Statybos – it sulėtintas filmas
Kas sieja Jonavos areną, Kėdainių stadioną, Varėnos baseiną, Vilkaviškio sporto salę, Ignalinos žiemos sporto centrą?
Visų šių sporto bazių statybos ar rekonstrukcija pradėta atsiskaitant dar litais.
Ir tęsėsi dešimtmetį ar ilgiau – nors buvo finansuota valstybės.
Visoje Lietuvoje ant rankų pirštų galima suskaičiuoti naujus arba renovuotus sporto objektus, atidarytus pagal iš anksto numatytą grafiką – gal tik išskyrus kai kurias privačias iniciatyvas bei didžiąsias arenas, iškilusias prieš 2011 metais Lietuvoje vykusį Europos krepšinio čempionatą.
Ypatingas – neūkiškumo paminklu virtusio Druskininkų sportininkų rengimo centro atvejis. 2008 metais startavę 32 mln. eurų vertės darbai galutinai užbaigti tik praėjusį mėnesį, pašalinus paskutinį trikdį dėl stadiono tribūnos stogo konstrukcijų, kėlusių abejonių statybos užbaigimo komisijai.
Neminint jau dešimtmečius kalbomis statomo Nacionalinio stadiono, kuriame kada nors išvysti Lietuvos rinktinę dažnas futbolo mėgėjas tikisi tiek pat, kiek savo kieme sutikti sniego žmogų.
Tačiau stadiono griaučiai ant sostinės Šeškinės kalvos – tik nesklandumų ledkalnio viršūnė.
Dėl įvairių aplinkybių vėluoja arba visiškai įstrigę kiti šiuo metu vystomi projektai: Kretingos, Birštono, Mažeikių, Šilalės sporto kompleksų statybos, Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadiono ir Vilniaus Lazdynų baseino rekonstrukcija.
Ginčai su rangovais arba konkursuose už borto likusiais jų konkurentais, kintantys teisės aktai ar politinė valia, kylančios kainos ar ankantys finansavimo šaltiniai – bent dalies trukdžių pavyktų išvengti, jei sporto infrastruktūra šalyje nebūtų vystoma chaotiškai.
Kamštis – 15 metų į priekį
Simbolinės kapsulės įkasimas pamatuose – ne šiaip sau sugalvota tradicija.
Miestų ir rajonų merai mielai naudojasi šia proga papozuoti prieš fotoaparatų blykstes, nes žino, jog kirpti juostelę atidarant naują sporto bazę jau gali tekti įpėdiniams.
Net jei darbų apimtys nėra grandiozinės, sporto arenų statybos Lietuvoje paprastai užtrunka bent penkmetį.
Tokia trukmė – nenormali, įsitikinęs vienos stambiausių šalyje statybų bendrovių „YIT Lietuva“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas.
„Žinoma, kad pastatyti būtų galima greičiau, jei tik užsakovai planuotųsi kaštus. Rangovai per metus gali atlikti darbų ir už keliolika, ir už kelias dešimtis milijonų. O 5 mln. eurų vertės sporto salę ar baseiną tikrai drąsiai įmanoma pastatyti daugiausiai per vienerius metus“, – Delfi sakė K. Vanagas.
Statybininkų kranams suktis maksimaliu pajėgumu neleidžia riboti finansinių degalų ištekliai.
Pavyzdžiui, iš 13 šiemet per valstybės investicijų programą (VIP) finansuojamų sporto objektų tik dviem – S. Dariaus ir S. Girėno stadionui bei Molėtų baseinui – skirta per milijoną eurų.
Kitiems atriektos sumos viso labo leido link statybų finišo slinkti pirma pavara.
„Dabar VIP yra apie 30 pradėtų arba numatytų pradėti objektų. Jeigu norėtume kalbėti apie kažką naujo, turėtume susirinkti po 10 ar 15 metų – šiai dienai čia yra užstrigęs reikalas“, – konstatuoja Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos prezidentas Gintaras Jasiūnas.
