1989 metų pabaigoje Š. Šulskis laimėjo Lietuvos jaunių čempionatą Kėdainiuose (12 taškų iš 13 galimų), o pačioje 1990-ų pradžioje dalyvavo paskutiniame SSRS jaunių čempionate Simferopolyje ir užėmė ten III-ią vietą (7,5 tšk. iš 11 gal.).
Suaugusiojo šachmatininko karjerą pradėjo pergale atvirame Lietuvos vyrų čempionate Vilniuje 1991 metais (8,5 tšk. iš 9 gal). Lietuvos čempionu tapo 6 kartus (1994 Vilnius, 2001 Kaunas, 2007 Šiauliai, 2009 Vilnius, 2011 Nemenčinė, 2014 Vilnius). 7 sykius atstovavo Lietuvai šachmatų olimpiadose (1994 Maskva, 1996 Jerevanas, 1998 Elista, 2002 Bledas, 2004 Palma de Maljorka, 2008 Drezdenas, 2010 Chanto-Mansijskas). 2012 metų šachmatų olimpiadoje Stambule dirbo Škotijos rinktinės treneriu.
Tarptautinio meistro (IM) vardą FIDE suteikė 1994 metais, o tarptautinio didmeistrio (GM) - 1996-ais Jerevano kongrese.
Tris kartus pateko ir dalyvavo pasaulio šachmatų čempionatuose nokauto sistema (128 žaidėjai, Groningenas, Olandija, 1997, Maskva 2001, Tripolis, Libija, 2004). Maskvoje ir Tripolyje jam pavyko patekti į antrą čempionato ratą.
Lietuvoje atstovauja Kauno „Margirio“ šachmatų klubui. „Margiris“ 5 kartus iš eilės laimėjo Lietuvos šachmatų lygą (2010-2014). Taip pat žaidžia Vokietijos, Belgijos, Suomijos lygose. Su Belgijos „Eynatten“ ir Suomijos „Velhot“ klubais tapo šių nacionalinių lygų prizininku ir nugalėtoju.
Š. Šulskį kalbina VDU dėstytojas ir šachmatų klubo „Margiris“ valdybos narys Tomas Kavaliauskas.
- Norėčiau pradėti mudviejų pokalbį nuo klausimo kas yra šachmatai? Mokslas ar žaidimas? Turint omenyje, kad profesionalūs šachmatininkai žaidžia pagal debiutų sistemas, studijuoja baigmių dėsnius su skirtingomis figūromis, regis, šachmatai yra ne šiaip žaidimas, o daugiau mokslas. Tikriausiai dar galimas ir trečias variantas: šachmatai – kaip menas. Ši versija provokuoja kitą klausimą. Nuo kokio lygio prasideda šachmatų menas?
Š. Šulskis:
- Šachmatų pagrindas, padėjęs jiems vystytis ir išlikti per tūkstantmečius, yra žaidimas. Norom ar nenorom, bet daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje, šachmatai pripažinti sportu. O juk žinome, kad nėra sporto ten, kur nėra žaidimo. Nei aš pats būčiau pasiekęs savo sportinių aukštumų, nei mes šiandien sėkmingai galėtume diegti šachmatus Lietuvos pradinėse mokyklose, jei ta svarbi vaikiška šachmatų mokymosi pradžia būtų sausų dogmų ir griežtų taisyklių kalimas. Iš tokių „pseudomokslinių“ treniruočių vaikai skuostų kaip pabaidyti.
Kiekvienas sportas turi savo paskirtį. Šachmatai yra mąstymo sportas. Juos renkasi protavimo ir intelekto galias siekiantys išplėsti asmenys arba tuo keliu juos pakreipia rūpestingi tėveliai vaikystėje.
Galbūt mano įžanga atrodo „ataka prieš mokslą“. Taip nėra, nes mokslui – literatūrai, enciklopedijoms, informatoriams ir duomenų bazėms šachmatuose palikta talpi vieta. Tačiau mokslo dimensija šachmatuose yra ne apibrėžiančioji, o tik pagalbinė. Savo mokslinę metodiką turi ir krepšinis ar dviračių sportas, tačiau apsijuoktume pavadinę šias šakas mokslu.
