Titas Stremavičius tapo antruoju lietuviu per pastaruosius metus, kuriam suteiktas didmeistrio (GM) vardas. Šachmatų dėka JAV studijuojantis 22-ejų kaunietis kovo pradžioje sulaukė patvirtinimo, jog pasiektas reitingas ir pasirodymai turnyruose leidžia jam suteikti prestižiškiausią titulą šachmatų pasaulyje.
Kalbėdamas apie ambicijas, 557-ąją vietą pasaulio aktyvių žaidėjų reitinge užimantis šachmatininkas prisipažino norintis pakliūti į geriausių šimtuką bei tokiu būdu patekti į šalies šachmatų metraščius greta didmeistrio Eduardo Rozentalio, kuriam vieninteliui iš lietuvių pavyko patekti į Top-100 sąrašą.
Laidoje „Sportinė forma“ iš Kauno kilęs šachmatininkas papasakojo apie lemtingą pergalę, leidusią jam pasiekti didmeistrio titulą, įžulius sukčius bei norą nerti į profesionalią pokerio karjerą.
– Studijuojate ekonomiką ir finansus, ar paskaitų metu su dėstytojais, grupiokais aptariate galimas ekonomikos, finansų tendencijas COVID-19 pandemijos metu?
– Kadangi koronaviruso krizė prasidėjo prieš kelis mėnesius, kol dar paskaitos vyko pačiame universitete, o ne nuotoliniu būdu, aptardavome, kas vyksta pasaulyje. Universiteto bendruomenė į tai reagavo, profesorių, studentų gretose tai buvo labai aktuali tema.
– Gyvenate Ričardsone, Dalaso priemiestyje, kaip pasikeitė jūsų gyvenamoji aplinka prasidėjus koronaviruso krizei, kokia situacija Teksaso valstijoje?
– Iš pradžių universitetas labai ramiai reagavo. Laiko klausimas buvo, kada jis užsidarys, nes didieji universitetai, kaip Harvardo, kiek anksčiau užvėrė duris.
Viskas pasikeitė, kai vienas profesorių užsikrėtė koronavirusu. Universitetas nedelsė ir netrukus savo gyvenimą perkėlė į virtualią erdvę. Paskaitos vyko nuotoliniu būdu.
Žinoma, gyvenimas pasikeitė stipriai, realiai nelabai kur gali išeiti. Dar prieš kelias savaites gatvėse, atrodo, vyravo įprastas gyvenimas, parduotuvės veikė, nežinau kaip Lietuvoje, girdėjau, kad gimtinėje žmonės panikuoja. Dabar gatvėse daug žmonių su kaukėmis, ypač azijiečių kilmės amerikiečiai, kurie, panašu, labiausiai nelinkę rizikuoti.
– Didmeistrio vardą užsitikrinote pernai lapkričio pabaigoje laimėjęs turnyrą Misūryje. Papasakokite, koks apėmė jausmas pasiekus svarbiausią kelerių metų tikslą?
– Buvo sunku patikėti, nežaidžiau labai kokybiškai, bet standartai buvo kiek aukštesni dėl varžybų svarbos, dėl rezultatų reikšmės. Emocijos ėmė viršų priešpaskutiniame rate, kai jau mačiau, kad laimėsiu partiją ir pergalės turėtų užtekti didmeistrio vardui.
Pamenu, pradėjau drebėti suprasdamas, kad tai jau pasiekiau, jaudulys buvo didelis. Bet vėliau reikėjo žaisti tris partijas dėl turnyro nugalėtojo titulo. Pavyko laimėti. Puikiai pavyko turnyras ir, žinoma, džiaugiuosi pasiekimu.
– Radau vieną jūsų citatą, kad artimiausias tikslas – tapti besąlyginiu Lietuvos reitingo lyderiu, o galutinis tikslas – pirmasis pasaulio šimtukas. Ką jums reikštų patekti į pasaulio geriausiųjų šimtuką?
– Tai daugiau simbolika. Gyvenime turiu daugiau interesų nei tik šachmatai. Už poros savaičių baigsiu universitetą, planuoju likti JAV, pradėti profesionalią pokerio karjerą.
Pasiekęs šimtuką įsirašyčiau bent jau į Lietuvos šachmatų istoriją, nes tik vienas žaidėjas iš Lietuvos yra pasiekęs tą ribą – tai Eduardas Rozentalis.
Kaip minėjau, tas pasiekimas labiau dėl savęs, nes savaime patekimas į šimtuką kažko negarantuoja.
– Koks FIDE reitingo balas galėtų garantuoti poziciją pirmame šimtuke?
– Apie 2650 reitingo taškų, be to, kadangi žaidimas populiarėja, ta riba po truputį kyla. Reikės gerai pasitempti, siekiant pozicijos pirmame šimtuke.