Mažos savivaldybės be reikšmingesnio valstybės indėlio išjudinti buldozerių nepajėgia, todėl atitinkamai kenčia darbų tempai. Kartu atnešdami papildomų rizikų, jau įklampinusių ne vieno objekto statybas: bankrutuoja rangovai, dėl kylančių kainų nutraukiamos sutartys, pasensta projektai ir galiausiai į keliolika gabalėlių susmulkinti milijonai ilgus metus dūla statybų aikštelėse be realios naudos visuomenei.
Įprotis saują išbarstyti po trupinį lydi visas Vyriausybes nuo pat ekonominio pakilimo šio amžiaus pradžioje, kai pradėta rūpintis, kuo pakeisti privatizacijos bangos nuplautą sovietmečio sporto palikimą.
Ir nors dar praėjusios kadencijos valdantieji deklaravo neskirsiantys lėšų naujų sporto bazių statyboms, kol nebus užbaigtos jau pradėtos, situacija keičiasi nežymiai.
Jei pernai 11 mln. eurų per VIP buvo padalinti 17 objektų, šiemet 8,4 milijono atiteko 13 projektų.
Kitų metų valstybės biudžeto projekte už 11,5 mln. eurų jų numatyta finansuoti 11.
Tačiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) apskaičiavo, jog norint įvykdyti visą 2022-ųjų planą dėl kylančių kainų reikės dvigubai daugiau lėšų.
Pavyzdžiui, teikiant paraišką VIP 6,6 mln. eurų vertintas Naujosios Akmenės sporto rūmų atnaujinimas dabar jau įkainojamas 12 mln. eurų. Net pustrečio karto pabrango Rokiškio ar Švenčionėlių sporto centrų statybos: abiem atvejais kaina pašoko nuo 3 iki 8 mln. eurų.
Be to, gelbėti reikia ir 5 mln. mokesčių mokėtojų eurų, užkonservuotų lengvabūdiškai pradėtose statybose, kurioms paprasčiausiai nebenumatyta daugiau pinigų. Darbams septyniose šalies savivaldybėse užbaigti trūksta 10,5 mln. eurų.
„Iškastas griovys, įpilta betono, ir reikia dar labai daug, norint viską užbaigti. Čia – labai bloga praktika. Reikės ir savivaldybėms savo indėlį didinti, ir galbūt skaidyti statybas etapais, nors ne visais atvejais tai įmanoma“, – Delfi sakė viceministras Linas Obcarskas.
Išdėsčiusi trūkstamą sumą per dvejus metus, Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisija 2022-ųjų valstybės biudžete siūlo skirti papildomus 5 mln. eurų, kad avantiūriškas statybas išjudintų iš mirties taško.
Ir nors nebepajėgia tęsti visų vykdomų projektų, valstybė kitais metais vis tiek yra numačiusi griebtis naujų. Ruošiamasi pradėti rekonstruoti Panevėžio „Aukštaitijos“ sporto bazę, gaivinti Mažeikių komplekso statybas, ręsti naują maniežą Šiauliuose.
Tik niekas negali pasakyti, kiek metų dar turės prabėgti, kol pajėgiausi šalyje Aukštaitijos sostinės plaukikai išties galės treniruotis 50 m baseine, o „Mažeikių“ klubo krepšininkai – drąsiai žvalgytis į Lietuvos krepšinio lygą (LKL) iš jos reikalavimus atitinkančios arenos.
Jei pataikaudama politiniams interesams valstybė ir toliau statys po keliolika bazių vienu metu, sportuoti dar ilgai teks nebent tarp statybinio laužo konteinerių.
„Planuoti statyti nedidelį objektą penkerius metus – savaime ydinga ir nesveika. Geriau jau keli, bet greitai ir iki galo pastatyti, nei dešimt, kuriais negalima naudotis.
