Mintimis apie ne patį sėkmingiausią čempionatą, mokslus ir ateities planus R. Meilutytė pasidalijo su LRT TV laida „Dėmesio centre“.
– Rūta, kokie prisiminimai iš pasaulio čempionato Rusijoje? Turbūt ne patys laimingiausi?
– Tikrai nepasakyčiau, kad buvo pats laimingiausias čempionatas, bet tuo pačiu suteikė daug patirties ir davė nemažai pamokų.
– Ko jis išmokė Jus?
– Galbūt sukontroliuoti savo jaudulį, neleisti kažkam iš išorės paveikti mano savijautos. Nežinau, galbūt man reikia labiau „uždaryti“ visą tą išorinį pasaulį.
– O Jūs domėjotės tuo, kas rašoma interneto puslapiuose, komentaruose? Sekėte naujienas? Tai darė Jums kažkokį poveikį?
– Prieš pat čempionatą stengiausi kuo mažiau skaityti, kas rašoma. Vengiau lankytis socialiniuose tinkluose. Vis tiek jautėsi tas spaudimas.
– Dėl Julijos Jefimovos sugrįžimo – tai turite omeny?
– Ir dėl to [sugrįžimo], ir dėl to, kad kiekvienas žiniasklaidos klausimas buvo apie J. Jefimovą, apie dopingą, apie Rusiją. Visi tie klausimai, nors jų ir privengi, vis tiek lieka su tavimi. Interviu baigėsi, bet dar kurį laiką apie jį galvoji. Kažkiek įtampos ir jaudulio dėl to buvo. Tikrai labai norėjau pasirodyti geriau, negu išėjo, bet ką padarysi.
– Visi žino, kad Jūs galite geriau. Bet ar jautėte, kad būtų buvę kažkokie specialūs dalykai daromi? Kad kažkas naudotų kažkokius psichologinius triukus: ar repliką paleistų Jūsų adresu, ar atsisėstų kažkur, kažką pasakytų?
– Ne, iš tikrųjų nebuvo jokių tyčinių dalykų. Niekas nesistengė pakenkti. Viskas buvo labai gerai, organizacija paties čempionato buvo labai gera. Žmonės normalūs, visi gerai ir šiltai bendrauja. Tikrai nesijaučiau, kad kažkas mane bandytų paveikti.
– Lietuvoje Jūs visus jau esate pripratinusi tik prie aukso. Turbūt save irgi? Ir bet koks kitoks rezultatas jau yra nusivylimas?
– Žinoma. Tą kartelę užsikeli gana aukštai. Ankstesnis čempionatas man buvo sėkmingas – baigiau jį su dviem pasaulio rekordais ir dviem medaliais. Žinoma, šiame čempionate tikėjausi pasirodyti šiek tiek geriau, bet kaip išėjo, taip išėjo.
– Grįžote iš atostogų Aruboje, Karibuose. Šiek tiek pailsėjote Lietuvoje. Atsigavote? Kaip nuotaikos?
– Jaučiuosi tikrai labai gerai. Manau, man reikėjo atitrūkti šiek tiek nuo viso to šurmulio ir išvažiuoti į atokesnę vietelę. Buvo tikrai labai smagu. Esu kupina energijos ir net laukiu naujo sezono pradžios.
– Atostogos. Tai tik gulėjote ir mėgavotės saule ir vandenynu? Ar dar kažką veikėte?
– Ir ilsėjausi, bet vienas iš tikslų, kodėl mes važiavome į Arubą, – patikrinti mūsų galimos pasiruošimo stovyklos bazes prieš Rio olimpiadą.
– Jūs galvojate prieš olimpiadą skristi į Arubą ir ten ruoštis?
– Taip. Laiko zona ta pati, klimatas taip pat panašus, vandens temperatūra bus panaši. Ir pati atmosfera yra labai atpalaiduojanti, nėra jokio streso. Tai yra tai, ko mums reikia prieš startus – atsipalaidavimas ir gera nuotaika. Patikrinome bazes – jos tikrai geros. Manau, kad kitąmet mes ten ir važiuosime.
– Vykote be artimųjų, tik draugų kompanija?
– Vyko mūsų rinktinės nariai. Daugelis atvyko su savo antrosiomis pusėmis, treneriai su šeimomis. Buvo gana didelė kompanija – tai labai smagu. Dažniausiai tik per varžybas mes būname visi kartu, o čia – šiek tiek kitaip.
– Šie metai, šis sezonas, kuris prasidės rugsėjį, bus ypač įtemptas ir sunkus – olimpinės žaidynės, o Jūsų dar laukia ir mokyklos pabaigtuvės. Suderinsite viską?
– Tikiuosi, kad suderinsiu. Stengsiuosi, kiek įmanoma, kad pabaigčiau koledžą, bet nežinau, kaip iš tikrųjų bus. Jeigu teks tai atidėti kitiems metams ar pakeisti egzaminų datą, tai, manau, taip ir padarysiu. Vis tiek pirmenybė šiais metais – plaukimui.
– O ką planuojate baigusi mokyklą? Išvykti iš Plimuto kažkur kitur studijuoti?
– Stengiuosi kol kas nieko neplanuoti po olimpiados. Dabar visą dėmesį esu sutelkusi į olimpines žaidynes, o po jų žiūrėsiu, svarstysiu. Man Plimutas kol kas labai patinka, santykiai su treneriu labai geri, tai nenorėčiau iš karto išvažiuoti.
– Bet tokie dalykai, kaip universitetas, yra planuose? Ar tik po sportinės karjeros pabaigos?
– Ne, labai norėčiau pradėti studijuoti, tik dar nežinau, ką ir kur. Manau, čia visi su ta problema susiduria. Bet, sakau, po olimpiados skirsiu daugiau laiko tam klausimui ir tada gal apsispręsiu.
– Žinoma, Jūsų laukia visi. Sprendimas, ką pasirinkti, yra Jūsų. Kaip Jūsų kita veikla – Jūsų vardo fondas? Domitės, kaip jam sekasi?
– Kol kas mažais žingsneliais mes judame į priekį. Manau, tuo daugiau užsiimti galėsiu po olimpiados. Šiuo metu laiko labai daug neturiu. Kaip visada, bus šeimų varžybos šiais metais. Naudodamasi proga, noriu visus pakviesti dalyvauti. Šiaip labai tikiuosi, kad pamažu galėsime vis daugiau laiko skirti ir vaikams, ir kitoms svarbioms fondo veikloms.
Neseniai kartu su Rimanto Kaukėno fondu lankėmės vaikų onkologinėje ligoninėje. Galvojame ką nors bendro padaryti ir kitais metais. Jau ne kaip aš pati, o kaip mano fondas kartu su R. Kaukėno fondu. Daug planų ir daug ambicijų, bet reikia pirmiausiai jas visas įgyvendinti.