Tuo tarpu meno dimensija, apie kurią užsiminėte, atrodo, puse lūpų, šachmatams yra be galo svarbi. Būtent ji nuolatos, per amžius traukia į šachmatus jaunus, smalsius protus. Nelengva kalbėti apie meną, kai kertama per kojas besiveržiančiam futbolininkui, o šis tamposi skausmingomis grimasomis. Šachmatininkai niekada nekelia rankos vienas prieš kitą. Jie kovoja medinėmis figūromis. Partijos tikslas – įveikti priešininko karalių. Tam gali reikėti daug savųjų figūrų aukų. Aukojimasis yra siekimas dvasinį idealą užpildyti turiniu. Štai kur prasideda subtilus šachmatų meniškumas!
T.K.
- Mano antras klausimas papildo pirmą. Keliaujant po Europą ar po JAV, parkuose daug kur galima išvysti žmones žaidžiant šachmatais. Ir jie žaidžia gerai. Dažnai tai būna rusų kilmės imigrantai, besirenkantys, pavyzdžiui, Bostono Harvardo skvere arba Niujorko Centriniame parke. Tą patį pamatysime Sofijoje parke prie teatro, jau nekalbant apie tai, kad šis pomėgis itin kultivuojamas pačioje Rusijoje. Tačiau šie žmonės netampa pasaulio ar savo šalies čempionais, neįgyja tarptautinių vardų. Ar tai reiškia, kad nuolatinė praktika nebūtinai veda į tobulėjimą, nes, norint tobulėti, reikia nuolat analizuoti sužaistas partijas bei daryti išvadas? Tačiau prie tų lentų parkuose vyksta karštos diskusijos it šachmatų klube. Gal vis dėlto „parko šachmatininkai“ irgi tobulėja, tik iki tam tikro lygio? Tad mano tikras klausimas yra toks. Ko gi reikia, kad tobulėtum iki didmeistrio? Kur ta raudona plonytė linija?
Š.Š.
- Kaip gali parko šachmatininkai tapti savo šalies ar juo labiau pasaulio čempionais, jeigu jų sportinės veiklos sritis yra parkas? Tam, kad įgytum tarptautinį vardą, reikia išvažiuoti ne tik už parko, bet ir už savo šalies ribų ir ten mėginti jėgas. Praktika yra sveikintinas dalykas, tad parko šachmatininkai turi realias galimybes tapti parko čempionais. Savaime suprantama, kad jų užparkinė tarptautinė veikla dar negimė.
Kitas dalykas, kad be perstojo rungtyniaujantys ir pasiruošimui laiko neskiriantys šachmatininkai nustoja augę. Blogas yra principas „pralošiau partiją – atsilošiu kitoje“. Klaidas būtina apmąstyti tyloje, o pralaimėjimo kartėliui dažnai reikia leisti įsigerti į sielą. Kad jį atmindamas, kitąsyk tokių klaidų budriai vengtum.
Didmeistriais tampama ne per pramoginius pasižaidimus parkuose, o per nuolatinį darbą. Darbą, kuris įtraukia mokymąsi knygomis iš praeities meistrų, atkaklų sunkių uždavinių, kombinacijų, etiudų sprendimą, variantų skaičiavimo gilinimą, kūrybinės vaizduotės lavinimą, debiutų teorijos studijavimą ir daugybę kitų elementų. Pažangus šachmatininkas gerai išmano ir šachmatų istoriją su pasaulio čempionais, pradedant Vilhelmu Šteinicu ir baigiant dabartiniu čempionu Magnus Karlsenu.
T.K.
- Kiek žinau, esate studijavęs filosofiją, atskiras jos kryptis. Kadangi aš pats esu filosofas, įdomu būtų paklausti, ar matote panašumą tarp filosofinio ir šachmatinio mąstymo. Turiu omenyje tai, kad filosofai šiandien yra tapę labai specializuoti: kalbos filosofas arba egzistencializmo filosofas dėl skirtingos terminologijos bei literatūros, jų referencijų gali tarpusavyje nesusikalbėti, nors filosofiškai reflektuoti, kritiškai mąstyti gali ir tie, ir tie. Ar yra šachmatininkų, kurie tarpusavyje nesusikalbėtų ne prie šachmatų lentos varžybų metu (kuomet jie gali išsiaiškinti jėgų santykį), o teorinės paskaitos metu, kai ne žaidžiama, o tik diskutuojama?
