„Edita, prašau, palikime intrigą žiūrovams“, – mandagiai pertraukė A. Matelis. Buvusi pasaulio čempionė, dviejų „Giro d’Italia“ lenktynių nugalėtoja puikiai žino tokių sporto renginių užkulisius.
Pats filmo režisierius pripažino, kad Edita buvo kertinė ašis, kuri leido atverti tas duris, kurios eiliniams režisieriams dešimtmečiais buvo užtrenktos.
2006 m. ir 2007-ųjų „Giro d’Italia“ moterų lenktynių nugalėtoja puikiai žinoma Italijoje ir jos autoritetas tapo A. Matelio raktu į sėkmę kuriant vasario 5-ąją Lietuvoje pristatytą filmą.
Į jo premjerą atvyko ir pati Lietuvos dviračių sporto legenda E. Pučinskaitė, kuri su šeima gyvena Italijoje.
„Taip, tai puiki proga trumpam grįžti į gimtinę“, – šypsojosi 42-ejų E. Pučinskaitė.
2010-ųjų pasaulio dviračių sporto plento čempionatas Australijoje tapo paskutinėmis oficialiomis varžybomis solidžioje E. Pučinskaitės karjeroje: užverstas keliolika metų trukęs, įspūdingomis pergalėmis paženklintas gyvenimo lapas.
Tačiau nuo dviračių sporto ji nenutolo. Baigusi karjerą E. Pučinskaitė vienu metu rašė straipsnius vienam didžiausių specializuotų mėnesinių Italijos sporto žurnalų „Ciclismo“, be to, draugai ją įtraukė į dviračių mėgėjų klubą „Avis Bike Pistoia“, skatinantį kraujo donorystę.
Klubas organizuoja masines dviračių varžybas, kurias nutarė pavadinti garsios dviratininkės vardu „Gran Fondo Pissei Edita Pucinskaite“.
„Prieš keletą metų varžybose dalyvavo net 500 dviračių sporto entuziastų“, – džiaugėsi E. Pučinskaitė.
Galiausiai ji susitiko su kino režisieriumi A. Mateliu, kur dviračių sporto legendos autoritetas ir pažintys svariai prisidėjo prie naujosios kino juostos kūrybos.
Anot Editos, ši kino juosta leis kitaip vertinti ir suprasti dviračių sporto lenktynių rezultatus, kur lyderių pergalę lemia ešelono gale liekantys dviratininkai, nors dažnai nepelnytai jiems priklijuojama autsaiderių arba lūzerių etiketė. Italijoje tokie vadinami gregoriais.
Pačią E. Pučinskaitę į svarbiausias karjeros pergales vedė ištikimas dviratininkių pulkas, kuris aukojosi dėl lyderės iš Lietuvos šlovės.
Prireikė ne vieno prašymo
– Gal kuriant filmą bandėte kalbėtis ir su „Tour de France“ organizatoriais? Juk pergalėmis džiaugėtės ir Prancūzijoje.
– Taip, buvo tokia mintis, Arūnas bandė susisiekti. Bet „Tour de France“ lenktynės pagal populiarumą nusileidžia gal tik olimpinėms žaidynėms ir pasaulio futbolo čempionatui.
„Tour de France“ visiškai nepasiekiamas renginys, buvo sunku net pradėti kažkokias derybas. Bandėme, bet supratome, kad neturime jokių šansų.
Ispanijoje organizuojamos „Vuelta a Espana“ lenktynės taip pat yra prestižinis dviračių sporto renginys, bet kadangi aš gyvenu Italijoje ir pažįstu „Giro d'Italia“ organizatorius, su Arūnu kreipėmės į juos.
Be to, „Giro d'Italia“ labiau vertinamos lenktynės, nei Ispanijos. Prisipažinsiu, buvo labai sunku Italijoje pasiekti reikiamus žmones.
– Kaip vyko derybos su lenktynių organizatoriais?
– Iš pradžių mūsų nenorėjo priimti. Reikėjo keturių prašymų, kol skyrė mums susitikimo datą. Po jo pamenu, išėjome į lauką ir su Arūnu susižvalgėme – na, bent jau lauk neišspyrė, jau gerai, kad mus išklausė (šypsosi).
Tai mus pradžiugino. Žinoma, iškart negavome jokio atsakymo. Reikėjo dar kartą susitikti, vėliau ruošėmės ir trečiam susitikimui.
Galiausiai mums pavyko po truputį įtikinti „Giro d'Italia“ varžybų vadovą Angelo Zomegnaną, tačiau pasikeitė direktorius ir visa lenktynių vadovybė, varžybas ėmė organizuoti Mauro Vegni. Teko visas derybas pradėti iš naujo. Dėl to filmo kūryba užtruko net aštuonerius metus.
– Organizatoriai kino kūrimo grupei leido triskart suklysti, pirmos dvi klaidos buvo padarytos per pačią pirmą varžybų dieną. Kodėl tokios griežtos sąlygos?
– Varžybas lydi didžiulės organizatorių ir komandas aptarnaujančio personalo pajėgos, kurios užtikrina trasoje saugumą ir sklandžias lenktynes. Tad niekas nenori įsileisti dar vieną papildomą ekipažą su operatoriumi.
