Vienos bėgikės sėkmingai grįžo į sportą bei optimistiškai dėlioja ateinančio sezono planus, tuo tarpu kitoms 2018-ieji vis dar kupini nežinomybės. Ar Europos čempionate Berlyne išvysime gausią maratonininkių komandą?
Didžiausia klaida – kantrybės stoka
Rio de Žaneiro maratono finišą Diana Lobačevskė pasiekė švytėdama džiaugsmu – olimpiadoje tarp 156 dalyvių ji užėmė net 17-ą vietą. Po žaidynių 37-erių lietuvė laimėjo Meksiko maratoną, 42,195 km distanciją įveikė Kinijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o pernai prestižiniame Londono maratone buvo greičiausia tarp europiečių.
Didžiausias viltis 2017-aisiais lengvaatletė siejo su taip pat Londone vykusiu pasaulio čempionatu, tačiau prie starto linijos nepasirodė. To priežastis – pėdos sausgyslių pertempimas.
„Pasaulio čempionatas praleistas. Iš pat pradžių pasirodė, kad trauma nėra labai rimta, galvojau, kad užteks mėnesio poilsio ir per tą laiką viskas užgis. Labai klydau... Nelabai norėjosi tuo tikėti ir nuolat atsiradus minimaliam pagerėjimui galvojau, kad jau viskas – grįžtu į vėžes“, – prisiminė D. Lobačevskė.
Maratonininkė pasakojo, kad didžiausia jos klaida buvo kantrybės stoka – ne iki galo išsigydžiusi koją ji lėkdavo treniruotis.
„Pradėdavau sportuoti per anksti ir įgijau lėtinę traumą, kuri mane ilgai kankino ir dabar duoda žinoti apie save. Trauma buvo rimta ir reikia daug dirbti, kad galėčiau atlikti treniruotę. Reikia skirti laiko atsistatymui, masažams, įvairiems pratimams, ko aš anksčiau visiškai nedariau. Turiu išsimasažuoti, prasitampyti ir tik tada galiu pradėti treniruotes“, – sakė dviejose olimpinėse žaidynėse bėgusi D. Lobačevskė.
Panašu, kad pusmetį kojos skausmus kentusi bėgikė pagaliau vėl gali treniruotis visu pajėgumu. Praėjusią savaitę sportininkė grįžo iš treniruočių stovyklos Portugalijoje, kuria liko itin patenkinta.
„Neslėpsiu, kad važiuodama į stovyklą pergyvenau, jog nuo dviejų treniruočių per dieną man vėl gali grįžti trauma. Nieko neatsitiko, atidirbau labai sėkmingai ir gerai. Progresas per tas tris savaites tikrai buvo, ačiū kojai“, – nusijuokė lengvaatletė.
Dėl motinystės atostogų prieš ketverius metus Europos čempionate nedalyvavusi D. Lobačevskė viliasi šią vasarą varžytis Berlyne, o iki tol maratono nebėgs. Jėgų patikrinimas jos lauktų pavasarį Prahoje (Čekija), kur sportininkė dalyvautų pusmaratonio varžybose.
Mamos apie pirmas treniruotes: plaučiuose nebuvo vietos
Dėl džiugių šeimyninių aplinkybių pasaulio čempionate nestartavo Remalda Kergytė-Dauskurdienė bei Milda Eimontė (buvusi Vilčinskaitė – aut. past.) – praėjusiais metais sportininkės tapo mamomis. Londono olimpinių žaidynių dalyvė R. Kergytė sūnų pagimdė balandį, o fantastišką rezultatą jau pirmame savo maratone Frankfurte (2 val. 34 min. 48 sek.) pasiekusi M. Eimontė – rugsėjį.
„Nėra lengva derinti motinystę ir sportą, o dar dirbu trenere. Mano gyvenime kiekviena valanda yra suplanuota, kad per dieną viską suspėčiau, atlikčiau dvi treniruotes, nuvykčiau į darbą ir spėčiau vaiką auginti. Nėra lengva, bet išvažiuosiu į treniruočių stovyklą ir manau, kad atsigausiu“, – vylėsi 32-ejų metų R. Kergytė.
Sportininkė nėštumo metu priaugo net 27 kilogramus, kurių atsikratė praėjus trims mėnesiams po sūnaus Jorio gimimo. R. Kergytė juokėsi prisiminusi pirmąsias treniruotes, sugrįžus į sportą.
„Pirma treniruotė turėjo būti trys kilometrai su mano auklėtiniais (lengvaatletė dirba trenere Šiauliuose – aut. past.). Nubėgau 1,5 km, sustojau, pailsėjau ir parbėgau, – kvatojo R. Kergytė. – Pradėjau bėgti praėjus mėnesiui po gimdymo, tai vis dar turėjau viršsvorio, nebuvau atsistačiusi.“
Sportininkė maratoną norėtų bėgti ne tik Europos čempionate, bet jėgas išbandyti anksčiau – kuriame nors iš maratonų, vyksiančių centrinėje žemyno dalyje.
Skirtingai nei R. Kergytė, M. Eimontė bėgiojo ir nėštumo metu, todėl jos grįžimas į trasą buvo kiek lengvesnis. Praėjusį savaitgalį, nepraėjus nė pusmečiui po vaiko gimimo, sportininkė norėjo dalyvauti LTeam olimpiniame festivalyje Jonavoje, tačiau nestartavo dėl gripo.
