„Gyvenu su savo sporto šaka kiekvieną dieną, todėl apie daugumą žaidėjų galėčiau kalbėti ilgai, ištisas valandas vardyti komandų sudėtis. Mėgstamos komandos ar žaidėjo neturiu, kita vertus, ir taip aišku, kas yra Ronaldo ar Messi. Futbolo kamuolys ir žaidėjai man kasdien vis įdomesni nei prekės ženklas ant jų marškinėlių“, – įprasta greitakalbe beria daugiau nei 20 metų komentatoriumi dirbantis Nerijus Kesminas.
„Laba diena, gerbiami sporto mėgėjai“, – dažniausiai tokiais žodžiais transliacijas iš sporto salių ir aikštynų pradėdavo Virgilijus Mundrys, Algis Matulevičius, Vladas Janiūnas ar Kostas Kynas.
Pavyzdinė dikcija, taisyklingas vadovėlinis kirčiavimas, nepriekaištinga kalba, nepriklausomai nuo to, ar įvykiai klostydavosi žaibiškai ir žodžius tekdavo berti greitakalbe, ar pasakojimas plaukdavo tolygiai tarsi srauni upelė, – tokia būdavo girdima senosios kartos komentatorių vizitinė kortelė. Ir televizijos, ir radijo sporto transliacijų būdavo daug, o sporto komentatorių – palyginti mažai, todėl atpažinti, kas pasakos apie rungtynes, kalbins sportininką ar trenerį, klausytojams pakakdavo ir trumpo komentatoriaus pasisveikinimo.
Dabartiniai komentatorius išskiriantys štampai, V. Mundrio nuomone, šiek tiek kitokie. Kalba, kaip ir iš kompiuterio reikia nereikia skaitoma statistika, – štampuota: jei futbolininkai laimėjo keliais įvarčiais ar krepšininkai dešimčia taškų, tai būtinai sutriuškino, nors yra daug kitokių žodžių. Ir suvis jis nesutinka su iš rusų pasiskolinto „nusileido“ vartojimu, kuris beveik visiškai išstūmė puikų žodį „pralošė“. „Jeigu Paksas nusileido Kairiui, tai aš norėčiau patikslinimo – šiam ant lėktuvo uodegos ar sparno nusileido?“ – ironiškai klausia ilgametis sporto komentatorius.
Šią vasarą laukia du svarbūs sporto renginiai: birželį – Europos futbolo čempionatas, rugpjūtį – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Mes vėl juos girdėsime nuo ryto iki vakaro (per žaidynes – ir naktį), o paskui aptarinėsime, ką kuris sakė, galbūt perlenkė lazdą norėdamas kuo vaizdingiau pakalbėti, susipainiojo ar nusišnekėjo. Viena vertus, neklysta tik tas, kuris nedirba, kita vertus, vadinasi, mums ne vis vien, kas ir ką šneka.
Anų dienų laikmenos ir taktikos
Kovo 1-ąją XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio sporto „balsas“ V.Mundrys šventė 80-metį, o kovo 2ąją dvidešimtmečiu mažesnę sukaktį – 60-metį – minėjo „Sporto“ laikraštis, kuris kartu su sovietinės okupacijos metų sportininkais ir jų garsiomis pergalėmis irgi išgyveno tikrą pakilimą. Kaip šios datos susijusios?
Sporto komentatoriumi, nacionalinės televizijos ir Lietuvos radijo sporto skyriaus vedėju tapęs V.Mundrys savo karjerą pradėjo nuo „Sporto“ laikraščio, kuriame nuo 1956-ųjų daugiau nei dešimtmetį dirbo korektoriumi.
V.Janiūno kelias komentatoriaus mikrofono link vingiavo per krepšinio salę: prieš išdrįsdamas kitiems bandyti pasakoti, ką mato krepšinio aikštelėje, jis 16 metų pats žaidė krepšinį, tiek pat metų treniravo kitus ir vėliau tokį pat 16 metų ciklą buvo sporto komentatorius.