Svarbiausias yra saugumo klausimas. Tad lenktynių organizatoriai skeptiškai žvelgė į nepatyrusį, papildomą ekipažą su operatoriumi.
Dar buvo prašymas nefilmuoti lenktynes kompromituojančius dalykus.
Bet kai organizatoriai pamatė, kaip Arūnas dirba, jie suprato, kad tai žmogus, kuriam galima leisti filmuoti visą „Giro d'Italia“.
Galiausiai, A. Matelis dirbo ne vieneriose, o dvejose lenktynėse.
Nežinomi gerbėjams, bet vertinami čempionų
– Jūsų nuomone, ar šis filmas padės lengviau suprasti dviračių sporto komandinių lenktynių principus, lyderių pergales ir jų kainą?
– Tik mažytė dalelė žmonių žino, ką reiškia komandinės dviračių sporto lenktynės. Tie, kurie pasiaukoja dėl lyderio, taip pat jaučiasi laimėtojais.
Jie dažnai neturi didesnių ambicijų, bet jie jaučiasi nuostabiaisiais lūzeriais. Lyderių džiaugsmas, padėka, pasirinkimas yra didelis to pagalbinio komandos draugo įvertinimas. Lyderiai labai dažnai renkasi jau patikrintus komandos draugus, kuriais galima pasitikėti.
Neretai patikimi lūzeriai čempioną gali lydėti visą jo karjerą.
Ką tai reiškia? Dviratininkui taip garantuojamas kontraktas, nes sporte tai svarbu. Įsitvirtinti geroje profesionalų komandoje yra nepaprastai sudėtinga dėl didelės konkurencijos.
Jų nuoširdumas su kaupu atsiperka visomis prasmėmis. Maža dalis žmonių visą tai žino. Kiti vertina tik lyderių pozicijas, užimtas vietas, iškovotus medalius.
– Ar jūs turėjote savo lūzeres?
– Taip, šalia manęs važiavo daug puikių dviratininkių, su kuriomis iki šiol palaikau puikius santykius. Moterų sporte dar viskas sudėtingiau, nes moterys turi savo charakterius.
Deja, uždarbiai yra daug mažesni, nei vyrų sporte. Reikėjo daug pastangų, kad galėčiau suburti šalia savo pagalbininkes. Dabar beveik visos esame mamos (šypsosi).
– Kaip lenktynėse keičiasi taip vadinamo lūzerio tikslai pasitraukus jo vedamam lyderiui?
– Paolo Tiralongo laimi dėl to, kad Alberto Contadoras jam padovanojo pergalę, nors jie atstovavo skirtingoms komandoms, o Paulo eilę metų į priekį vedė legendinį Contadorą. Šis jam tame etape atsidėkojo už praėjusius metus.
Bet Paolo priekyje atsidūrė todėl, kad jo tuometinis lyderis tą dieną buvo susižeidęs, pasitraukęs iš lenktynių. Tokiais atvejais atsiveria gyvenimo dovana. Komandos vadovui informavus apie pasikeitusią situaciją ir taktiką suteikiamas šansas.
Nėra paprasta, visi nori laimėti, jį išnaudoti gregoriui sudėtinga. Kartais gyvenimas suteikia tą netikėtą galimybę laimėti. Tokiais momentais emocijos yra nuostabios.
Tad kartais daug metų gregoriais dirbę lenktynininkai išlenda į „dienos šviesą“. Nors tai nėra tikslu. Jie dviračių sporto bendruomenėje yra žinomi ir labai gerbiami, gal didžioji masė sporto gerbėjų nieko apie juos nėra girdėjusi.
Savo vardą užsitarnavę gregoriai yra labai gerbiami, vertinami, ieškomi lyderių.
– Dviračių sportas išgyvena ne pačius geriausius laikus, turiu omeny dopingo skandalus. Gal gregoriai, likdami ešelono gale, išvengia dopingo kontrolierių radaro?
– Dviračių sporte visi yra tikrinami. Žinoma, dažniau į antidopingo specialistų rankas pakliūna lyderiai, jie po pergalių visada yra tikrinami, šalia jų atsitiktinai parenkami 3-4 sportininkai nepriklausomai nuo jų užimtų pozicijų.
Bet dviratininkai tikrinami ne tik lenktynių metu, jie turi būti pasiruošę antidopingo agentūros skambučiams ir vizitui bet kuriuo paros metu, 24 val. per parą.
Dviratininkai nori su tuo kovoti, gal dėl to ši sporto šaka labiausiai dėl savo problemų ir kenčia.
– Už ką jūs konkrečiai buvote atsakinga kuriant filmą?
– Kontaktai su organizatoriais ir bendradarbiavimas su herojais. Su Arūnu turėjome nuspręsti į kuriuos dviratininkus kreipti dėmesį, kurio asmenybė tiktų filmo scenarijui.
Teko ne vieną dviratininką kalbinti. Nebuvo taip, kad priėjome tik prie trijų sportininkų ir jie iškart tapo mūsų herojais.
Bendravimas vyko ne tik lenktynių metu, bet ir sportininkų namuose.