Kadangi Jūs rašote teorinius straipsnius į šachmatų žurnalus, norėčiau paklausti, ar esate susidūręs su kito didmeistrio straipsniu, kuris jums pasirodė kritikuotinas, galbūt atstovaujantis kitai paradigmai? Ar gali būti išskiriamos mąstymo paradigmos šachmatuose (kaip ir filosofijoje)? Ar būna, kad šachmatų žurnalo redaktorius atmeta straipsnį būtent dėl paradigminio nesusišnekėjimo, atstovavimo skirtingoms šachmatų mokykloms?
Š.Š.
- Mes šachmatininkai turime savo pasaulinę mus vienijančią organizaciją. Ji vadinasi FIDE. Ji koordinuoja šachmatininkų, šachmatų teisėjų, organizatorių veiklą visame pasaulyje. Vadovaujamės įprastu olimpiniu šūkiu „Gens Una Sumus“. Gražiausia šachmatininkų vienybės apraiška – kas dveji metai vis skirtingoje pasaulio šalyje vykstanti šachmatų olimpiada. Nuo rugpjūčio 1 dienos olimpiada prasidėjo už Poliarinio rato Tromsėje, Norvegijoje. Man teks žaisti prie pirmos Lietuvos vyrų rinktinės lentos. Taigi šachmatininkai bendrą kalbą randa – nesvarbu iš Lietuvos ar Jamaikos.
Visa kita – žaidimo stilių įvairovė. Ja stebėtis ar piktintis būtų tas pats, kas piktintis žmonių rasių ar kalbų skirtingumu. Šachmatuose yra aiški konkrečiais sportiniais pasiekimais, o ne išvedžiojimais pagrįsta reitingų ir titulų hierarchija. Normalus redaktorius niekada neatmes žinomo ir pasižymėjusio didmeistrio straipsnio, kad ir koks kontraversiškas jis būtų. Sveika kritika gi yra naudinga. Tačiau aš kritiką suprantu ne kaip atvirą autoriaus užsipuldinėjimą už jo išsakytą nuomonę šachmatiniais klausimais, o kaip savo nuomonės ar pastabų turėjimą dėstomam dalykui. Pats būdamas autoriumi, aš daug labiau vertinsiu ne tą skaitytoją, kuris pasyviai sugėrė į save tai, ką parašiau, o tą, kuris mąstė kritiškai, tikrino mano išvadas ir galų gale surado klaidų mano analizėje. Sveikinimai jam, nes jis iš mano darbo, sudėjęs savo paties pastangas, gavo ribinę naudą!
T.K.
- Artėja pasaulio šachmatų FIDE prezidento rinkimai. Jūs jau esate spaudoje išreiškęs kritišką nuomonę dėl Gary Kasparovo kandidatūros. Ar nemanote, kad Lietuvos šachmatų federacija padarytų stiprų ėjimą prieš Kremlių, balsuodama už politinį disidentą tokiame karo su Ukraina kontekste, nors jūs ir už tai, kad šachmatai ir politika turi būti atskirti? Bet ar jie de facto gali būti visiškai atskirti tokiame kontekste? Juk sprendimas nebalsuoti Baltijos šalių šachmatų federacijoms už G. Kasparovą taip pat taps politika.
Š.Š.
- Man skaudu, kad dešimtmečius Lietuvos šachmatams nerodžiusi beveik jokio dėmesio, Lietuvos valdžia dabar padarė Lietuvos šachmatų federaciją (LŠF) politinių žaidimų įkaite. Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo šachmatininkai beveik visose olimpiadose šaliai atstovavo tik iš idėjos, negaudami už tai jokio atlygio. Maža to, valstybei pavaldus Kūno kultūros ir sporto departamentas padarė šachmatus neolimpine šaka, turinčia minimalų finansavimą. Šachmatai valstybei nerūpėjo, jai pakako „oranžinio kamuolio“ politikos.