Atidumas, pastabumas ir gera atmintis – pagrindinės gero korektoriaus savybės, vėliau V. Mundriui pravertusios ir sėdus prie komentatoriaus mikrofono.
„Turėjau tokį storą mokyklinį sąsiuvinį, kurio du atversti puslapiai būdavo skiriami vienai komandai – ten susirašydavau komandų sudėtis, rungtynių rezultatus, jeigu tai futbolas, kas ir kurią minutę mušė įvarčius, kas geltonų kortelių užsidirbo. Viskas tilpdavo į du sąsiuvinio puslapius, koncentruotai, vienoje vietoje ir visada būdavo po ranka“, – apie ano laikmečio „kompiuterius“ ir „laikmenas“ pasakoja V. Mundrys.
Pasėdėti prie šios informacijos tekdavo nemažai – ją pašnekovas daugiausia rankiodavo iš prieinamos to meto spaudos: „Sovetskij sport“ laikraščio, lenkų, čekų leidinių. O bene daugiausia sužinodavo iš tiesioginių pokalbių su žaidėjais ir treneriais.
Nešiodavosi V. Mundrys atskirą pluoštą popierių, kuriuose būdavo surašytos įvairios detalės ir iš pirmo žvilgsnio gal nelabai aktualios smulkmenos. Surasti gerą faktą, išlaukti tinkamo momento ir pateikti jį vietoje ir laiku – štai čia atsiskleisdavo tikrasis meistriškumas.
Kaip iliustraciją V.Mundrys mini stipria ranka garsėjusį Šiaulių „Tauro“ rankinio komandos žaidėją Valdą Sadaunyką, prie kurio pavardės jo detalių įrašuose puikavosi toks skaičius – 72 metrai, arba kone per visą futbolo aikštę, švystelėtas rankinio kamuolys. Ir štai LRT rankinio taurės su Kauno „Granitu“ pirmojo kėlinio pabaiga. Vienu įvarčiu pirmauja kauniečiai, bet likus kelioms sekundėms iki pertraukos praranda kamuolį. Jį pasičiupęs V. Sadaunykas sviedžia nuo savo vartų aikštelės į priešininkų komandos vartus, pataiko ir išlygina rezultatą.
„Visi nustebę, kad pataikė įvartį iš gal 35 metrų atstumo, o mums nenuostabu, nes jis per treniruotes meta ir 72 metrus, tai kas jam reiškia tie 35 metrai, – mintimis sugrįžęs į matytą epizodą jį vėl pakomentuoja V. Mundrys ir priduria: – Štai tokia detalė, paminėta tinkamoje vietoje, visai kitaip sužaidžia. Panašių detalių ir smulkmenų, kurios laukdavo savo valandos, turėjau gerą pluoštą – nemažai jų taip ir liko nepanaudotos.“
Ar iš dabartinių komentatorių tokių detalių pasigenda? Dabar, pasak pašnekovo, prasidėjus rungtynėms vyrai atsiverčia kompiuterį, ir kaip ten surašyta, taip pusę kėlinio papunkčiui ir vardija. Išlaukti momento retas kuris moka.
Antros kategorijos sporto mėgėjai
Olimpinės žaidynės – didžiulis įvykis ne tik sportininkams, rengėjams, bet ir komentatoriams. Oficialus šių metų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių transliuotojas Lietuvoje – švedų bendrovei „Modern Times Group“ priklausantis skaitmeninės ir palydovinės televizijos operatorius „Viasat“.
Šio operatoriaus sporto komentatorių kuratorius Romanas Buršteinas patikina, kad dirbama pagal patarlę „ruošk roges vasarą, o ratus žiemą“ ir žaidynėms jau rengiamasi.
Pašnekovas, kuris anksčiau ir pats nevengė futbolo komentatoriaus darbo, bet dabar dažniau transliacijas dėlioja kitiems, sako, kad sporto komentatoriai su būsimu olimpiniu vasaros darbymečiu jau susipažinę. Principas toks: komentatoriai pasiskirsto po 5–10 sporto šakų, kurias išmano ar labiau pasigilinę galėtų komentuoti, ir ruošiasi. Vienos sporto šakos varžyboms komentuoti bus pasirengę bent du žmonės – taip siekiama apsidrausti nuo galimų netikėtumų.
