Paralimpinės čempionės pirmasis treneris kaunietis Antanas Lavickas džiaugėsi, kai auklėtinė atsiuntė nuorodą, ir jis sekmadienio rytą galėjo stebėti tiesioginę irklavimo transliaciją iš Tokijo paralimpinių žaidynių.
„Pavienių mišrių keturviečių su vairininku varžybose teisę Tokijuje startuoti iškovojo 12 įgulų. Buvau tikras, kad finale visus aplenks britai, 1917 m. ir 2019 m. pasaulio neįgaliųjų čempionai, kurių gretose buvo ir Giedrė. Jų pranašumas buvo ryškus. Sidabrą pelnė amerikiečai, o bronzą – prancūzai“, – džiaugėsi A. Lavickas.
30-metės sportininkės treneris sužinojo, kad jo auklėtinė rugsėjo 12 d. rengiasi sugrįžti į Lietuvą, tad jis skubės į oro uostą pasitikti čempinės.
Puikių fizinių duomenų, 184 cm ūgio Giedrė lankė lengvosios atletikos treniruotes – A. Lavickas ją pastebėjo lengvosios atletikos manieže 2005-ųjų gruodį.
„14-metę stebėjau gal porą savaičių. Galiausiai išdrįsau užkalbinti ir pakviečiau pabandyti irklavimą. Ji iš karto sutiko. Tada mano grupėje buvo susicementavęs puikus kolektyvas – treniravosi aukštaūgiai Ieva ir Aurimas Adomavičiai, Kristina Lašaitė, kiti jauni irkluotojai.
Tas draugiškas kolektyvas, taip pat mano treniruočių programa, kurioje kone kiekvieną būdavo vos ne kontroliniai startai, per kuriuos buvo galima pasigerinti savo asmeninius rezultatus, patiko Giedrei ir noriai treniravosi.
Mes visi gyvenome ypač draugiškai, Giedrė pritapo prie kolektyvo ir siekė tapti didelio meistriškumo irkluotoja“, – pasakoja A. Lavickas.
Jaunoji sportininkė teikė gražių vilčių. Tačiau prabėgus beveik metams, 2006-ųjų spalio mėnesį, Giedrė, su tėčiu važiuodama į kolektyvinį sodą, pateko į avariją.
„Giedrei buvo sutrupintas čiurnos sąnarys, nukirsti dešinės kojos pirštai, auklėtinė atsidūrė Kauno klinikose. Tuo metu turėjau sveikatos problemų – po klubo operacijos gulėjau klinikų ortopediniame skyriuje ir po dviejų dienų turėjau būti išleistas į namus.
Kaip tik tuo metu Giedrė buvo atvežta į klinikas. Kai sužinojau, kas atsitiko mokinei, iš karto atsidūriau jos palatoje trečiame aukšte.
Pamačiau savo auklėtinę, ašaros pasipylė iš akių, nes tokio siaubingo vaizdo nebuvau matęs. O Giedrė kaip niekur nieko – šypsosi, mane ramina“, – prisiminė treneris.
Giedrė nestojo optimizmo, ji buvo tikra, kad irkluos. Jau po pusės metų su dideliu entuziazmu sugrįžo į irklavimą.
Turėjo daug jėgų, lenkdavo net vaikinus. Dalyvaudavo Lietuvos sveikųjų čempionatuose ir ne kartą tapo čempione bei prizininke.
Irklavo dvivietę, keturvietę ir aštuonvietę. Vasarą treniruotės dažniausiai vykdavo Birštono irklavimo bazėje, kur kauniečiai praleisdavo daug laiko, o žiemą – Lietuvos sporto universiteto irklavimo baseine, Dariaus ir Girėno stadione po tribūnomis įrengtoje treniruoklių salėje, Ąžuolyne.
„Kilo mintis pasižiūrėti, kokiai kategorijai ji priklausytų, jei jėgas bandytų neįgaliųjų varžybose. Viena irkluoti Giedrė negalėjo, reikėjo turėti komandą. Pagal Erasmus+ programą iš Lietuvos sporto universiteto antro kurso ji prieš dešimt metų išvyko pusmetį mokytis į Didžiąją Britaniją.
Pasirinko universitetą, kuris puoselėjo gražias irklavimo tradicijas. Vėliau Giedrė buvo prikalbinta toliau mokytis Vusterio universitete.
Auklėtinė lankė klubą, gavo pasiūlymą treniruoti irkluotojus. Giedrė sėkmingai baigė mokslus, Anglijos žiemos čempionate su treniruokliu greičiausiai nuirklavo 1000 m nuotolį, pagerino visų laikų Anglijos sveikųjų irklavimo rekordą ir buvo pakviesta rimtai treniruotis“, – pasakoja A. Lavickas.
Norint toliau tobulėti rinktinėje, reikėjo priimti Didžiosios Britanijos pilietybę, ir Giedrė 2017 metais tai padarė.
Dukart (2017 m. ir 2019 m) tapo pasaulio neįgaliųjų čempione, 2019–aisiais jų mišri pavienė keturvietė su vairininku buvo pripažinta geriausia pasaulio neįgaliųjų komanda ir Tarptautinė irklavimo federacija ją apdovanojo specialiu prizu.
Britų mišri pavienė keturvietė laimėjo atrankos varžybas ir pateko į Tokijo paralimpines žaidynes. Šiemet komanda dalyvavo daugelyje treniruočių stovyklų, kruopščiai rengėsi debiutui Tokijuje.
Giedrė gimė tą pačią – birželio 13 dieną, kaip ir jos pirmais treneris A. Lavickas, todėl vienas kito nepamiršta pasveikinti gimtadienio proga.
Sportininkė gyvena Anglijoje, o jos tėvai – Lietuvoje, Visuomenės harmonizavimo parke.
Treneris A. Lavickas įsitikinęs, kad, jei Lietuvoje būtų stipri neįgaliųjų irklavimo komanda, paralimpinių žaidynių čempionė ją treniruotų ir pati aktyviai irkluotų.