– Balandžio pradžioje dalyvavote Lietuvos žaibo šachmatų internetu čempionate, ar džiaugiatės už 16-metį brolį Pijų, kuris jus lenkė šiame turnyre?
– Pijus sužaidė neblogai, bet buvau piktas dėl paskutinio rato ir priimto sprendimo. Jis jau buvo užsitikrinęs jaunių prizą ir galėjo kovoti dėl prizinės vietos bendroje įskaitoje.
Bet Pijus pats pasiūlė lygiąsias prieš vyresnį, labiau tituluotą varžovą, mane tai šiek tiek suerzino. Jis galėjo drąsiau pakovoti dėl patekimo į trejetuką, bendras rezultatas geras, bet matyti, kad dar trūksta charakterio.
– Pijus buvo arti pergalės prieš vyresnį brolį, tačiau jums pavyko išvengti nesėkmės, ar dažnai išmėginate jėgas vienas prieš kitą ir ar Pijus buvo kada jus įveikęs oficialioje partijoje?
– Paskutiniu metu jis prieš mane jau pakankamai stipriai kovoja, labai nuožmiai priešinasi. Anksčiau kai žaidėme oficialias partijas, jis tuo metu buvo gerokai silpnesnis, o aš buvau daugiau mažiau dabartiniame savo lygyje. Jis stengiasi, po poros metų mūsų akistatos bus tikrai atkaklios, bet šiai dienai aš dar jį šiek tiek lenkiu.
– Paklausus apie šalies žaibo šachmatų čempionatą, pradėjote šypsotis, kas sukėlė teigiamas emocijas ir apskritai kiek dėmesio skiriate žaibo formato turnyrams?
– Tas turnyras buvo geras, įdėta daug pastangų, kad jis pavyktų, buvo užfiksuotas vienas sukčiavimo atvejis, kai po turnyro žaidėjas buvo diskvalifikuotas.
Be to incidento visa kita praėjo sklandžiai. Šypsotis pradėjau todėl, kad man dėl laiko juostų skirtumo teko žaisti 8 val. ryte.
Startas buvo sunkus, vėliau įsibėgėjus pritrūko keliose partijose sėkmės, tikslumo. Žaibo partijos nėra man aktualiausias dalykas, žaidžiu dėl malonumo, bet be abejo, kai žaidi prieš draugus ir pažįstamus, norisi pasirodyti gerai, stengiesi. Galbūt kitą kartą pavyks geriau.
– Bendradarbiavimas su treneriu Donatu Vaznoniu, kaip dažnai susisiekiate, kaip apskritai treneris jums padeda ruošiantis turnyrams?
– Stengiamės per savaitę 2-3 kartus susisiekti, priklauso nuo mūsų abiejų užimtumo. Daugiausiai dirbame ties debiutų teorijos analizės, kadangi mano debiutų repertuaras nėra išbaigtas.
Treniruotėse treneris įsijungia „Skype“ vaizdo režimo funkciją ir lentoje rodo ėjimus, o aš žiūriu, ar man tai priimtina ar reikia kažką koreguoti. Analizę stengiuosi įsiminti, kartoju, bandau pritaikyti.
Retkarčiais dirbame ties endšpilio technika, bet didžiausias dėmesys debiutų teorijos analizei.
– Minėjote apie planus pokeryje, jūsų manymu, ar geras šachmatininkas gali tapti geru pokerio žaidėju?
– Daug reikalingų, bendrų kvalifikacijų turi tiek viena, tiek kita sritis. Manau, nemažai šachmatininkų gali tapti gerais pokerio žaidėjais, nes grafikas lankstus, žaidimas vyksta prieš kitus žaidėjus, nebūtina žaisti tobulai, pakanka būti geresniu už greta prie pokerio stalo sėdinčius ir to pakanka.
Esu optimistiškai nusiteikęs. Paskutiniai ketveri metai skirti studijoms. Kai prasidės laikotarpis, kuomet galėsiu daugiau laiko skirti pokeriui, žadu nemažai dirbti, yra daug programų, kurios tave paruošia. Esu noriai nusiteikęs analizuoti ir tapti geresniu pokerio žaidėju per kitus metus.
– Radau jūsų citatą apie anapilin iškeliavusį didmeistrį Aloyzą Kveinį: „Nors daug nebendradarbiavome, užteko kelių pokalbių, palikusių gilų pėdsaką mano požiūryje į šachmatus”. Ką turėjote omeny? Kokią įtaką jūsų karjerai padarė A. Kveinys?
– Kai susitikau su Aloyzu, tai buvo dar vienas žaidėjas šalies šachmatų bendruomenėje, kurio gerai nepažinojau.
Vėliau pastebėjau, koks Aloyzas yra bendraujantis, atviras žmogus turnyrų metu. Realiai ta turnyrų dalis man ir paliko didelį įspūdį, kad varžybose – ne tik kova šachmatais, bet ir gerai praleistas laikas. Aloyzui iškeliavus anapilin, likau nustebęs, kaip žmonės mielai dalinosi puikiais prisiminimais apie šį žaidėją.