„Bandysime verstis su tais komentatoriais, kuriuos turime, bet jiems į pagalbą kviesime įvairių sporto šakų specialistų. Su aiškias taisykles turinčiomis, komandinėmis, kitomis pas mus populiariomis sporto šakomis paprasčiau, sunkiau su tomis, kurios mūsų šalyje mažiau žinomos. Bet turime ir tokių sporto šakų, kaip gimnastika, kurios vertinimo principas gana subjektyvus, specialistų ir mėgėjų“, – pasakoja R. Buršteinas.
Vien per „Viasat Sport Baltic“ kanalą visas 17 vasaros olimpinių žaidynių dienų numatyta transliacijų iš Rio de Žaneiro nuo 15 val. dienos iki 8 val. ryto. Rimtą 17 dienų po 17 valandų televizinį transliacijų maratoną turės atlaikyti ir sporto komentatoriai. Užduotis pasunkėja žinant, kad vasarą tarp Brazilijos ir Lietuvos laiko skirtumas – 6 valandos, taigi daug transliacijų vyks naktį.
„Visas 17 dienų nieko papildomo neplanuoti, tik darbas ir tinkamas poilsis“, – kaip komentatoriams net ir per naktines transliacijas neprarasti geros formos ir koncentracijos, paaiškina R.Buršteinas.
Iki 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių likus keleriems metams iš Lietuvos buvo atrinkti du komentatoriai: buvęs Kauno „Žalgirio“ kapitonas, o vėliau sporto komentatorius Petras Buzelis turėjo kalbėti iš krepšinio, o V. Mundrys – iš rankinio arenos. Bet 1978 m. tiesiog sporto salėje sustojus širdžiai P. Buzelis netikėtai mirė, o V. Mundriui teko pereiti visą mėsmalę: rusų kalbos specialistai kibdavo prie menkiausių smulkmenų, o lietuvio, kaip rankinio specialisto, gebėjimus vertino ir šio žaidimo profesionalai, ir treneriai, ir komentatoriai – jo kandidatūrą bandė per SSRS čempionatus, sakydami net menkiausias pastabas.
Per vieną tokių aptarimų šeši ar septyni sporto instituto docentai aiškino, kam turi būti skirtas sporto reportažas. Apklausę kelis tūkstančius sporto mėgėjų jie pateikė tokią apibendrintą informaciją. Sporto mėgėjai gali būti skirstomi į tris kategorijas: pirmoji žiūri rungtynes, jiems įdomu, kas žaidžia, kas laimi, ir viskas – smulkmenos neįdomios.
Antrajai kategorijai priklausantys žiūrovai per rungtynes nori sužinoti ne tik apie žaidėjus, bet ir apie taktiką arba, jei įvyko kažkas sudėtingesnio, nori paaiškinimo, kodėl tai įvyko. Ir trečioji kategorija – sporto šakos profesionalai. Jeigu komentatorius nesiekia jų lygio, jis profesionalams apskritai nieko negalės pasakyti.
„Buvo nutarta, kad mūsų transliacijos ir reportažai turi būti skirti antros kategorijos žiūrovams“, – paaiškina V. Mundrys.
Dauguma dabartinių transliacijų ir reportažų, ilgamečio sporto komentatoriaus vertinimu, tenkina pirmos kategorijos sporto mėgėjų interesus.
Ar tai profesija?
Visi sporto komentatoriai yra savamoksliai, tokios specializacijos ar kursų žinioms pagilinti nėra. Mokosi iš vyresnių, užsienio komentatorių ir iš savo klaidų. „Esu girdėjęs savo jaunatviškų komentarų, dabar jie man kelia šypseną“, – prisipažįsta krepšinio komentatorius Robertas Petrauskas, paaiškindamas, kad komentatoriai, kaip ir žaidėjai, su amžiumi darosi išmintingesni – nesidrasko kur nereikia, energiją išbalansuoja kitaip.
