„Nieko be reikalo nevyksta. Gal iš tikrųjų tos pertraukos reikėjo, kad įvertintume viena kitą. Anksčiau, kai žaisdavome kartu, gal nevertinome viena kitos kaip partnerės taip. Dabar bent jau aš labai džiaugiuosi, kad žaidžiu su Monika. Ir sėkmingas sezono startas parodė, kad mums gerai sekasi. Esu laiminga“, – emocijų neslepia 22-ejų Ieva Dumbauskaitė.
Džiaugiasi ir sena jos bendražygė bei bendraamžė Monika Povilaitytė: „Skirtumas didelis, kaip buvo ir kaip yra dabar. O dabar yra labai gerai. Aikštelėje sutariame puikiai, už aikštelės ribų – irgi viskas labai gerai: ir pasišnekame daugiau, ir pabendraujame kitomis temomis. Manau, pertrauka leido suprasti, kaip kas turi būti, kaip reikia elgtis, kaip su kuo bendrauti. Pamokė gerąja prasme. Ir, manau, rezultatas savo pasako.“
Pertrauka leido įvertinti abiem merginoms, ką jos turėjo ir ko neteko, rasti atsakymus į svarbius sau klausimus. Prieš prasidedant sezonui, Ieva klausė savęs, kodėl ji apskritai žaidžia tinklinį? Ir pati sau atsakė – tai jai patinka. „Man atrodo, praėjusį sezoną, kuris mums buvo visapusiškai nesėkmingas, buvome pamiršusios, kodėl apskritai tai darome. Šiemet susidaro toks vaizdas, kad mėgaujamės žaidimu, kaip niekada anksčiau, ir kovojame dėl kiekvieno kamuolio. Tada ir sekasi“, – vidinius apmąstymus atskleidžia I. Dumbauskaitė.
Iš naujo sulipdyta pora, šlavusi vieną po kito medalius jaunių ir jaunimo varžybose, šį sezoną, atradusi psichologinį komfortą, parodė savo jėgą ir suaugusiųjų varžybose.
Medaliai Ukrainoje ir Kinijoje
Šį sezoną pajėgiausia Lietuvos paplūdimio pora ant garbės pakylos lipo ne kartą. Pradėjusios nuo triumfo Ukrainoje vykusiame Rytų Europos zoninės paplūdimio tinklinio asociacijos (EEVZA) turnyro etape, vėliau merginos pirmą kartą Lietuvos tinklinio istorijoje pasipuošė medaliais Kinijoje vykusiame „World Tour“ serijos turnyre. Ten jos dukart iškovojo bronzą.
Nors prieš keliaudamos į Kiniją lietuvės nė nesapnavo medalių, sėkmė, I. Dumbauskaitės nuomone, vis dėlto nebuvo atsitiktinė: „Ten buvo daug lygių komandų. Čekių komanda, prieš kurią pavyko laimėti kovojant dėl pirmosios bronzos, manau, net stipresnė buvo. Bet mes labiau norėjome, labiau stengėmės, labiau kovojome ir mums nusišypsojo sėkmė.“
Kovingumo ši Lietuvos pora niekada nestokojo. O prie jo šiemet, M. Povilaitytės nuomone, dar prisidėjo ir protingesnis žaidimas: „Aikštelėje daugiau galvoji, daugiau analizuoji varžovus, save – to seniau nebuvo. Ateidavai, sužaisdavai ir išeidavai. Tuo ir pasibaigdavo varžybos. Dabar net žaidimo metu pagauni save, kad čia taip pagalvojai, čia apgavai varžovą, čia pasitarei su Ieva – darosi vis įdomiau. Daugiau taktikos prisidėjo. Be to, mes su Ieva į varžybas dažnai važiuojame dviese, į Kiniją taip pat dviese vykome. Grįžusios į viešbutį pasikalbame, kas negerai buvo, kas gerai, ką geriau kitą kartą daryti.“
Bando įsitvirtinti tarp moterų
Medaliai prestižinėse varžybose keičia varžovių požiūrį į lietuves. Kinijoje sutiktos kaip nereikšmingos personos, I. Dumbauskaitė ir M. Povilaitytė netrukus sulaukė kitokio požiūrio į save. „Buvo tokių žaidėjų, kurios eina pro šalį, nesisveikina. O, kai laimėjome medalį, kitą dieną klausė, ar norime kartu pasportuoti“, – šypsosi Monika, prisiminusi viešnagę tolimojoje Azijoje.
Tokios varžovių metamorfozės leidžia tinklininkėms nusišypsoti, o medaliai – pajausti, kad sunkus darbas, įdėtas prieš sezoną, kai po treniruočių kartais braukdavo ir ašarą, nenuėjo veltui.