„Bėgioju ir gana daug bėgioju, tik dabar, kai siaučia gripas, savaitę pagulėjau. Jau galiu daryti rimtesnius darbelius, viskas gerai – sugrįžau, – pasakojo M. Eimontė. – Nėštumo metu priaugau tik apie 12-14 kilogramų, tad grįžus iš ligoninės viršsvorio praktiškai nebebuvo. Bent taip svarstyklės rodė, o dėl riebalų-raumenų santykio nežinau – raumenynas turbūt nebuvo toks, koks prieš tai.“
Tiesa, 28-erių lengvaatletė sportuoti pradėjo vėliau nei įprastai leidžiama naujoms mamoms.
„Gimdymas buvo komplikuotas, darė Cezario operaciją, tad pradėti sportuoti galėjau vėliau nei rekomenduojama. Po natūralaus gimdymo leidžiama pradėti bėgioti praėjus 6 savaitėms, o man anksčiausiai galėjo po 10-ies, – paaiškino M. Eimontė. – Aišku, tiek neiškenčiau ir pradėjau judėti po 8 savaičių. Tada nubėgau 4 kilometrus, bet visą laiką bėgau išsišiepusi. Buvo smagu, bet labai sunku – tarsi vietos plaučiuose nebūtų.“
Europos čempionatas yra M. Eimontės planuose, tačiau jei į Berlyną išvykti nepavyktų, sportininkė maratoną vis tiek įveiktų kuriame kitame Senojo žemyno mieste. Beje, taip pat ilgus nuotolius bėgiojanti Mildos sesuo Monika Vilčinskaitė-Bytautienė irgi džiaugiasi motinyste – mama ji tapo paskutinę 2017-ųjų dieną.
Olimpietės reabilitacija tęsiasi antrus metus
Olimpinį Rio de Žaneiro maratoną be D. Lobačevskės įveikė dar dvi lietuvės – Rasa Drazdauskaitė ir Vaida Žūsinaitė. Pastaroji buvo ir vienintelė Lietuvos maratonininkė praėjusiame pasaulio čempionate, kur užėmė 45 vietą. Lengvaatletė tik ką grįžo iš treniruočių stovyklos Ispanijoje, kuri ją nuteikė itin optimistiškai.
„Stovykla praėjo geriau nei planuota. Pagaliau jaučiu, kad grįžtu į normalią formą, kurios praeitais metais pasiekti taip ir nepavyko – po olimpiados buvau pavargusi tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai, – pasakojo V. Žūsinaitė. – Atvykusi į Ispaniją pilnai išsigydžiau mane kamavusius skausmus ir tikiuosi šiais metais gerinti savo asmeninius rezultatus. Vasario 16-17 dieną dalyvausiu Lietuvos čempionate, kovą bėgsiu pasaulio pusės maratono čempionate, o pagrindinis šių metų startas – Europos čempionatas Berlyne.“
Tuo tarpu nelaimingo atsitikimo metu 2016-ųjų pabaigoje traumą patyrusi R. Drazdauskaitė konkrečių planų dar nedėlioja. Sportininkė vis dar nesitreniruoja pilnu pajėgumu, tačiau viliasi atsistatyti iki vasaros.
„Reabilitacija vis dar tęsiasi, vaikštau pas kineziterapeutą. Pilnu tempu dar nesitreniruoju – žiema, šalta, kūnas sustingęs, sausgyslės sustingusios. Sunku sakyti, kiek dar viskas truks, tikiuosi, kad vasarą galėsiu bėgti pilnu tempu, – sakė R. Drazdauskaitė. – Nesu šimtu procentu garantuota dėl Europos čempionato, norai dideli, bet ne visada gaunasi kaip nori. Nenoriu perspausti, nes nėra kur labai skubėti. Kol žiema, tol daugiau vyksta bendras fizinis pasiruošimas, kitokios treniruotės.“
Po sveikatos problemų startus planuoja drauge su R. Drazdauskaite sportuojanti Monika Juodeškaitė. Kovoje dėl bilieto į olimpiadą pirma už brūkšnio likusi bėgikė nei 2016-aisiais, nei 2017-aisiais neįveikė nė vieno maratono, tačiau Europos čempionate šią distanciją įveikti norėtų.
„Man operavo apendicitą, po to iš lėto grįžau, bet pasitempiau koją. pasitempusi koją. Dabar bėgioju, tik kad Lietuvoje oras ne pats smagiausias, – šyptelėjo M. Juodeškaitė. – Jei pavyktų pasiruošti, viskas būtų tvarkoje, tai norėčiau dalyvauti Europos čempionate. Pavasarį turėčiau bėgti pusę maratono, kad pasižiūrėti kaip sekasi, kokioje esu sportinėje formoje, o tada vasarą maratoną.“
Pastarąjį kartą maratono rungtis Europos čempionate buvo vykdoma 2014-aisiais: tada sėkmingiausiai pasirodė septinta finišavusi R. Drazdauskaitė. Puikiai lengvaatletė pasirodė ir 2016-ųjų Europos pirmenybėse bėgdama pusmaratonį – tąkart ji per plauką neiškovojo medalio bei užėmė ketvirtą vietą.
Beje, Europos čempionatuose, skirtingai nei olimpinėse žaidynėse ir pasaulio pirmenybėse, gali dalyvauti ne trys, bet šešios maratonininkės iš vienos šalies.