Dabar staiga grubiai įsikišta į LŠF vidaus tvarką, jai nuleidinėjami ir įsakinėjami politizuoti sprendimai. Vengiu „Kremliaus statytinio“ ir „demokratinių jėgų atstovo“ štampų.
Kai Lietuvos valdžia vieną dieną pagaliau pamils intelektualiojo žaidimo sportininkus tikra, o ne politine meile, supras jų pastangų reikšmę šalies jaunimo ugdymui ir intelektualaus kapitalo didinimui, ims remti šachmatus ne žodžiais, o darbais, tada LŠF su dėmesiu ir pagarba galės išklausyti jos politinius pageidavimus ir siūlymus. Dabar gi tai – grubus politikos brukimas į sportą, nacionalizmo kurstymas užsipuolant rusų tautybės LŠF prezidentą Aleksandrą Černovą, sklandžiai šnekantį valstybine kalba, esminio FIDE devizo „Gens Una Sumus“ trypimas.
Aš negirdėjau apie jokius Lietuvos vyriausybės ir žiniasklaidos trukdžius ar užsipuldinėjimus Lietuvos olimpiečiams vykstant į žiemos olimpiadą Sočyje – greičiau atvirkščiai. Kuo dabar dėta LŠF? Gal ji kalta dėl karo veiksmų Ukrainoje?
T.K.
- Kuomet mokslininkas universitete nori įgyti daktaro laipsnį, jis turi parašyti daktaro disertaciją. Tai užtrunka mažiausiai ketverius doktorantūros metus, dažnai panaudojamos ir įgytos žinios magistrantūroje. Tačiau jei sykį tekstas parašytas kokybiškai, sudaroma gynimo komisija. Jei jau leidžiama gintis – tai 99 procentai sėkmės garantijos, mat gera disertacija beveik garantuoja daktaro laipsnį, net jei žodžiu ginamasi prastai. Tai galioja bent jau humanitariniuose moksluose. Tačiau šachmatuose taip nėra: gali būti išsistudijavęs labai daug teorijos, bet jei per varžybas nepasieksi pergalės, pripažinimo nesulauksi. Kaip Jūs manote, ar šachmatų varžybos turėtų būti suprastos kaip teorijos egzaminas? Kaip patikrinimas? Ar teorija ir praktika šachmatuose neatskiriamai suaugusios?
Daktaro disertacijos metu jaudulį galima parodyti – svarbu, kad gebėtum bent jau paaiškinti išvadas, hipotezę, darbo tikslą ir aktualumą. Šachmatų varžybų metu jaudulys, įtampa, bemiegė naktis gali būti pražūtinga, nes tai gali sutrukdyti laimėti (ar bent jau pasiekti lygiąsias). Tad Jūs, kaip didmeistris, galbūt galėtumėte pasidalinti mintimis apie tai, kaip sutvardyti įtampą varžybų metu? Ar žinote didelių talentų, kurie netampa meistrais ar didmeistriais dėl to, kad nesugeba įveikti psichologinių problemų prie šachmatų lentos?
Š.Š.
- Šachmatų žaidimo šerdis yra kova prieš varžovą. Tai smarkiai atskiria šachmatus nuo disertacijos gynimo, matematikos ar filosofijos. Jokiu būdu nevadinčiau šachmatų teorijos egzaminu, nes jis kvepia formaliomis žiniomis, perskaitytomis knygose. Neužmirškime, kad geram žaidimui šachmatais reikalingas fizinis pasirengimas, stipri sveikata, laki kūrybinė vaizduotė. Eilinė šachmatų partija trunka daug ilgiau už krepšinio varžybas, 3-3,5 valandos, tad reikia daug ištvermės sėdėti ir galvoti tiek laiko. Žinoma, padarius ėjimą, galima pakilti pasivaikščioti, kitaip turėtume kalbėti apie šachmatų žalą sveikatai.