Bet, nepaisant apdovanojimų prestižinėse varžybose, tarp moterų lietuvės patogiai vis dar nesijaučia. „Ai, ne, – nuoširdi Monika. – Ir tos baimės yra, ir nežinomybė, kaip tau pasiseks šią dieną.“ „Vis dar jaučiuosi toks mažas nereikšmingas žmogus“, – prisipažįsta ir Ieva. Tad svarbiausias merginų tikslas, vykstant į varžybas, šiuo metu – ne medalių medžioklė, o įsitvirtinti tarp moterų: „Norime visada žaisti aukščiausio lygio varžybose, kad nereikėtų vargti kvalifikacijoje, kad visą laiką būtume pagrindiniame turnyre ir t. t. Tada, manau, ir progresas automatiškai vyktų daug greičiau“, – kalba I. Dumbauskaitė.
Lygindama save su pasaulio stipriausiomis tinklininkės, I. Dumbauskaitė mano, kad varžovės jas su Monika dar lenkia visais aspektais. „Jos tiek psichologiškai geriau pasiruošusios, tiek techniškai. Bet mes šiandien esame kovinga ir užsispyrusi komanda. Ateiname į varžybas be minčių laimėsime ar pralaimėsime: tiesiog žaidžiame. Tada viskas būna gerai. Bet taip būna ne visada. Tad, jeigu tai sutvarkytume, jau žengtume žingsnį į priekį“, – apie nusiteikimo svarbą kalba I. Dumbauskaitė.
M. Povilaitytė pasigenda daugiau stabilumo. „Tai kartais erzina, bet turbūt normalu: tiek sporte, tiek gyvenime. Turbūt reikia mokėti su tuo susitaikyti. Ir padaryti išvadas, kad kitąkart būtų geriau“, – svarsto sportininkė, prisimindama, kaip po sėkmingų varžybų Kinijoje nesėkmingai susiklostė turnyrai Šveicarijoje bei Švedijoje.
Namuose – konkurencija
Pajėgiausiai Lietuvos porai ant kulnų Lietuvoje mina Urtė Andriukaitytė ir Irina Zobnina. Jos yra ne tik konkurentės, bet ir treniruočių partnerės. Šį sezoną abi Lietuvos poros varžybose buvo susitikusios dukart ir abu kartus pergales šventė I. Dumbauskaitė su M. Povilaityte, nors praėjusiais metais joms yra tekę pripažinti varžovių pranašumą Vilniuje vykusiame Europos moterų paplūdimio tinklinio čempionato „Satellite“ serijos etape. „Norisi prieš jas ir laimėti, ir būti pirma pora, jausti, kad esi dvigubai, trigubai stipresnė. Pasimatysime dar tikriausiai šią vasarą aikštelėse“, – kad tokia konkurencija naudinga, neabejoja M. Povilaitytė.
Ji norėtų, kad Lietuvoje būtų daugiau pajėgių porų: „Kai nuvažiuoji į suaugusiųjų varžybas, ten visos komandos stipresnės. Aišku, būtų gerai porą tokių komandėlių turėti Lietuvoje, bet džiaugiamės, kad turime dar bent vieną pajėgią komandą ir galime kovoti su ja.“
Na, o I. Dumbauskaitė konkurencijos stokos Lietuvoje per daug nesureikšmina ir mano, kad svarbiausia – vidinė motyvacija. „Anksčiau maniau, kad tai labai svarbu, bet dabar esu įsitikinusi, kad viskas priklauso nuo žmogaus vidinės motyvacijos. Jeigu tavo tikslas nėra Lietuvos čempionato prizinė vieta, tu važiuoji į varžybas, žaidi su kitomis komandomis, stipriai praloši ir suvoki, koks tai lygis ir kiek tau trūksta“, – savo požiūrį dėsto mergina.
Ieva džiaugiasi, kad šiemet, besiruošdamos sezonui, jos turėjo gerą stovyklą Turkijoje, kur treniravosi su itin pajėgiomis ukrainietėmis. „Jos šiuo metu pasaulyje žaidžia aukščiausiu lygiu, joms gerai sekasi. Labai svarbu, kad su tokia komanda galėjome tris savaites pasitreniruoti. Tai mums davė daug naudos“, – neabejoja I. Dumbauskaitė.
Pakeliui į Tokiją
Liepą Lietuvos pora keliavo iš turnyro į turnyrą, rinkdamos reitingo taškus, kad užsitikrintų dalyvavimą Europos čempionate, kuris rugpjūtį vyks Latvijoje.
Čempionatas Latvijoje turėtų būti patogus. Netoli važiuoti, pažįstama aplinka, be to, ir palaikymo turėtų netrūkti, nes nemažai draugų planuoja atvažiuoti palaikyti M. Povilaitytės ir I. Dumbauskaitės. Ko jame tikėtis, liepos mėnesį merginoms apie tai dar buvo kalbėti per anksti – jų mintyse buvo artimiausių turnyrų tikslai.
Per anksti dar kalbėti ir apie Tokijo olimpines žaidynes, nors tai – pagrindinis jų tikslas, prie kurio eina žingsnelis po žingsnelio kiekvieną dieną. „Tai tolimas ketverių metų tikslas, prie kurio eini ir kryptingai dirbi: žinai šio sezono tikslus, artimiausios savaitės, kiekvienos treniruotės“, – sako I. Dumbauskaitė. Ne už kalnų ir olimpinė atranka – ji prasidės jau 2018 metais.