Ji vertins čiuožėjų pasirodymus Sočyje, o olimpinėse žaidynėse debiutavo 2010 metais Vankuveryje.
– Turbūt teisėjavimas nėra vienintelė jūsų veikla. Kuo dar užsiimate?, – LTOK žurnalas „Olimpinė panorama“ paklausė L. Krauzienės.
– Kauno žiemos sporto mokyklai „Baltų ainiai“ vadovauju nuo 2001-ųjų. Kultivuojame dvi sporto šakas – dailųjį čiuožimą, kurio pratybas lanko įvairaus amžiaus grupių ir meistriškumo sportininkai, ir ledo ritulį, kurį žaidžia jaunimas. Treniruojasi apie du šimtus sportininkų (150 čiuožėjų ir apie 50 ledo ritulininkų), ledo ritulininkus rengia du treneriai, o čiuožėjus – devyni.
Kaip mokyklos direktorė, labai džiaugiuosi, kad dailusis čiuožimas Lietuvoje populiarėja, daug vaikų nori išmokti čiuožti. Kyla čiuožėjų meistriškumas, turime jaunosios kartos atstovų, kurie gerai pasirodo per tarptautines varžybas, išvyksta į pasaulio jaunimo taurės etapus ir ten užima neblogas vietas. Labai laukiu, kada bus pradėtas finansuoti mūsų patvirtintas projektas, tada po truputį galėsime renovuoti turimą sporto bazę, nes ledo Lietuvai labai trūksta.
Nuo 1999 m. teisėjauju tarptautinėse dailiojo čiuožimo varžybose. Sočio olimpinės žaidynės man bus antrosios. Labai gaila, kad Vankuverio žiemos žaidynėse, kuriose teisėjavau, Lietuvos čiuožėjų nebuvo. Šią teisę buvo iškovojęs D.Stagniūnas su Katherine Copely, bet amerikietei nebuvo suteikta Lietuvos pilietybė.
– Vankuveryje Lietuvos čiuožėjų nebuvo. Kaip jums pavyko gauti kvietimą į olimpinių žaidynių teisėjų komandą?
– Tarptautinė čiuožimo sąjunga (ISU) yra nustačiusi taisykles, pagal kurias tie sportininkai, kurie likus metams iki žaidynių pasaulio čempionate iškovoja olimpinius kelialapius, kartu juos pelno ir savo šalių arbitrams. Kadangi mūsų šokėjai šį kelialapį iškovojo, ir aš gavau kvietimą į Vankuverio žaidynes. Ir nors ledo šokių pora į tas žaidynes nenuvyko, sudarytos teisėjų komandos jau niekas nekeitė. Ir dabar, Deividui su Isabella Tobias pelnius teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse, aš būčiau teisėjavusi Sočyje, net jei Isabellai nebūtų buvusi suteikta Lietuvos pilietybė. Jau seniai turiu bilietą į Sočį, mums anksti buvo išsiųsti kvietimai.
– Jūs irgi buvote čiuožėja?
– Taip, bet tai buvo gana seniai, kai dar buvau Nevardauskaitė. Čiuožiau nuo šešerių metų, mano pirmoji trenerė – Marija Daugėlaitė, vėliau kurį laiką tobulino tuo metu dar aktyviai sportavusi Lilija Vanagienė. Tada Lietuvos čiuožėjų meistriškumas buvo kitokio lygio nei dabar. Lietuvos čempione netapau ir būdama vos šešiolikos baigiau sportinę karjerą.
– Žiemos olimpinės žaidynės jums bus antrosios, o ar daug pasaulio ir Europos čempionatų teko teisėjauti?
– Kasmet vykstančiuose pasaulio čempionatuose debiutavau 2002-aisiais ir nuo to laiko tik viename jų neteisėjavau. Nuolat dirbu ir Europos čempionatuose, teisėjavau ir šiųmečiame Budapešte, kuriame dalyvavo Deividas su Isabella bei Inga Janulevičiūtė.
Dar neturėjau tarptautinės ISU kategorijos, bet jau teisėjavau čempionatuose, kuriuose šoko Povilas Vanagas su Margarita Drobiazko. Deja, man neteko padirbėti tose pasaulio ir Europos pirmenybėse, iš kurių jie parsivežė bronzos medalius.
Kodėl neteisėjavau per Turino žiemos olimpines žaidynes? Todėl, kad Povilas su Margarita prieš šias žaidynes nedalyvavo pasaulio čempionate, į žaidynes pateko per papildomas varžybas, o teisėjams, kaip minėjau, kvietimai į olimpines žaidynes dažniausiai įteikiami pagal pasaulio čempionatų rezultatus. Turine galėjau teisėjauti, bet fortūna man nebuvo palanki. Vis dėlto Turino žaidynės ilgam išliks atmintyje, nes Lietuvos televizijos buvau pakviesta iš studijos komentuoti čiuožėjų kovų.
2001 m. tapau ISU šokių ant ledo, 2002 m. – pavienio čiuožimo tarptautinės kategorijos teisėja. Dabar ypač daug tenka teisėjauti ne tik suaugusiųjų, bet ir jaunųjų čiuožėjų varžybose.
– Kas jus paskatino tapti teisėja?
– Nacionaliniu lygiu pradėjau teisėjauti dar tada, kai nebuvo uždarų čiuožyklų. Kai meistriškumo aukštumas ėmė šturmuoti P. Vanagas su M. Drobiazko, Lietuvai reikėjo aukštesnės kategorijos arbitro, o man šis darbas patiko.