Dabar dėl visuotinio brangimo rangovai, laimėję konkursus prieš dvejus ar trejus metus, yra nebeįgalūs įvykdyti savo įsipareigojimus. Kitas dalykas, jog savivaldybės visada renkasi patį pigiausią pasiūlymą, galvodamos per kelerius metus už tiek ir pastatyti. Bet patirtis rodo, jog viskas brangsta, suplanuotų pinigų nebeužtenka. Tuomet įkaitais tampa visi: ir rangovai, ir ta pati savivaldybė, negaunanti norėto produkto. Laimėtojų šioje situacijoje nėra“, – neabejoja „YIT Lietuva“ vadovas K. Vanagas.
Septyni nauji baseinai – 40 km spinduliu
Pagrindinė sporto infrastruktūros plėtros problema yra valdžios nesugebėjimas apsispręsti, ko ir kada jai reikia.
Pavyzdžiui, apimti Rūtos Meilutytės atneštos baseinų karštinės, panašiu metu juos šoko statyti keturi gretimi rajonai: Šilalės, Šilutės, Kretingos ir Palangos.
Neminint jau 50 m ilgio 10 takelių baseiną 2018-aisiais atidariusios Klaipėdos, eilėje laukiančių Gargždų ar plačiau užsimojusios Plungės, kurioje kyla daugiafunkcinis kompleksas.
Tad 40 km spinduliu – septyni nauji baseinai, ir visi – iš dalies finansuoti centrinio biudžeto lėšomis.
Tuo metu dvigubai daugiau gyventojų nei visi minėti rajonai kartu sudėjus turinčioje sostinėje pusantrų metų neveikė nė vienas viešas baseinas.
Beje, Vilniaus savivaldybės savarankiškai pradėta Lazdynų baseino rekonstrukcija skaičiuoja jau penktus metus, ir galo vis dar nematyti: dėl pirmojo rangovo bankroto ir palikto broko iki šiol neatlikta apie trečdalis numatytų darbų.
O Europos šalių žiniasklaida lenktyniauja tarpusavyje, kuri įmantriau pašieps kitą sostinės gėdą: apšiurusį, nykštukinį ir nebent vietinei A lygai tinkamą LFF stadioną.
„Jei kaimyniniuose rajonuose stovi trys baseinai, tai kam dar statyti ketvirtą? Išvis vieno būtų užtekę. Bet visi nori savo kieme turėti. Užtat skaudu žiūrėti, kaip geros bazės stovi tuščios, užrakintos. Geriau būtų susodinti 15 norinčių sportuoti į mokyklinį autobusiuką ir nuvežti keliolika kilometrų triskart per savaitę“, – įsitikinęs Seimo narys Sergejus Jovaiša.
Bet kiekvienas meras turi savų pažinčių su Vyriausybės atstovais ir savų argumentų, kodėl jo rajonas be naujos sporto bazės neišgyvens nė kelerių metų. Kaip ir kiekvienas vienmandatėje apygardoje išrinktas parlamentaras.
Turi jų ir, pavyzdžiui, Birštono sporto centro direktorius Saulius Smailys.
Pastatė kaimynas – reikia ir mums
Kurorte nuo 2016-ųjų už 5 mln. eurų statomas sporto kompleksas. Nors vos už 8 kilometrų 2011-aisiais buvo atidaryta Prienų arena. Kurios pašonėje – ir nuo praėjusio rugsėjo lankytojus priimantis baseinas.
Bet darbai Birštone vis tiek prasidėjo – tik metais vėliau nei žadėta. O jų finišas vėluoja dar dvejus metus.
„Statyba užsitęsė dėl finansavimo: valstybė dalino po gabalėlį, pradedant nuo kelių šimtų tūkstančių per metus. Galiausiai dalį lėšų turėjo pridėti savivaldybė, o jai surasti pinigų nėra lengva. Dabar kompleksas jau pastatytas, beliko jo pridavimo procedūra – atidaryti tikimės gruodį ar sausį“, – sakė S. Smailys.