Norėčiau ir aš palikti tokį patį įspūdį, kaip Aloyzas, kuomet turnyre prie šachmatų lentos nuožmiai kovojo, o po partijų keliaudavo socializuotis, bendrauti su žmonėmis.
Pirmą kartą su juo susitikau, kai man buvo 15 metų. Jis daug laiko praleisdavo užsienyje, įvairiuose turnyruose, mūsų bendradarbiavimas buvo labai ribotas, buvome kartą išvykę į Europos individualų čempionatą. Manau, mūsų bendravimas būtų intensyvesnis ateityje, bet be abejo, netikėti gyvenimo vingiai atėmė šią galimybę. Gaila, Aloyzo nebėra mūsų gretose.
– Ką atsakote draugams, kurie klausia, kodėl šachmatai – sportas, ir ar apskritai dar sulaukiate tokių klausimų? Ar nervina tokie klausimai?
– Aš pats šachmatų nestatau į griežtus rėmus, kad tai tik sportas. Tai tuo pačiu metu ir menas. Šachmatuose prieš partijas daug analitinio darbo, jų vien sportu nepavadinčiau. Manęs netrikdo tokie klausimai apie šachmatus ir sportą. Ypač paauglystėje draugai per dantį traukdavo, bet manęs tai nejaudino, man nelabai buvo svarbu, ką jie manė apie šachmatus.
– Ar po prastesnių partijų lengva užmigti? Ilgai analizuoji klaidas, prastus sprendimus?
– Dažniausiai nesimiega po partijų, kuriose pralaimi vienu ėjimu. Šachmatai yra labai negailestingas sportas. Padaryta viena klaida nubraukia visą darbą prieš tai.
Krepšinyje viena ataka, viena klaida, vienas neuždengtas varžovas taip brangiai nekainuoja, paprastai tai tik keli taškai.
Šachmatuose padarai klaidą ir trys, keturios ar net penkios valandos žaidimo nueina šuniui ant uodegos. Tokiais atvejais būna labai skaudu, po partijos grįžti namo ir galvoji apie prastą ėjimą.
Bet viskas praeina, dažnai turnyruose – intensyvus grafikas, reikia pamiršti ir greitai rengtis kitoms akistatoms.
– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie sukčiavimo atvejį, jūsų manymu, ar tai aktuali ir vis didesnį galvos skausmą šachmatų bendruomenėje kelianti problema, kada žaidėjai nesąžiningai kovai pasitelkia išmaniąsias technologijas? Ar jūsų karjeroje pasitaikė atvejų, kuomet prieš jus varžovas žaidė sukčiaudamas?
– Prieš daugiau nei pusę metų žaidžiau viename uždarame turnyre Šiaurės Karolinoje. Turnyre varžėsi vienas 18-metis žaidėjas, kurį organizatoriai partijos metu kitame kambaryje pagavo besinaudojant kompiuteriu. Pagavo žaidžiant ne prieš mane, o prieš kitą šachmatininką. Aš jau buvau sužaidęs partiją su juo, buvo sunku nustatyti, kuriose partijose jis žaidė sąžiningai, o kuriose – ne.
Be abejo, tas žaidėjas iš turnyro pašalintas, rezultatai anuliuoti. Tų atvejų pasitaiko, esu girdėjęs apie sukčiavusius žaidėjus, kurie naudojo prietaisą, perduodantį informaciją brailio kodu.
Būtina, kad organizatoriai, turnyro direktorius būtų pasiruošę tokiems atvejams ir juos likviduoti.
– Prieš mūsų pokalbį prašiau pasidalinti įdomia užduotimi. Kaip sakėte, tai vienas vaikystės perliukų, užduotis, kurioje reikia 8 ėjimais pasiekti matą. Papasakokite plačiau, kodėl pasirinkote šį uždavinį?
– Pradinė padėtis yra labai absurdiška, vienaip ar kitaip, baltųjų pusėje pergalė. Kai buvau vaikas, kraštiniai pėstininkai man paliko ironišką šypseną veide.
Ne toks paprastas uždavinys, kaip atrodo. Reikia rasti tam tikrą motyvą, sprendimų keli, bet motyvas vienas. Reikia pasukti galvą, kol randi tą teisingą struktūrą. Kai prieš porą vasarų universitete mokiau vaikus šachmatų, kai jie jau buvo išsprendę numatytas dienos užduotis, aš duodavau tą užduotį papildomai, laisvalaikiui, žiūrėjau, kaip jie sprendžia tą užduotį.
Tas uždavinys tikrai įstrigęs atminty.
– Bus įdomu pačiam pabandyti išspręsti šią šachmatų mįslę! Ačiū už pokalbį ir sėkmės prie šachmatų bei pokerio stalų.
– Ačiū jums.