Galima kalbėti apie šachmatų varžybas kaip apie savo gebėjimų objektyvų pasitikrinimą. Turime savo egzaminuotoją – varžovą, tačiau ne visada jis būna pakankamai stiprus. Tikrasis vertinimo kriterijus visuomet – pasiektas rezultatas – ar vienoje partijoje, ar per turnyrą.
Jūs teisus – šachmatai yra didžiulis išbandymas žmogaus nervų sistemai, smegenų veiklai. Jos varžybų metu stipriai apkraunamos, tačiau tik per sportinį krūvį žaidėjas gali stiprinti ir plėsti savo organizmo savybes. Milžiniškus nervinius krūvius žaidėjui gali padėti atlaikyti nuolatinė deguonies paieška ilgomis vaikštynėmis parkais, paupiais, kalnais, mišku ypač pasibaigus partijai, kuomet smegenys pavargę. Labai svarbu gilus miegas, ramūs neskubūs pusryčiai, vandens procedūros. Tačiau ne visi šachmatininkai tam randa laiko. Kažkas užpila įtampą alkoholiu, kažkas būdrauja naktį. Tai sekina sveikatą ir trumpina sportinę karjerą.
T.K.
- Neatsižvelgiant į feminizmo laimėjimus ir moterų pergales, užimant politikų krėslus, vis dėlto sporte, tokiame kaip futbolas ar krepšinis, jau nekalbant apie boksą, moterys žaidžia atskirai nuo vyrų, vyksta segregacija pagal lytį. Šachmatai, regis, turėtų būti išimtis, vienodai gerbiant moters ir vyro intelektą, bet praktikoje pasaulio moterų čempionatas vyksta atskirai, o mišriuose turnyruose, kuriuose vyrų visuomet yra didžioji dauguma, egzistuoja prizas geriausiai sužaidusiai „mergaitei“ ar „moteriai“. Kaip taip yra? Ar tai maskulininė tradicija, kaip Vatikane, kuris draudžia moteriai tapti kunige (skirtingai nei anglikonai), ar tai lemia objektyvūs moterų (ne)pasiekimai?
Š.Š.
- Taip, šachmatai turi savyje šią gražią lyčių integracijos savybę. Vyrai gali žaisti ir žaidžia partijas su moterimis. Pats esu žaidęs dešimtis turnyrinių partijų su moterimis ir, atvirai šnekant, daug esu jų „prapylęs“ – V. Čmilytei, A. Galiamovai, E. Danielian, D. Daulytei ir daugeliui kitų. Aš gerbiu Jūsų norą matyti vyro ir moters intelektus vienodus. Aš nemanau, kad geresni vyrų rezultatai šachmatuose įrodo jų intelektą pranašesnį. Neužmirškime, kad profesionaliems šachmatininkams šis žaidimas tampa jų gyvenimo būdu. O gyvenime reikia ne tik intelekto. Dar neužmiršote, ką sakiau apie stiprios sveikatos svarbą šachmatuose? Lyginkit moterų ir vyrų sveikatą. Ar atsimenat mano teiginį, kad šachmatai – kova?
Jūsų labui turiu šį teiginį išplėsti, pasakodamas man pakyrėjusią istoriją apie šachmatų atsiradimą. Apsiribosiu tuo, kad šachmatai buvo sukurti kadaise prieš Kristų dabartinės Indijos teritorijoje. Macharadžos įsakymu juos sukūrė žynys kaip būdą macharadžai lavinti savo karinius sugebėjimus medinėje lentoje su figūromis, vaizduojančiomis įvairaus rango kariškius ir pėstininkus priekinėje gretoje. Šachmatų figūros ir dabar vaizduoja kariškius, o šachmatų partija – dviejų kariuomenių mūšį. Mes žinome, kad per 2 tūkstantmečius pasaulį supurtė daugybė tikrų karų. Pabandykite suskaičiuoti kiek šiuose mūšiuose tiesiogiai buvo įtraukta vyrų, o kiek moterų ir gal suprasite, kodėl moterys šachmatuose turi savo čempionatus, įskaitas, drabužius ir panašiai.
T.K.
