Delfi TV“ laida „Sportinė forma“ svečiavosi Vilniaus VHC „Šviesa“ komandos treniruotėje, kur T. Bernatavičius ir V. Drabavičius pasakojo apie rankinį jų gyvenime, suplėšytus marškinėlius, nerašytas taisykles, sporto derinimą su darbais ir norą palikti savo pėdsaką šio sporto istorijoje.
„Brolis buvo pradėjęs lankyti rankinį, jis man buvo autoritetas. Jis nusivedė mane į rankinio treniruotę, – prisiminė pirmuosius savo žingsnius rankinyje V. Drabavičius. – Baisu buvo. Pirmoji treniruotė buvo juokinga. Visi buvo už mane vyresni, rankinyje į tam tikras zonas įeiti negalima, o aš ten bėgiojau ir rinkau kamuolius, tai visi smagiai pasijuokė. Pirmoji treniruotė buvo įdomi“.
T. Bernatavičius pasakojo, kad vaikystėje buvo aistringas kvadrato fanas: „Ten kaip tik treneris pasiūlė ateiti į treniruotę, žadėjo, kad bus daug kvadrato, bet vėliau davė rankinio kamuolius ir liepė mesti į vartus. Po vieno metimo ir užsikabinau“.
Rankinio taisykles trumpai išvardinę laidos pašnekovai pamėgino apibūdinti, kas yra geras rankininkas.
„Čia viskas turi susidėti. Žemi žaidėjai turi greičio, metimo persvarą, aukšti – gali išnaudoti šuolio pranašumą. Pas mus komandoje yra vienas 205 cm ūgio žaidėjas, tai man jo ranką, kai jis pašoka, pasiekti sunku. Visi turi savo privalumų. Aišku, ir ranka turi būti plastiška, o šiaip žaidėjai būna visokie“, – kalbėjo V. Drabavičius.
T. Bernatavičius jam pritarė ir pabrėžė charakterio svarbą: „Duomenys svarbu, tačiau ne mažiau svarbu ir charakteris, vidinė motyvacija. Aukšti ir tvirti vyrai dažnai nusileidžia motyvuotiems ir savimi pasitikintiems varžovams. Negalima visko nurašyti duomenims“.
Anot Valdo, rankinio žaidėjas taip pat turėtų nebijoti fizinio skausmo, o jo yra nemažai, nes aikštėje teisėjai leidžia pasigrumti.
„Nematęs šio sporto žiūrovas pagalvotų, kad tai panašu į regbį, tačiau žaidimas minkštesnis. Būna ir mėlynių, ir traumų, ir sumušimų. O marškinėlių daugiau plyšta net ne per rungtynes, o per treniruotes, nes čia niekas nenori nusileisti, konkurencija komandoje didelė, turime dvi sudėtis, kurios yra lygios, nėra nei pagrindinių, nei atsarginių žaidėjų. Kas eis į starto sudėtį sprendžiasi per paskutinę treniruotę“, – pasakojo jis.
Kad vyrai kibtų vieni kitiems į atlapus ar aiškintųsi santykius kumščiais, laidos pašnekovams neteko matyti, tačiau būna, kad emocijos įkaista iki raudonumo. VHC „Šviesa“ komandos žaidėjai prisiminė vieną atvejį, kai teko skirti žaidėjus – tuomet net iki 100 km per valandą greitį per metimą išvystantis kamuolys pataikė tiesiai vartininkui į veidą.
Vieniems smagu gintis, kitiems – mesti į vartus. „Aš stoviu kampe, ten gynybos daug nėra, tai smagiau įmesti. Bet kai pavyksta gerai sužaisti gynyboje, jaučiuosi taip pat gerai“, – pabrėžė V. Drabavičius. Jam pritarė T. Bernatavičius: „Smagiausia pelnyti įvartį, užplūsta emocijos, reaguoja atsarginių suolas, treneriai, žaidėjai. Tačiau gynyboje „pagavus cinką“, kaifas ne mažesnis“.
Ar ne apmaudu, kad krepšinis sulaukia ir sutraukia tiek daug dėmesio, o rankinis Lietuvoje tampa tarsi nišiniu sportu?
„Stengiamės, darome viską, ką galime. Visi dirba 100 proc., klubai ir federacija. Gal mes mažai išmanome dėl rėmimų ir finansavimų. Krepšinis laimėjo medalius, o Lietuva paskutinį kartą Europos rankinio čempionate dalyvavo 1998 metais. Rinktinei vis pritrūksta žingsnelio iki čempionato. Reikia, kad matytų žmonės rankinį, kai kurie net nematę, nes niekas nerodo per televiziją. Reikėtų patekti į čempionatą, gal kažkas pradėtų judėti į priekį. Lietuvos rinktinė kažkada yra nugalėjusi ir norvegus, o pastarieji patekę į čempionatą laimėjo sidabro medalius. Kartais pritrūkstame sėkmės“, – svarstė V. Drabavičius.
Rankininkai prasitarė ir apie komandos tradicijas, kurios prideda papildomos motyvacijos žaidėjams. Viena jų – 30-ą įvartį pelnęs žaidėjas atneša lauktuvių į rūbinę – dėžę alaus. Panašus prizas laukia nuo trenerio, jei komanda nepraleidžia į savo vartus daugiau nei 20 įvarčių.
Iš rankinio pragyventi nėra kaip, todėl dauguma Vilniaus VHC „Šviesa“ žaidėjų dieną dirba arba studijuoja, o treniruojasi vieną kartą vakare. Kūno kultūros mokytojo specialybę turintys laidos svečiai taip pat apgailestavo dėl šiais metais visus planus sujaukusios koronaviruo pandemijos bei karantino.
„Labai liūdna, nes praėjusį sezoną buvome geros formos ir po 7 metų pertraukos grąžinome šalies taurę į savo namus. Galėjome kabintis ir laimėti ir čempionatą. Vilniaus VHC „Šviesa“ tris kartus laimėjo sidabrą, dukart bronzą, bet niekuomet nepasiekė aukso. Buvome motyvuoti, dirbome, tačiau viską nutraukė karantinas. Kad nenutoltume nuo sporto, su Tomu kasdien bėgiojome krosus lauke“, – pasakojo Valdas.
Jis prisipažino, kad per 12 metų išpildė daug savo svajonių, tačiau labiausiai norėtų tapti čempionu ir papildyti medalių kraitį trūkstamu auksu. „Kita svajonė – kad žmonės mane prisimintų, jog sportavau, kiekvieną dieną eidavau į salę ir atiduodavau visas jėgas. Norėčiau, kad ir po 10 metų prisimintų, jog buvo toks žaidėjas kaip Drabavičius“.
T. Bernatavičius svajoja panašiai: „Mano prioritetas – Lietuvos čempionato aukso medalis. Daug laiko ir pastangų atiduota klubui, norisi jam padovanoti titulą. Jei sveikata leis, nebus traumų, nesiruošiu sustoti žaisti“.
Daugiau laidos dalyvių minčių – vaizdo įraše.
Laidos vedėją rengia Aleksandras Pogrebnojus.
Visą „Delfi TV“ laidos „Sportinė forma“ archyvą rasite čia.