Nepaisant prailgusio įkurtuvių laukimo, Birštono sporto centro vadovui vis tiek atrodo, kad geriau taip nei atidėti statybas, kol pinigų pakaks visam projektui.
„Jeigu valstybė statytų mažiau bazių, Birštonas niekada nebūtų patekęs į laimingųjų sąrašą. Kadangi šalia salę jau turėjo Prienai. Bet ten – arena varžyboms, o mūsų kryptis – treniruotės. Nekonkuruosime nei su Prienais, nei su „Žalgirio“ arena. Kaip futbolo komandos dažnai atvyksta treniruotis į Birštono stadioną, taip ir komplekse priimsime stovyklaujančius tinklininkus, tenisininkus, salės futbolininkus, dvikovinių sporto šakų atstovus.
Taip, netoli yra ir Druskininkų sportininkų rengimo centras, tad konkurencija išties be galo didelė. Sporto bazių Lietuvoje dabar tikrai daugėja, bet mūsų treniruočių sąlygos irgi tiks bet kam“, – planais dalinosi S. Smailys.
Ir beveik niekam nešauna į galvą kooperuotis bei sporto objektų imtis sutelkiant kelių savivaldybių jėgas – kaip ir poreikius.
Bene pirmoji tokia kregždė – Šiauliuose turintis atsirasti futbolui ir regbiui skirtas maniežas.
„Septynios savivaldybės pateikė bendrą paraišką, kad kartu naudosis nauju objektu. Neabejoju, kad jis tikrai bus eksploatuojamas labai intensyviai. Tai – labai geras pavyzdys, nes dažniausiai tarp savivaldybių trūksta valios ir pasitikėjimo vienas kitu“, – pažymėjo L. Obcarskas.
Salė Vilkaviškyje – didesnė nei Marijampolėje
Komentuodamas stringančias sporto bazių statybas, švietimo, mokslo ir sporto viceministras pripažino, jog dėl to kaltos ne tik augančios kainos, bet ir pragmatiško planavimo stoka.
„Kažkiek teisybės tame yra. Finansavimas – fragmentinis, statybos užsitempia, paskui įsiveliama į visokias nenumatytas problemas, o tada jau objektas išvis užsišaldo. Statybų brangimas reikalus dar labiau komplikuoja.
Dabar turime tokią situaciją, kad yra daug pradėtų objektų, kuriems tolesnio finansavimo niekur nenumatyta arba jo nepakanka. Tikrai pritarčiau, kad reikia turėti garantuotą finansavimą visam projektui ir statyti labai greitai, nes taip ir taupiau, ir nauda iškart gaunama. Sutinku, kad dešimt metų vietoje bazės turėti statybų aikštelę – visiška nesąmonė.
Dėl to kuriame labai rimtą įrankį – Sporto registrą, kuris ateityje leistų kur kas racionaliau planuoti tiek bet kokią infrastruktūros plėtrą, tiek ir trenerių delegavimo į regionus klausimus. Mums reikia duomenimis ir skaičiais paremto žemėlapio, rimtų argumentų, kodėl vieną ar kitą objektą statyti ten, o ne kitur. Infrastruktūros vis dar labai trūksta, bet ją vystyti reikėtų logiškai ir pamatuotai, o ne pagal tai, kieno geresni ryšiai ar didesnė įtaka“, – kalbėjo L. Obcarskas.
Pripuolamą sporto infrastruktūros plėtrą dešimtmetį plakus su nacionaline regionine politika, pagirias nuo šio kokteilio dabar tenka kęsti apleistiems didmiesčiams, kur sporto objektai – ir didesni, ir brangesni, todėl nustumiami į eilės galą.
Šiaulių savivaldybės sporto skyriui vadovaujantis G. Jasiūnas „visišku disonansu“ vadina santykį tarp valstybės investicijų krypčių ir realių šalies sporto poreikių.
