Pandemija padarė milžinišką įtaką sporto sektoriui, kuriam per trumpą laiką reikėjo persiorientuoti iš „gyvų“ į nuotolines varžybas. Vienoms sporto šakoms tai tapo beveik neįmanoma, kitoms teko tenkintis videožaidimų alternatyva, trečioms – tokioms kaip šachmatai – reikėjo perrašyti taisykles ir pritaikyti jas internetinėms varžyboms.
Iš pirmo žvilgsnio internetiniai šachmatai nuo įprastų nedaug kuo skiriasi: šachmatai yra intelektualinis žaidimas, galintis vykti tiek kontaktinėje, tiek bekontaktėje erdvėje, nes ir vienu, ir kitu atveju fizinis žaidėjų judėjimas nevyksta.
Tačiau tai yra ne visai tikslus įspūdis: kompiuteriai negali perduoti kovos atmosferos, kurią sukuria tikros varžybos. Tiesiogiai nematant varžovo mažiau reikšmės turi kai kurie psichologiniai niuansai: nelabai įmanoma suprasti, ar varžovui patinka padėtis, ar ne. Tad internetiniai šachmatai yra labiau techniški, labiau orientuoti į ekrane matomą poziciją.
Bet didžiausias skirtumas yra teisinis-procesinis. Įprastų šachmatų atveju paprastai sukčiaujama einant į tualetą ir ten paslapčia naudojantis kompiuterinėmis programomis. Žaidimas internetu atveria žymiai platesnes galimybes negarbingai elgtis. Tai liudija ir lietuviška statistika. Nuo pandemijos pradžios net keliolika vaikų buvo nubausti Lietuvoje už sukčiavimą žaidžiant šachmatais nuotoliniu būdu: tokių atvejų pasitaikė ir per nacionalinį čempionatą, ir per draugiškas klubų varžybas.
Bausmės buvo gana humaniškos: paprastai vaikas perkeliamas į paskutinę turnyro lentelės poziciją, taip pat yra buvę atvejų, kai tam tikram laikui moksleivis pašalinamas iš šachmatų treniruočių. Yra buvę ir taip, kad žaidėjas pats palieka klubą atkakliai tvirtindamas, kad kaltinimai sukčiavimu buvę nepagrįsti.
Kompiuterinio sukčiavimo įrodinėjimo procesas vyksta pasitelkiant statistinę JAV Bafalo universiteto mokslininko K. Regano programą, kuria remiantis nustatomi nuokrypiai nuo vadinamojo „žmogiškojo“ žaidimo.
Kitaip tariant, statistinė programa tikimybiniu būdu nustato, jog tam tikros partijos galėjo būti sužaistos naudojant kompiuterines šachmatų programas, ir kad tam tikro reitingo ir tam tikros patirties šachmatininkas vien tik savo paties jėgomis tokio žaidimo lygio nepademonstruotų.
Atitinkamo įrodinėjimo keblumas yra tai, kad šiuo metu pasaulyje esama labai nedaug ekspertų (iš esmės – vienintelis K. Reganas), gebančių taikyti šią programą. Todėl reikėtų išplėsti šią programą iki globalaus masto, apmokyti daugiau asmenų ir įdiegti reikalingą techninę infrastruktūrą tam, kad šią programą gebėtų taikyti daugiau žmonių.
Vis dėlto, net ir darant prielaidą, kad netrukus ši programa bus globalaus masto, elektroninio sukčiavimo įrodinėjimo problemos ties tuo nesibaigia. Pirmoji susijusi su tuo, kad neretai nebūna jokių kitų įrodymų – turimi tik įtartini statistiniai duomenys. Jie paprastai papildomi ekspertų išvadomis – partijų analizėmis, kurias atlieka šachmatų didmeistriai. Stebimi ir įtariamo asmens akių judesiai – jeigu matomas pasikartojantis žvilgsnis į tam tikrą pusę, galima daryti prielaidą, kad žaidimo erdvėje yra antras ekranas arba kuris nors patarinėja ėjimus.