Ačiū tuomečiam Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentui Kazimierui Starkevičiui ir dabartinei prezidentei L. Vanagienei, kurie man pasiūlė gilinti teisėjavimo žinias. Nors iš pradžių atrodė, kad tai nebus toks lengvas užsiėmimas. Net buvau suabejojusi šiuo savo sprendimu, bet prasidėjus seminarams ir egzaminams viskas klostėsi sėkmingai, tad lioviausi save keiksnojusi, kad pasukau šituo keliu.
– Kiek arbitrų teisėjauja olimpinėms kovoms?
– Per mano teisėjavimo laikotarpį keitėsi sistemos, o nuo 2004 m. įsigaliojo vadinamoji naujoji sistema, pagal kurią kiekvienos rungties varžyboms teisėjauja devyni arbitrai, bet iš viso jų skiriama trylika. Į trumposios programos visų rungčių varžybas iš tų trylikos teisėjų burtais atrenkami devyni. Taigi vienos rungties kovoms teisėjauja devyni teisėjai, o į kitų rungčių varžybas patenka ir tie keturi neteisėjavę specialistai.
– Ar jau žinote, kam teisėjausite per Sočio olimpines žaidynes?
– Šokių ant ledo varžyboms, nes šoks mūsų pora.
– Gal mūsų porai iš anksto ketinate skirti pirmą vietą?
– Šokiai ant ledo, kaip ir sportiniai šokiai, – savotiškas menas, šiek tiek nutolęs nuo tikrojo sporto. Ar čia esama neobjektyvumo?
– Nuo 2004-ųjų įsigaliojus naujai teisėjavimo sistemai šokiai ant ledo labai priartėjo prie tikrojo sporto. Čia, kaip ir pavienio čiuožimo pasirodymuose, atsirado privalomųjų elementų. Čiuožimas – nepaprastai sunki, sudėtinga sporto šaka, čia susipina ir sportas, ir menas.
Subjektyvumas? Aišku, jo šiek tiek yra, šito nenuneigsi, bet negalėčiau kategoriškai teigti, kad tai yra visiškai subjektyvu. Toli gražu taip nėra. Subjektyvumą labai riboja naujoji sistema. Šokiai ant ledo – pati jautriausia rungtis, bet nemanau, kad viską lemia subjektyvumas.
Žmogiškojo veiksnio, be abejonės, išbraukti negalima. Tačiau teisėjų brigadoje yra ir techninė komanda, kuri vertina elementų atlikimo sudėtingumo lygį, todėl subjektyvumui vietos beveik nebelieka.
– Ar tarp teisėjų įmanomi susitarimai, išreiškiami, tarkime, rankos pakėlimu, akių mirktelėjimu ir pan.?
– Pažįstu daugelio šalių teisėjus. Tokie susitarimai sunkiai egzistuoja, kad jie galėtų daryti įtaką rezultatams.
– Kaip toli vienas nuo kito teisėjai stebi čiuožėjų pasirodymus?
– Gana dideliu atstumu. Jau seniai nebekeliami balai – 6 ar 5,9, kiekvienas teisėjas dirba prie savo kompiuterio, monitoriuje įvertina daugybę kriterijų, todėl dairymaisi ar akių mirktelėjimai nebeįmanomi.
– Ar labai jaudinatės prieš Sočio olimpines žaidynes?
– Per tokio rango varžybas mūsų šalies sportininkams dar neteko teisėjauti. Labai norėčiau, kad Deividas su Isabella pasirodytų gerai. Pats didžiausias jaudulys buvo tada, kai išgirdome džiugią žinią, jog Sočyje turėsime savo porą. Olimpinės žaidynės – tikrai nepaprastas renginys. Labai smagu jo laukti, nes žinau, kad ant Sočio olimpinio ledo matysiu ir galėsiu teisėjauti mūsų čiuožėjams.
– Kokią vietą pranašaujate mūsų šalies porai?
– Mano darbas – ne prognozuoti, o įvertinti tai, kas bus. Tegul prognozuoja profesionalai, treneriai. Manau, mūsų ledo šokėjai padarys viską, ką gali, geriausiai. Sutinku su Lietuvos čiuožimo federacija, kad Deividas su Isabella gali kovoti dėl penkioliktos vietos. Kažko daugiau tikėtis būtų per drąsu. Jeigu pasirodys geriau – tik džiaugsimės. Viskas priklausys nuo sportininkų pasirengimo. Čiuožėjams labai daug jėgų atėmė tas laukimas ir nežinomybė, ar Isabellai bus suteikta Lietuvos pilietybė. Tai pridėjo visokeriopų minusų, turėjo įtakos šokėjų darbui ir treniruočių kokybei.
– Esate žiemos sporto mokyklos „Baltų ainiai“ direktorė. Ar sunku mūsų sąlygomis išugdyti žiemos olimpinių žaidynių dalyvį?
– Labai sunku. Gaila, kad pirmoji atsarginė liko mūsų mokyklos auklėtinė I. Janulevičiūtė. Prisiimu visą atsakomybę ir sakau: dailiajam čiuožimui visai Lietuvai dirba vienintelė mūsų senutė ledo arena. Kitur nėra tokių sąlygų ir arenų, kuriose būtų rengiami olimpiečiai. Viliuosi, kad sulauksiu tos dienos, kai žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovaus ir „Baltų ainių“ sportininkas.