Save 20-metį ir apie futbolą viską žinantį jaunuolį puikiai prisimena ir N.Kesminas. Bet per 15 rungtynių minučių žinios baigiasi, o ką kalbėti per likusias? Lieka tokia išeitis: Mikalajūnas – Gudaičiui, Gudaitis – Šuikai, Šuika – Mikalajūnui, Mikalajūnas – vėl Gudaičiui.
„Esi lyg į balą įmestas šuniukas – išplauksi arba ne“, – tokį jausmą N.Kesminui paliko pirmosios Mažeikiuose vykusios Lietuvos futbolo čempionato rungtynės, kuriose jis debiutavo kaip komentatorius ir jau po 15 minučių suprato, kad žinios baigėsi.
Ne kiekvienas turi drąsos išbandyti šį darbą. N.Kesmino įsitikinimu, sporto komentatorius – tai ir pašaukimas, ir profesija, tik iš ko mokytis, susirandi pats: iš vyresnių kolegų, užsienio komentatorių, nes nelabai įsivaizduojama, kad toks žmogus nekalbėtų bent keliomis kalbomis arba bent jų nesuprastų. Viską, ką girdi, lygini, dėlioji, galbūt kažką nuplagijuoji, prisitaikai sau ir bandai atrasti savą kalbėjimo manierą.
„Sunku komentuoti pirmuosius penkerius metus, po to jau darosi lengviau“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako jau daugiau nei 20 metų daugiausia futbolo rungtynes komentuojantis N.Kesminas.
„Visą laiką yra sunku – pirmiausia užsitarnauti pasitikėjimą, pagarbą, o paskui išlaikyti pasiektą lygį“, – konstatuoja per 16 metų galybę mačų komentavęs V. Janiūnas.
Nuo 2000-ųjų kaip krepšinio komentatorius į čempionatus ėmęs važinėti R.Petrauskas dalijasi tokiais pastebėjimais: tarp sporto komentatorių didelės rotacijos nėra, todėl kad ir kur važiuosi, sutiksi tuos pačius žmones – apie rungtynes pasakos greičiausiai tie patys serbų, graikų ar prancūzų komentatoriai. „Ne visi gali ir moka komentuoti, be to, šį darbą galima dirbti ilgai – tai žmogaus amžiui nepavaldi profesija. Atvirkščiai – kuo daugiau laiko praleidi eteryje, tuo geriau dirbi“, – sako R. Petrauskas.
Bet Lietuvoje rungtynių nėra daug, kaip ir visų žurnalistų, komentatorių honorarai nėra dideli, todėl retas jų vien iš šio užsiėmimo galėtų išgyventi. Dėl to mūsų sporto komentatoriai yra dar ir anonsų rašytojai, įgarsintojai, atstovai spaudai, sporto žinių vedėjai.
„NBA komandos turi savo komentatorius, kuriems moka atlyginimus. Tie komentatoriai neturi būti objektyvūs, to iš jų niekas ir nereikalauja. Pas mus tokios tradicijos nėra, nes apskritai vyrauja pozicija, kad žiniasklaida, komentatoriai turi būti objektyvūs“, – į dar vieną niuansą atkreipia dėmesį R. Petrauskas.
Sporto komentatorius Vaidas Čeponis tikina, kad Lietuvoje, neturėdami didelių finansinių įsipareigojimų, vien iš komentavimo galėtų išgyventi kokie penki žmonės.
O dėl to, kad mūsų sporto komentatoriai yra savamoksliai, akmenį į savo daržą jaučiasi nusipelnęs įsimesti ir V. Mundrys: „1991aisiais, kai Laimonas Tapinas buvo Žurnalistikos instituto direktorius, jis man siūlė sporto komentatoriams skirtą seminarą ar kursą vesti. Atsisakiau, nes turėjau daug darbo, bet dėl to ir šiandien apgailestauju.“
Išbandymai tyla ir netikėtumais
Supratimas, kas yra geras komentavimas, – individualus dalykas, priklausantis ir nuo žiūrovo, klausytojo temperamento, ir nuo komentuojamos sporto šakos.