Šiuo metu labiausiai paplitęs žaidėjų (veido) stebėjimas 180 laipsnių kampu – varžybų teisėjas reikalauja įsijungti kompiuteryje ar šalia jo esančią kamerą. Tačiau kaip galima numanyti, ekspertų išvados neretai stokoja objektyvumo. Vienas didmeistris gali pasakyti, kad žaidžiama „nešvariai“, kitas – kad sąžiningai.
Akių judėjimui sekti, ko gero, yra reikalingi aukšto lygio psichologijos specialistai, gebantys „skaityti“ žmogaus kūno kalbą. Tokių psichologų, besispecializuojančių ties elektroniniu sukčiavimu šachmatuose, nėra. Kodėl reikalinga specializacija? Todėl, kad sporto teisės įrodinėjimo standartas suponuoja, jog neužtenka fiksuoti neįprastus akių judesius – juos reikia susieti ir su konkrečiais (pernelyg stipriais) ėjimais ar ėjimų sekomis.
Atitinkamai, minėti įrodinėjimo sunkumai liudija vieną paprastą aplinkybę: žaidėjui faktiškai pritaikoma griežtosios atsakomybės doktrina, reiškianti, kad, jeigu statistiniai rodikliai yra pakankamai įtartini, preziumuojama, kad jo žaidimas nesąžiningas. Visi kiti įrodymai, kaip minėta, yra kvestionuotini, be to, žaidėjas gali pasikviesti savus ekspertus, kurie pateiktų priešingą išvadą.
Deja, ir Lietuvoje, ir užsienyje pasitaiko atvejų, kai vykdoma „raganų medžioklė“, ypač nepilnamečių turnyruose – vaikai, jų tėvai ir treneriai pradeda vieni kitus kaltinti sukčiavimu iš esmės turint tik subjektyvius įtarimus ir tam tikras ekspertines ar kvaziekspertines išvadas. Išeina taip, kad vaikas pažymimas sunkiai nuplaunama nesąžiningumo dėme tik dėl to, kad jis pernelyg gerai žaidė ar pernelyg kreivai dairėsi, sukinėjosi ar mirksėjo.
Kol kas iš tokios situacijos labai sudėtinga išeiti, nes, kaip minėta, K. Regano modelis vis dar nėra globalus: norint patikrinti kokio nors žaidėjo partijas, reikia šiam mokslininkui kaskart rašyti asmeninį laišką su prašymu atlikti nuodugnią turnyro partijų analizę. Esant tokiai ad hoc praktikai, belieka pasikliauti griežtosios atsakomybės doktrina, ir privačių interneto platformų, kuriuose organizuojami turnyrai, statistiniais algoritmais – kurie, nors taip pat kvestionuotini, vis tiktai yra objektyvesnė įrodomoji medžiaga nei ekspertinės (trenerių, konkurentų ar jų tėvų) nuomonės.
Pabaigai galima pasakyti, kad reaguojant į šiuolaikinio sukčiavimo apraiškas, būtinas ne vien teisinės bazės tobulinimas, bet ir visuomenės švietimas bei suvokimas, jog e-sporto specifika reikalauja tiek teisinių, tiek statistinių, tiek psichologinių bei techninių sprendimų.
Vienas iš pastarųjų – reikalauti ne vienos, o dviejų kamerų režimo, tam kad žaidėją būtų įmanoma stebėti ne 180, o 360 laipsnių kampu. Verta prisiminti ir praktikas, taikomas bridže: ten, siekiant nustatyti, ar žaidėjas sukčiavo, pasitelkiami 5-6 panašaus lygio žaidėjai ir jiems pateikiami testai, siekiant suprasti, kiek tikėtini yra analogiški sprendimai. Testuotini žaidėjai turi būti nešališki – jie negali žinoti apie analizuojamo įvykio aplinkybes.
Kartu pastebėtina, jog egzistuoja ir kardinaliai kritiškų nuomonių, pasak kurių, jei šachmatai siekia visu pajėgumu įsitraukti į kibersportą, reikia susitaikyti su mintimi, kad dėl dažnų sukčiavimo atvejų jokios rimtos varžybos negali vykti žaidėjams rungtyniaujant iš namų (tam reikalingos atskiros patalpos su teisėjų priežiūra) – antraip rizikuojama susidurti su distopiniu scenarijumi, kurio metu hakeris varžytųsi su hakeriu.