- Esate ne kartą minėjęs, kad šachmatuose amžius negalioja. Pavyzdžiui, 13 metų M. Karlsenas lygiosiomis sužaidė su daugkartiniu pasaulio čempionu G. Kasparovu, o būdamas keturiolikos metų jį įveikė. Jūs esate taip pat žaidęs prieš M. Karlseną Maskvoje pasaulio čempionate. Kas lemia, kad tokio amžiaus dalyvaujama pasaulio čempionate? Vien talentas ar ir speciali metodika, šachmatų mokykla? Bet sykiu peršasi klausimas ir dėl amžiaus maksimumo: Ar pasitaiko atvejų, kai iškyla nauja senyvo amžiaus šachmatų žvaigždė?
Š.Š.
- Pirmas patikslinimas: dėl amžiaus šachmatuose jūs arba mane klaidingai cituojate, arba neteisingai supratote. Antras patikslinimas: M. Karlsenas tikrai neįveikė G. Kasparovo nei keturiolikos metų, nei vyresnis, nes G. Kasparovas, kelis sykius aplošęs jaunuolį greitaisiais šachmatais, netrukus pasitraukė iš aktyvaus sporto.
Šachmatuose amžius negalioja ta prasme, kad mėgėjišką partiją gali žaisti ir dešimtmetis, ir aštuoniasdešimtmetis. Tačiau sportinio rezultato siekimo prasme šachmatai negali visiškai atsiriboti nuo gamtos dėsnių. Vienas dalykas yra žaisti partiją savo malonumui, kitas – žūtbūt siekti pergalės. Pastaroji situacija apibūdina profesionalumą šachmatuose. Nenueikime toli nuo G. Kasparovo pavyzdžio, nes jis labai vykęs pailiustruoti amžiaus reikšmei šachmatuose.
Nuo pat jaunumės G.Kasparovas žūtbūt siekė pergalių ir aukščiausių viršūnių šachmatuose. Jis skyrė marias laiko treniruotėms, studijoms, partijų analizei. Pagaliau čia galima pavartoti jums rūpimą „talento“ sąvoką, nors aš paprastai ją ignoruoju, nes sakoma, kad talentas – tai 1 proc. įkvėpimo ir 99 proc. juodo darbo.
Šachmatų pasaulio viršūnėje G. Kasparovas uoliu nepailstamu darbu išsilaikė apie 2 dešimtmečius. Tačiau kuo toliau, tuo sunkiau buvo išlaikyti pranašumą su nepaliaujamu srautu kasmet srūvančiais į šachmatų sceną jaunaisiais talentais. Tu vienas – jų daugybė. Jie niekados nesensta ir nesens. G. Kasparovas dar didino treniruočių apimtis, tačiau suprato, kad žmogaus organizmo galimybės nėra beribės. Jis dar galėjo ir gali gerai žaisti šachmatais, tačiau kadangi čempionui pralaimėti yra katastrofa, jis buvo priverstas apie 40 metų sulaukęs trauktis iš aktyviųjų šachmatų.
Dabar trečias patikslinimas: aš esu žaidęs prieš M. Karlseną Maskvoje, tik visai ne pasaulio čempionate, o komerciniame „Aeroflot“ turnyre. M. Karlseno talentui plačiai išsiskleisti jo šeima ir Norvegijos visuomenė sudarė visas sąlygas. Jūs nepražydinsite orchidėjos, jei nuolatos jos netręšite ir nelaistysite. Visų žvaigždžių pradžia – vaikystėje, kuomet žaidimas vaikui yra tikras būdas pažinti pasaulį. Kalbant apie vyresnių žaidėjų ginklus, tai vienas vertingiausių jų – dešimtmečiais sukaupta žaidybinė patirtis.
T.K.
- Šis paskutinis klausimas labiau susijęs su Lietuvos šachmatų istorija. Pavyzdžiui, krepšinyje mes lyg ir turime konsensusą, jog visų laikų geriausias krepšininkas yra Arvydas Sabonis. Ar yra konsensusas dėl visų laikų geriausio šachmatininko? Daug kas Vladą Mikėną laiko Lietuvos šachmatų patriarchu, jis teisėjavo Maskvoje didmeistriams, sukūrė savo debiutą, bet taip pat turime Algimantą Butnorių, pasaulio senjorų čempioną ir aštuonis kartus Lietuvos čempioną, dar yra galingasis Eduardas Rozentalis bei Viktorija Čmilytė. Be to, Jūs taip pat jau esate pasiekęs Lietuvos šachmatų olimpą, šiemet šeštą kartą tapdamas Lietuvos čempionu, taip pat padėdamas „Margirio“ klubui laimėti penktą iš eilės Lietuvos šachmatų klubų taurę.