„VIP lėšos nepatenka į didžiuosius miestus, kur yra didžiausia kvalifikuotų sportininkų bei trenerių koncentracija. Manyčiau, kad jos kaip tik turėtų būti naudojamos arba nacionalinio lygmens objektams, arba bent jau regioninės svarbos bazėms“, – svarstė G. Jasiūnas.
Bet kai nėra jokių prioritetų, pinigai leidžiami ruletės principu. Taip, pavyzdžiui, nė 10 tūkst. gyventojų neturinčiame Vilkaviškyje šiemet atsirado erdvesnė krepšinio salė nei trigubai didesnėje kaimynėje Marijampolėje.
Vyriausybė aiškina, jog tokiu būdu paskatins reemigraciją į atokesnius šalies regionus. Bet ar tikrai visos provincijoje kylančios sporto bazės yra reikalingos?
Gyventojų magnetas arba baltas dramblys
Kadangi pastaruoju metu populiariausios šalyje – baseinų statybos, Delfi šį klausimą adresavo Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) prezidentui Tomui Kučinskui.
Pastarasis priklauso ŠMSM sudarytai darbo grupei, kuri ruošia dirvą didelio meistriškumo sporto vystymo strategijai.
„Sutinku, kad investicijos į infrastruktūrą dabar „vaikšto“ nelogiškai. Mes pristatome labai daug bazių regionuose, bet, deja, prieš tai neįvertiname jau egzistuojančių objektų užimtumo ir sportininkų rengimo kokybės. Turėtume žinoti, kaip kuri savivaldybė tvarkosi šiais aspektais, tada būtų labai aišku, kur nukreipti pinigus.
Tarkime, statome baseiną, greta kurio jau yra sporto salė. Bet jei pastaroji dažniausiai stovi tuščia, jei sportuoja tik penktadalis vaikų, o rezultatų nėra jokių, ką tada pakeis tas baseinas? Tik neš šimtatūkstantinį „minusą“ savivaldybei, veltui šildysiančiai vandenį – tuomet geriau jau nuvežti vaikus į gretimą rajoną.
Visos sporto šakos kalba, kad yra trenerių stygius. Savivalda su federacijomis šį klausimą tikrai galėtų išspręsti, bet retai kas kreipiasi, kol naujas projektas dar nepradėtas. Statyti visi nori, o galvoti apie tai, kaip tą bazę reikės valdyti – ne. Atidaro baseiną ir tik tada susimąsto – ką dabar daryti, kur gauti trenerių? Arba olimpiniame centre Druskininkuose pastato neolimpinį 25 m baseiną, kurio nereikia nė vienai mūsų rinktinei: garantuotai kažkada nebuvo pasitarta su federacija, kas gi iš tiesų būtų naudinga“, – pastabų turi T. Kučinskas.
LPF visoje šalyje vykdo vaikų mokymo plaukti programą. Kai kuriuose naujuose baseinuose – kaip Prienų ar Tauragės – ji startavo aktyviai, bet yra ir tokių pavyzdžių kaip Šilalė, kur plaukimo pamokų organizuojama tik tiek, kiek apmoka programą remianti valstybė.
Delfi jau rašė apie 2000-aisiais Šalčininkuose duris atvėrusį Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos baseiną, kuriame per kelis dešimtmečius taip ir neatsirado nė vieno plaukimo trenerio, lietuvišką mokyklą lenkakalbiame krašte finansuojančiai ŠMSM nesusitariant su Šalčininkų valdžia, kas turėtų mokėti jam atlyginimą.
Ir kituose miesteliuose dirba daugiausiai po kelis trenerius, o užpildyti laisvus etatus sekasi sunkiai – pasiūlyti vien darbo vietą dažnu atveju nepakanka. Palyginimui, Vilniuje ir Kaune, federacijos duomenims, šiuo metu darbuojasi po 60 plaukimo specialistų.
