Praėjusią vasarą Lietuvos pilietybės pagaliau sulaukęs plaukikas džiaugiasi šiltu tautiečių priėmimu, galimybe treniruotis su pajėgiausiais šalies sportininkais, ir tikisi, kad kylant asmeniniams rezultatams atsiras ir daugiau progų pasivaržyti tarptautinėse arenose jau su Lietuvos vėliava.
– Saverio, papasakok mums trumpai apie savo lietuviškas šaknis, – ltuswimming.com paprašė sportininko.
– Žinoma. Abu mano tėvai yra lietuviai, o man pačiam praėjusią vasarą buvo oficialiai suteikta Lietuvos pilietybė. Nemažai mano giminaičių ilgainiui persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, bet dalis jų gyvena čia, Lietuvoje.
– Ar Tavo šeima yra kaip nors susijusi su plaukimu?
– Iš tikrųjų esu vienintelis plaukikas savo šeimoje. Mano tėtis Stevenas buvo profesionalus tenisininkas, o mama Tina – profesionali bėgikė, tad aš pasukau kiek kitu sporto keliu.
– Kada pradėjai lankyti plaukimo treniruotes?
– Pradėjau plaukti būdamas aštuonerių. Prisimenu, su draugu tuo metu žaisdavome tenisą, bet du kartus per savaitę eidavome į baseiną, šokinėdavome nuo tramplino ir smagiai pasiplaukiodavome. Mano mama, pamačiusi plaukikų komandą su kuria kartu leisdavome laiką, pamanė, kad man būtų smagu laisvu metu prisijungti prie jų. Pirmose treniruotėse buvo linksma, bet po to tapo sunku, pradėjo nebepatikti, tačiau nenuleidau rankų ir galiausiai esu čia. Plaukime atsidūriau atsitiktinai, tačiau viskas išėjo tik į naudą.
– Kaip dažnai lankaisi Lietuvoje?
– Esu buvęs Lietuvoje daugybę kartų. Paskutinį kartą – šią vasarą. Savaitę praleidau Vilniuje, aplankiau kelis draugus, artimuosius. Esu čia sutikęs ir Kalėdas. Man čia labai patinka.
– Ar tiesa, kad planavai startuoti gruodį vykusiame Lietuvos čempionate Klaipėdoje?
– Tikrai taip. Bet dėl tuo metu galiojusių COVID pandemijos ribojimų buvo sudėtinga keliauti. Jeigu tada būčiau išvykęs, greičiausiai būtų tekę karantinuotis ir gal net kurį laiką nebūčiau galėjęs sugrįžti atgal į Šveicariją. Buvo sunku priimti sprendimą nevykti, bet manau, kad tuo metu tai buvo geriausias pasirinkimas. Nepaisant to, šiame sezone tikrai ketinu pasirodyti nacionalinėse varžybose.
– Kurioms plaukimo rungtims teiki didžiausią pirmenybę?
– Paprastai aš plaukiu 100 ir 200 m peteliške. Man visada patiko šis plaukimo stilius, nuo pat tada, kai pradėjau plaukti.
– Kuo tave žavi ši sporto šaka?
– Aš užaugau kartu su plaukimu. Manau, kad jis padėjo susiformuoti mano asmenybei, tokiai, kokia ji yra šiandien. Turėjau galimybę sutikti daugybę žmonių iš viso pasaulio, išvykti į tarptautines varžybas. Ir nors plaukimą galime laikyti „dideliu sportu“, mūsų bendruomenė yra labai maža. Juk varžybų metu gali susitikti su tikrai visiems gerai žinomais plaukikais. Man patinka varžytis, bendrauti, pažinti savo varžovus, užmegzti naujas draugystes. Visi esame tarsi nedidelė šeima. Be to, plaukimas yra naudingas sveikatai ir, apskritai manau, kad tai puiki sporto šaka.
– Iš kur semiesi įkvėpimo sportui? Gal turi kokį nors plaukiko idealą?
