Už viešbutį ir draudimą mokėjo iš savo kišenės
Rankinio veteranas nevynioja žodžių į vatą – atgimstančioje Lietuvoje klestėjusi sporto šaka jau daugelį metų tyso paslika.
„Mes dar gyvi, rankinis egzistuoja. Bet viešoji nuomonė – kitokia. Jei į ką nors kreipiamės, rėmėjai nustemba, kad Lietuvoje dar yra tokia sporto šaka, o ką bekalbėti apie paramą. Ir kam dar ją remti, jei federacija – skuduro vietoje“, – atvirai rėžė A. Skarbalius.
Tuo, kokia sudėtinga rankinio padėtis, buvo galima įsitikinti antradienį Vilniuje turėjusioje vykti LRF ataskaitinėje konferencijoje. Į ją suvažiavo mažiau nei pusė iš 58-ių federacijos narių ir, nesusirinkus kvorumui, konferenciją teko nukelti į gegužės pabaigą.
Rankinis vos kvėpuoja tiek dėl nuo praėjusio dešimtmečio besivelkančios skolų naštos, tiek dėl kitų priežasčių. A. Skarbalius padėtį lygina su kasdienybe tapusiu vaikščiojimu po minų lauką. Pasirodo, kamšyti finansines skyles Lietuvos sporto universiteto profesoriui jau teko ir iš savo asmeninių santaupų.
„Iš biudžeto ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto šiemet gavome 660 tūkst. litų. Skaičius – solidus, bet skolų yra dar daugiau – 671 tūkst. litų, gyvename nuolatiniame strese. Lėšų paieška – desperatiška. Viceprezidentė Severina Stonienė nukulniavo pas premjero patarėją Vytautą Janušaitį, Kūno kultūros ir sporto departamento generalinį direktorių Klemensą Rimšelį, buvome susitikę su Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija, bet visi jie mus tik paguodė. Todėl viceprezidentei reikėjo sumokėti už žaidėjų draudimą, Skarbaliui – už vandenį, viešbutį ir mediciną. Laimei, vėliau tie pinigai grįžo“, – LRF nariams pasakojo naujasis federacijos vadovas, prezidento poste pakeitęs Ryšių reguliavimo tarnyboje dirbantį Edį Urbanavičių.
Nesupranta žaidėjų
Galvą A. Skarbaliui skauda ne tik dėl smaugiančių skolų. 1987 metais prestižinę IHF taurę laimėjusią Kauno „Granito“ komandą treniravusio specialisto nuomone, gerokai apsileido ir federacija, ir dalis trenerių bei žaidėjų.
„Kai dar dirbo Janis Grinbergas, visi sugrįžę iš užsienių pirmiausia užeidavo į federaciją, nes ten juos traukdavo. O vėliau bent jau aš jausdavausi kaip koks svetimkūnis.
Federacijos interneto puslapis – kaip iš akmens amžiaus, tvarkyti jį yra tikra vargo vakarienė. Apskritai, organizacijos kultūra sumenkusi, nėra rankinio plėtros programos. Negalime eiti pas verslininkus prašyti paramos, jei pasiūlyti jiems neturime nieko. Privalome iš rankinio sukurti normalų verslo produktą.
Toliau, rankininkai atsisako atstovauti rinktinei... Kas čia per velniava? Moterų treneriai skundžiasi, kad žaidėjos nėra motyvuotos, neturi profesionalaus patriotinio požiūrio. Viena rankininkė atvažiuoja ir staiga nebegali žaisti dėl traumos. Tokio elgesio daugiau nesinori matyti. Aišku, yra ir kita problema: gabioms rankininkėms Lietuvoje nėra kur žaisti, nes neturime nė vienos profesionalios komandos. Kai mūsų rinktinė žaidė su Austrija, varžovėms atstovavo dvi lietuvės (Agnė Grigaitė ir Laura Magelinskas – DELFI). Dabar dar dvi uteniškės išvažiuoja į užsienį, nes čia žaisti jos nemato perspektyvų“, – grėsmingą vaizdą piešė A. Skarbalius.
LRF vadovas federacijos narius paragino susiimti ir iki kitų metų pabaigos drauge parengti rankinio gaivinimo programą. A. Skarbalius taip pat pranešė toliau ieškantis įpėdinio, kuriam galėtų užleisti prezidento pareigas, ir kalbinantis sporto vadybos patirties turintį verslininką iš sostinės.