Pavyzdžiui, per ilgą, mažiausiai pusdienį trunkančią kelių šimtų kilometrų dviračių lenktynių transliaciją galima papasakoti daugybę detalių ir istorijų, pradedant sportininkų biografijomis ir baigiant sudedamosiomis jų naudojamų dviračių dalimis. Bet jei užsimirštama ir vien į istorijas nukrypstama per futbolo mačą, gali nutikti ir taip: pasakojama nei įdomi, nei aktuali istorija, o tada komentatoriaus tekstas: „Štai ir įvartis.“
„Jei komentatorius pasakoja kažkokią istoriją ir pamato (dar blogiau, kai nė nepamato) galimos atakos pradžią, turi greitai sureaguoti ir apsispręsti, ką daryti – visiškai nutraukti, paskubomis baigti pasakojimą ir reaguoti į besikeičiančius įvykius aikštėje, ar lyg niekur nieko tęsti istoriją toliau. Bet jei ataka praleidžiama ir komentatoriui belieka konstatuoti įmuštą įvykį – nėra gerai, vadinasi, jis ne padeda, o savo kalbomis trukdo stebėti rungtynes“, – blogo komentavimo pavyzdį pateikia R. Buršteinas.
Tiesioginiame eteryje kartais visaip nutinka. Ir nebūtinai dėl kvailysčių kaltas vien komentatorius. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į eterį. Į eterį išeina pamiršusio mikrofoną išsijungti komentatoriaus aštresnės emocijos, keiksmai ar asmeninių pokalbių nuotrupos. Arba tyla.
Tąsyk kartu su Vytaru Radzevičiumi svarbų Čempionų lygos mačą turėjęs komentuoti N. Kesminas važiuodamas iš darbo į studiją šiek tiek vėlavo. Transliacijos pradžioje prisistatęs pats ir pristatęs neva šalimais jau sėdintį kolegą Vytaras minutę kitą kalbėjo vienas, o Nerijui atskubėjus jau ketvirtą minutę buvo įmuštas greitas įvartis.
„Įvartis – visada emocijų pliūpsnis, o jeigu jis gražus, emocijų kyla dar daugiau. Šis įvartis buvo gražus, po jo gal 40 sekundžių rėkiau „įvartis“. Tik bėda, kad mano ausinių garsas nebuvo įjungtas, todėl tuo metu eteryje buvo tyla, o po gerų 40 sekundžių tylos toks Vytaro komentaras: taip, iš tiesų gražus įvartis buvo“, – kuriozišką situaciją pasakoja N. Kesminas.
Kitas išbandymas – kalbėti daug, nežinia ką ir velniai žino kiek laiko. Anksčiau per krepšinio rungtynes dažnai įtampos, arba, tiksliau tariant, ant krepšio užsikabinusio sunkiasvorio ilgšio, neišlaikydavo konstrukcija. Kiek laiko tvarkys krepšinio lentą – sunku pasakyti, bet eterį užimti reikia.
N.Kesminas kalbėjimo tuščiai futbolo aikštei rekordu vadina 1 val. ir 10 min. eterio laiko – šitiek prireikė sulaužytiems futbolo vartams pakeisti ir rungtynėms tęsti. Dabar pačios televizijos, o ne komentatoriai sprendžia kilusias panašias problemas, bet šie futbolo vartai sulūžo ano amžiaus pabaigoje, kai televizijose nebuvo nei reklamos, nei anonsų, nei kitokių paruoštukų, kuriais būtų galima užkišti netikėtai atsivėrusią spragą.
20 minučių – tokį papildomą pluoštą medžiagos turėjo būti sukaupęs V. Mundrys, V.Janiūnas ir kiti to meto komentatoriai, kad tiek laiko galėtų nepilstydami iš tuščio į kiaurą kalbėti ir užimti eterį, jeigu staiga nutrūktų transliacija.