– Kai augau, manau, daugelio įkvėpimas buvo Michaelas Phelpsas. Šitiek sunkaus darbo ir atsidavimo sportui... Jis užsibrėždavo tikslą ir jį pasiekdavo. Manau, kad jis labai prisidėjo prie to, koks plaukimas yra šiandien. Žinoma, yra ir daug kitų plaukikų, kurie taip pat formuoja mūsų sportą. Todėl nepasakyčiau, kad turiu konkretų plaukiko idealą. Manau, kad kiekvienas aukšto lygio plaukikas, kuris tuo metu buvo garsus, man padarė įtaką. Tiesiog labai patinka stebėti visus stipriausius plaukikus iš skirtingų šalių, besivaržančius pasaulio čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse. Būtent tai ir įkvepia bei teikia vilties, kad vieną dieną ir aš būsiu ten.
Saverio Vitas Multinas arba tiesiog Sevi, kaip jį trumpiau vadina draugai, kelias pastarąsias savaites kartu su keletu Lietuvos nacionalinės rinktinės narių liejo prakaitą treniruočių stovykloje Tenerifejė, Kanarų salose. Vasario pabaigoje 22-ąjį gimtadienį minėsiantis sportininkas iš Lugano (Šveicarija) šią savaitę vėl sugrįžta į Lietuvą ir ketina pasirodyti šalies plaukimo žiemos pirmenybėse.
– Pasidalink savo treniruočių procesu. Prieš išvykdamas į stovyklą Tenerifę treniravaisi Šveicarijoje.
– Taip, treniravausi viename iš olimpinių treniruočių centrų Šveicarijoje pas trenerį Massimo Meloni kartu su tokiais plaukikais kaip olimpiniu prizininku šveicaru Noè Ponti, kuris Tokijuje laimėjo bronzą 100 m plaukimo peteliške rungtyje. Mūsų komandoje buvo apie dešimt plaukikų. Pastaruosius trejus metus stebėjau savo progresą, treniruotės tikrai buvo labai sunkios. Jeigu reikėtų apibūdinti, įvardyčiau jas kaip klasikines, senosios mokyklos treniruotes, kur daug plaukimo, kas man labai patiko. Galėjome stebėti, kaip kiekvienas iš mūsų grupės sunkiai dirba treniruočių metu, o tarpusavio dinamika buvo labai gera.
– Neseniai grįžai iš rinktinės treniruočių stovyklos aukštikalnėse. Kokie jausmai užplūdo atvykus į ją?
– Stovykla buvo nuostabi. Mane čia priėmė išskėstomis rankomis. Apėmė toks jausmas lyg būčiau sugrįžęs į šeimą. Žinoma, iš pradžių kiek jaudinausi, bet tai buvo pačios geriausios trys savaitės treniruočių, kurias turėjau. Mes visi labai daug dirbome ir tai matėsi vandenyje. Kai ateidavo nuovargis, stengdavomės vienas kitą motyvuoti, tad per kiekvieną treniruotę visi tarsi įsielektrindavome. Treneriai padėjo šlifuoti mano plaukimo techniką, o vyr. treneris Žilvinas Ovsiukas minėjo, kad turiu potencialo būti vienu iš geriausių delfinistų Lietuvoje.
– Dalį plaukikų pažįsti dar iš 2020 metų Lietuvos čempionato Klaipėdoje. Ar būdamas Tenerifėje spėjai labiau susibendrauti su kitais komandos nariais?
– Tikrai taip. Stovyklos metu turėjau progą kiekvieną geriau pažinti ir susidraugauti su komanda. Artimiau susibendravau su Rūta ir Danu. Jie visada pasiūlydavo savo pagalbą, jeigu tik jos prireikdavo. Kiti komandos nariai – Aleksas, Andrius, Rokas, Deividas, Tomas ir Kotryna – taip pat puikūs. Kartu leisdavome laiką už baseino ribų, todėl komanda tapo artimesnė, sustiprėjo tarpusavio ryšys. Apskritai, stovykla buvo išties puiki ir nepamirštama.