Lietuvos rankinio federacijai prisijungus prie „EHF RINCK“ konvencijos, treneriai, baigę kursus, gavo A licencijos sertifikatus, kurie galioja 37-iose prie Konvencijos prisijungusiose šalyse. Nuo praėjusio sezono visų amžiaus grupių oficialiose tarptautinėse varžybose rinktinėms gali vadovauti tik tie treneriai, kurie turi bent jau A lygio licenciją. Tačiau tai ne vienintelė nauda, kurią gavo treneriai. Kalbinti kursų dalyviai akcentavo nepamatuojamą tokio renginio svarbą.
Dalį kursų sudarė teorija, kitą – praktika, kuri buvo pademonstruota sporto salėje. Kursus vedė vokietis dr. Klausas Feldmannas ir prof. hab. dr. Antanas Skarbalius, dabartinis Lietuvos rankinio federacijos prezidentas.
Kursų svarba
„Bet kokios sporto šakos plėtrai ir jos pasiekimams daugiausiai įtakos daro trenerių kvalifikacija ir jų gebėjimai suvokti esamas žaidimo tendencijas bei parengti žaidėjus nuo pat jaunų dienų, kad galėtų vykdyti individualius ar komandinius veiksmus“, – akcentavo A. Skarbalius.
Jis pastebi, kad nors dauguma trenerių ir dirba individualiai, minėti kursai be jokios abejonės davė neįkainojamos naudos. Pasak federacijos prezidento, tokių kursų niekada nebus per daug. Kiekviena šalis ir kiekvienas lektorius turi specifinę techniką ar taktiką, kurios ne visi žino, todėl ją būtina pritaikyti rengiant jaunus ar vyresnius rankininkus. Federacijos prezidentas net neabejoja, kad kursai greitai tikrai neužsimirš.
„Galų gale gautą medžiagą galima studijuoti ir žiūrėti kaip tai gaunasi pritaikyti praktiškai. Mes diskutuojame ir dalinamės mintimis, kurios visiems bus perduotos, bus galima prisiminti kursus ir pasižiūrėti. Treneriai galės tarpusavyje bendradarbiauti, gal iškils klausimų, kuriais bus galima diskutuoti“, – apibendrina A. Skarbalius.
Kalbėdamas apie individualų trenerių pasiruošimą, A. Skarbalius pastebi, kad šiuo metu tam galimybės yra pakankamai neblogos. Tarptautinės rankinio federacijos puslapyje yra pateikta daug vaizdinės ir tekstinės informacijos. Yra žurnalų, ypatingai daug dėmesio sulaukia vokiečių „Handball Training“ leidinys.
Vienas iš Lietuvos trenerių, kuris nuolatos individualiai tobulina savo žinias naudodamasis užsienio literatūra – Gintaras Paškevičius. Jis lygina galimybes tobulėti individualiai ir tokių kursų metu.
„Iš leidinių gauname labai daug panašios informacijos, bet lektorius parodo ir praktiką, ir paaiškina teorinę pusę: kur ką padaryti, koks žingsnis gali lemti tolesnę eigą. Lektorius turi savo idėjas ir jas paaiškina“, – skirtingus tobulėjimo metodus lygina G. Paškevičius.
Netradicinius mokymosi metodus lemia ir dabartinė situacija, kurią G. Paškevičius trumpai apibendrina: „Kas liečia rankinį, trūksta medžiagos. Turima sena literatūra, leidiniai aukštosiose mokyklose, dabar labai sunkiai pritaikomi. Žaidimas modernėja, tad itin naudingos modernios praktinės ir teorinės žinios. Tokių kursų naudą ir mūsų pagrindines spragas pamatome kai mes žaidžiame su kitų šalių rinktinėmis. Skiriasi techninis paruošimas. Negaliu sakyti, kad daug atsiliekam, bet būna smulkmenų, kurių mes neakcentuojam.“
Dar vienas kursuose dalyvavęs treneris Karolis Kaladinskas išskiria ir lektoriaus profesionalumą bei paaiškina gaunamą naudą: „Lektorius Feldmannas labai aiškiai pabrėžia tiek gynybines funkcijas, tiek krašto žaidėjų darbą, ko mums trūksta. Tai ką jis rodo, mes viską naudojame ir pradedame įgyvendinti savo treniruotėse. Esu jaunimo rinktinės treneris ir bandysiu tai parodyti savo auklėtinėms, kas turėtų nuosekliai prieiti iki nacionalinės rinktinės.“
Vaikų paruošimas
Kursų metu treneriai nebijojo kalbėti ir apie problemas, su kuriomis susiduriama dėl trenerių kvalifikacijos stokos. K. Kaladinskas, šiuo metu treniruojantis Lietuvos merginų rinktinę, pastebi, kad į šią komandą yra apie 30 kandidačių ir visos labai nori pakliūti į tą komandą bei to siekia.
„Tai reiškia, kad turime neblogo jaunimo, bet svarbu nesustoti, tad šie seminarai neleis treneriams sustoti. Jaunimo tarpe viskas vyksta gerai iki tam tikro amžiaus, o po to yra praraja, kurią lemia treneriai, kurie po tokių seminarų patobulės. Be to mažesniuose miesteliuose trūksta varžybų, ne visi treneriai yra kvalifikuoti. Žaidžiama po 15 rungtynių per metus, kitose šalyse žaidžiama iki 90 rungtynių. Mes save ribojame“, – pastebi K. Kaladinskas.
Kolegai pritarė ir G. Paškevičius, kurio nuomone būtent rankininkų jaunystės etape Lietuva pradeda atsilikti nuo kitų Europos šalių.
„Tinkamas vaikų paruošimas – tai, ko mums trūksta šalyje. Vyresnių trenerių užsienio kalbų žinojimas dažnai būna silpnas, jaunų pažangių trenerių nedaug. Tai mūsų spraga, jei neisi žingsnis žingsniu su šiuolaikinėmis žiniomis – tu atsilieki. Judi į priekį, bet nuo kitų atsilieki ir esi silpnesnis“, – savo mintis dėsto G. Paškevičius.
Reziumuodamas trenerių darbą, A. Skarbalius pastebi, kad kursuose norėjosi matyti daugiau jaunų veidų. „Mes norėtume ir jaunesnių trenerių, nors amžius yra sąlyginis veiksnys. Viskas priklauso nuo to, kaip treneris daro ir ką daro. Vyresnio amžiaus treneris gali būti kūrybiškai aktyvus, o jaunas – priešingai. Problema ta, kad jaunam treneriui atėjus dirbti į sporto mokyklą jo atlygis yra menkas ir jis negalėdamas išlaikyti šeimos ieško kitų galimybių. Mums neišvengiama yra būtinybė, kad regionuose būtų didesnis trenerių skaičius“, – Lietuvos rankinio realijas akcentavo A. Skarbalius.
Penktadienį pasibaigę kursai sudomino nemažai Lietuvos rankinio trenerių. Ir nors visus daiktus susirinkęs lektorius K. Feldmannas išskrido, akivaizdu, kad Lietuvoje jis paliko didelę dalį savo žinių ir patirties bagažo, kurį noriai bandys savo auklėtiniams perteikti kursuose dalyvavę rankinio specialistai.