Komentatorius negali pasiruošti jokiam aiškiam scenarijui, jis turi būti pasirengęs visokiems įmanomiems variantams. Susirinkti kuo daugiau informacijos apie žaidėjus, turėti įdomių istorijų, pikantiškų detalių, kurios dažniausiai lieka nepanaudotos, stengiasi ir R. Petrauskas. „Jei nežiūrėsi, kas vyksta aikštelėje, ir pasakosi tai, ką pasiruošei, nebus gerai. Turi nepamesti rungtynių siužeto“, – apie savą nepanaudotų istorijų pluoštą prasitaria komentatorius.
„Būna ir taip, kad dėl prastų oro sąlygų dingsta vaizdas – mes studijoje transliacijos nematome ir negalime žinoti, kiek laiko vaizdo nebus, o žiūrovai mato. Ką jiems pasakyti? Prisipažinti, kad esama techninių trukdžių, ir dabar esą pasiklausykite stadiono garso, ar toliau apie rungtynes pasakoti?“ – apie komentatoriams tenkančias dilemas užsimena N. Kesminas.
Kai išsiveržia emocijos
Futbolas visame pasaulyje yra futbolas. Vykstant jo fiestai rungtynes įdomu stebėti bet kuriame pasaulio krašte, jeigu tik ten yra televizorius. O į kompaniją susiradus vietos žiūrovų reginys persikelia į abi žydrojo ekrano puses, nes įdomus ir televizijos vaizdas, ir komentatorių darbas, ir vietinių reakcija į įvykius aikštėje, ypač kai žaidžia jų tėvynainiai.
„Vilja, Vilja, Vilja, Vilja“, – tolydžio stiprėjančia intonacija šaukia ispanų komentatorius, 2010 m. per pasaulio futbolo čempionatą Davidui Villai varantis kamuolį varžovų vartų link, o ispanų pilnutėlis baras pasigauna šią gaidą ir kartu su juo skanduoja žaidėjo pavardę, kol visa minia, perrėkdama ne mažiau baubiančius gal tris komentatorius, pratrūksta turbūt penkių minučių trukmės šūksniu „meta“.
Tais metais ispanai triumfavo ir tapo pasaulio čempionais, o kuo labiau artinosi didysis finalas, tuo nenutrūkstamas „meta“, kurį papildydavo ir suprantamesnis „goal“, vis ilgėjo.
„Esame labiau šiaurietiško charakterio, mums nėra natūralu 30 sekundžių rėkti „įvartis“, nes tave kvailiu palaikys. Emocijoms reikšti ne itin dėkinga ir mūsų kalba. Ispanų, portugalų žodžiai trumpi, juos gali kaip nori kapoti, o mūsų žodžiai ilgi, plius turi nepamesti loginio sakinio kirčio, žodžio kirtis irgi turi būti ten, kur jam priklauso, nes jei atsidurs netinkamoje vietoje – dar nuo kalbininkų velnių gausi. Mes neturime tiek daug laisvės. Bet nesakyčiau, kad pas mus emocijų nėra – mes jas reiškiame, tik gal santūriau“, – svarsto N. Kesminas.
Kur kas santūresni nei pietiečiai – brazilai, argentiniečiai, meksikiečiai ar tie patys ispanai – yra ir anglai: kai įmušamas įvartis, džiaugdamiesi jie nepraranda šalto proto ir trumpai, glaustai, bet analitiškai paaiškina, kas atsitiko, kaip įvartis buvo pelnytas.
„Emocija – balso valdymas, bet čia reikia parodyti ir emociją, ir analitinių sugebėjimų“, – sako R.Buršteinas, kuriam šalta komentatoriaus galva priimtinesnė nei rėksminga gerklė.
Jei komentatoriui pačiam neįdomu ir jis triskart per minutę pakartoja, kad štai rezultatas krepšinio aikštelėje minus 30 taškų ir viskas čia aišku, kam tokį mačą iš viso transliuoti ir žiūrėti. Štai čia ir atsiskleidžia aukštasis pilotažas: neleisti žiūrovui užmigti, išlaikyti jo dėmesį, nepamesti intrigą jau praradusių rungtynių eigos ir vaizdą papildyti emocija ne kiekvienam pavyksta.