T. Kučinsko manymu, statyti baseinus reikėtų tik ten, kur esamos sporto bazės – maksimaliai apkrautos.
„Miestuose yra labai blogai, Vilniuje – išvis baisu. Kiek žinau, sostinėje apie 10 tūkst. vaikų negali patekti į jokį baseiną, nes nėra vietos. Paskaičiavome, jog reikėtų dar bent šešių baseinų, kad pritrauktume Vilnių iki Kauno lygio“, – sakė T. Kučinskas.
Tuo metu L. Obcarskas nesutinka, jog mažuose rajonuose naujos bazės virsta menkai išnaudojamais „baltais drambliais“.
„Yra ir labai gerų pavyzdžių. Ypač pasiteisina, jei, tarkime, šalia baseino įrengiama ir poilsio zona, kaip padaryta Palangoje – šio objekto eksploatacija dabar savivaldai nekainuoja nė trupučio, nors jame vykdomos ir sportininkų rengimo programos. Šis ir kiti pavyzdžiai rodo, kad gera infrastruktūra automatiškai generuoja netiesioginį efektą: prie jos iškart prisistato ir trenerių, ir lankytojų. Neabejoju, jog naujos bazės yra įveiklinamos, nes visoje šalyje jų vis dar trūksta.
Deja, didmiesčiuose sporto infrastruktūros deficitas dabar išties ypač ryškus. Pagal objektų koncentraciją tūkstančiui gyventojų Vilnius tikrai būtų pabaigoje. Ir kituose didmiesčiuose bazių trūksta, tik Kaunas jas agresyviau, ryžtingiau stato, galbūt dar Panevėžys“, – samprotavo viceministras.
Ar reikia privataus kapitalo?
G. Jasiūno manymu, suteikti pagreitį sporto infrastruktūros statyboms, ypač didmiesčiuose, galėtų pakoreguoti teisės aktai, plačiau atveriant duris bendradarbiavimui su privačiu sektoriumi.
Konkrečiau, jis siūlo leisti naudoti VIP lėšas viešos ir privačios partnerystės projektų įmokoms.
„Tokiu būdu vos per dvejus trejus metus galėtume padaryti tikrai didelį šuolį. Latvija taip pasielgė jau seniai, pasistatė septynis regioninius sporto centrus. Su privačiais investuotojais latviams reikės atsiskaityti per 15 metų, bet sportininkai bazėmis naudojasi jau dabar“, – pabrėžė savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos prezidentas.
L. Obcarskas pritaria, jog pritraukti daugiau lėšų iš privataus sektoriaus ateityje bus būtina. Tačiau kol kas ŠMSM inicijuoti atitinkamų politinių sprendimų nesiruošia – stringančių projektų problemos bus sprendžiamos nebent reaktyviai.
„Naujiems plėtros etapams vienareikšmiai turės būti aktyvuoti įdomesni finansiniai mechanizmai. Tikrai judėsime šia linkme, nes infrastruktūros – nors paskutiniu metu jos ir nemažai buvo pastatyta – dar labai trūksta. Bet tai – ateities klausimai.
Viena išeitis iš šiandieninės situacijos – siaurinti VIP programą, nepradėti naujų projektų, nes kai nėra finansavimo, paskui kyla didelių bėdų. Antras būdas – ieškoti daugiau pinigų: arba Vyriausybė papildomai skolinasi, arba atitinkamai perskirsto biudžeto perviršį, jei pajamos būtų didesnės nei planuojamos“, – teigė švietimo, mokslo ir sporto viceministras.
Vis dėlto Vyriausybė gali iš karto ruoštis tiek pirmam, tiek antram žingsniui. Veikiausiai reikės ir trečio bei ketvirto, jei investuoti iš tikrųjų norima į bazes, o ne metų metus nepanaudojamus statybinius blokelius.