Sykiu verta klausti, kokiame Europos kontekste yra pats ,,Margirio“ klubas: juk ruošiatės dalyvauti Europos šachmatų klubų taurės turnyre?
Š.Š.
- Kiekvienam – savo vieta. Istorija irgi nėra sustabarėjęs dalykas – bėgantys metai ir dešimtmečiai keičia jos veidą. Išties, V. Mikėnas yra mūsų legendinis patriarchas. Jo pavardę ir biografiją žino kiekvienas save gerbiantis Lietuvos šachmatininkas, jo kelias – pavyzdys sportinės šlovės siekiančiam Lietuvos jaunimui. A. Butnorius – gyvas įrodymas jaunimui, kad čempionai gali prabilti ne tik sklaidant pilkus knygos puslapius. Jis gali patapšnoti jaunuoliui per pečius, o šiam gal tokio palaikymo kaip tik ir reikia. Nors E. Rozentalis turi visų laikų aukščiausią reitingą tarp Lietuvos šachmatininkų, jam nebus lengva Lietuvos šachmatų istorijoje užimti tokią svarią vietą kaip A. Butnorius, mat Algimantas yra dalyvavęs net 39 šalies čempionatuose!
Lietuvos moterų šachmatuose V. Čmilytė spindi ryškiai, ir šis spindėjimas masina pasekėjas. Į ją lygiuojasi kita šiaulietė Deimantė Daulytė, nepaisant studentiško amžiaus jau 5 kartus laimėjusi Lietuvos moterų čempionatą, o už kelių dienų atstovausianti Lietuvos moterų rinktinei prie 1-os lentos olimpiadoje Tromsėje.
„Margiris“ yra po sovietinės sportinės sistemos griūties iš lėto atsitiesiantis ir savo tikrąjį veidą atgaunantis elitinis Kauno šachmatų klubas, į savo istoriją integruojantis Kauno – Laikinosios sostinės - šachmatų tradiciją. Kaune prieškariu vykdavo Lietuvos čempionatai ir iš čia Lietuvos rinktinė traukdavo į pasaulines šachmatų olimpiadas. Čia savo vaisingiausius sportinės karjeros metus praleido iš Estijos atsikėlęs V. Mikėnas.
Kai „Margiris“ po ilgos pertraukos, sąlygotos finansinio nepakankamumo, nuvyko į Europos klubų taurės varžybas Ochride 2009 metais, jis buvo niekam Europoje nežinomas klubas. Pirmame rate mums teko žaisti prieš Rusijos žvaigždžių komandą Saratovo „Economist“, turinčią aukščiausiąjį žaidėjų reitingo vidurkį turnyre. Daugelis žiūrovų, matyt, laikė 6:0 rezultatą Saratovo naudai labiausiai tikėtinu. Tikrovėje gi, esant lygiam rezultatui 2,5:2,5, M. Beinorui nepavyko apsiginti blogesnėje padėty prieš A. Moisejenką, tad nusileidome minimaliai 2,5:3,5. „Economist“ vėliau laimėjo likusius 6 mačus ir tapo Europos klubų taurės savininkais.
Tačiau „Margirio“ pasipriešinimas tiek Saratovui, tiek kitiems klubų taurės stebėtojams, tapo didžiausia I rato staigmena, kurios lengvai pamiršti neįmanoma. Pridursiu, kad tame mače be manęs pergalę pasiekė ir 13-metis Tomas Laurušas 5-oje lentoje prieš D. Andreikiną. Nuo tos dienos visi Europos klubai suprato, kad „Margirio” nuvertinimas gali jiems skaudžiai atsiliepti.
- Dėkoju už pokalbį.