O kultūrų ir mentaliteto skirtumams iliustruoti R. Buršteinas pasitelkia prancūzų pavyzdį. 2004 m. per Atėnų olimpines žaidynes, kai Šarūnas Jasikevičius grupės rungtynėse su JAV pataikė tris tritaškius iš eilės ir rezultatą persvėrė mūsų naudai, šalia sėdintys prancūzai žurnalistai, rodėsi, pakvaiš. „Po pirmojo Šaro tritaškio jie jau dainavo, o po antro ir trečio, maniau, išprotės: jie rėkė, dainavo, šūkavo, lipo ant stalo, skleidė visokius garsus, kaip supratau, dainavo odes Lietuvos rinktinei. Bet juk tai net ne jų šalis, o palaikymas buvo nerealus“, – Atėnuose matytų vaizdų negali pamiršti R. Buršteinas.
Kai kurie būsimieji komentatoriai sporto liga suserga dar vaikystėje „Nuo mažens sergu, jau nebėra kada gydytis“, – juokiasi 80-metis V. Mundrys, ir šiandien be sporto neišgyvenantis nė dienos.
N.Kesminui futbolas yra liga numeris vienas. O kokios kitos diagnozės? „Jeigu iki gyvenimo pabaigos futbolas išliks liga numeris vienas ir jokių kitų ligų neateis, labai tuo džiaugsiuosi“, – šypsosi futbolo maniakas.
Komentatorių duetai
Duetų, trio, kvartetų – visokių derinių būna ir prie komentatorių stalelio. R. Petrausko manymu, duetas pats savaime nėra geriau už vieną komentatorių, jeigu šis derinys vienas kito nepapildo ir nėra susigrojęs. Du tokio pat tipažo komentatoriai nebent gali susitarti, kad vienas kito nepertraukinės, bet šnekės iš esmės tą patį. Turinio požiūriu kur kas labiau vykęs derinys – iš komentatoriaus ir kalbėti gebančio tos sporto šakos specialisto, esančio ar buvusio sportininko sukomplektuotas duetas.
„Duetų, kurių būtų smagu klausytis, pas mus trūksta, nors tokio potencialo turime. Tarkime, šiuo metu Linas Kleiza traumuotas, bet jam privalo būti sumokėtas geras honoraras ir pasiūlyta komentuoti – tai keliais laipsniais pakeltų ir žiūrovų požiūrį į transliaciją, ir jos kokybę. Televizijos daug sumoka už sporto renginių transliacijų teises, o komentatorių honorarams mokėti skiriama labai mažai – vargu ar 1 proc. transliacijoms išleistos sumos“, – apgailestauja R .Petrauskas.
Kiek yra žinoma, komentuoti mums visiems rūpimų olimpinių krepšinio kovų į Rio de Žaneirą vyks patyręs komentatorius, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės atstovas spaudai Linas Kunigėlis, daug faktų, detalių ir istorijų, kaip ir ankstesnės kartos komentatoriai, sužinantis iš tiesioginių pokalbių su žaidėjais ir treneriais, bei su krepšiniu mažai ką bendra turintis Mindaugas Rainys.
Yra daug gerų krepšinio specialistų, bet jie nėra geri komentatoriai. Kaip vieną retų universalų – ir kaip gerą buvusį krepšininką, ir kaip trenerį, ir kaip komentatorių – R. Petrauskas pamini Tomą Pačėsą. Dėl dueto profesionalus sporto komentatorius plius treneris T. Pačėsas neseniai buvo kilę daug aistrų. Duetas geras, ne sykį išbandytas ir susigrojęs, bet aistras pakurstė pasirinkimas, kokias rungtynes jis buvo pakviestas komentuoti.
„Komentuodamas „Žalgirio“ rungtynes Tomas parodė savo požiūrį į šią komandą, pasakė, kur ji klysta, ką daro gerai ir ką galėtų daryti kitaip. Iš esmės Š. Jasikevičius iš šių komentarų galėtų pasidaryti neblogą žvalgybą, kaip priešininkų komandos treneris mato ekipą, kuriai jis vadovauja“, – jokio kriminalo kolegos V. Čeponio veiksmuose neįžvelgia R. Petrauskas.