Antra šių dviejų sportininkių akistata turėtų įvykti rugpjūčio mėnesį per pasaulio čempionatą Londone, nes A. Palšytė iki planetos pirmenybių nežada rungtyniauti tarptautinėse varžybose.
– Ar jau išsigydei traumą ir pradėjai normaliai treniruotis?
– Netgi būdami traumuoti, sportininkai neguli lovoje ir nelaukia, kada ta trauma išgis. Iš pradžių galvojau, kad mano patirta trauma – nieko baisaus, paviršinis dalykas, o paaiškėjo, kad vienoje vietoje buvo daugiau pažeidimų. Šis raumuo man ypač svarbus, nes, atsispiriant šuoliui ir kylant į viršų, pajuntu skausmus.
Dabar vyksta gydymo procesas, siekiant neprarasti sportinės formos, stiprinu kitus raumenis. Kurį laiką negalėjau bėgti ir šokinėti, tačiau tai man netrukdo lavinti jėgą, dirbti su štanga ir svoriais.
Dabar jau bėgioju, atlieku specialius pratimus ir įvairias procedūras. Kol kas jokių skausmų jau nejaučiu, tereikia atgauti tą formą, kurią buvau pasiekusi žiemą. Manau, kad ne tiek daug laiko prabėgs ir vėl grįšiu į šuolių sektorių. Tačiau dabar to nesinori skubinti, kaip padariau pavasarį po Europos čempionato. Jau atrodė, kad viskas neblogai. Kai išvykau į pirmas varžybas, jaučiausi tikrai gerai ir nesitikėjau, kad ta problemėlė, kuri tęsėsi nuo vasario mėnesio, ims ir dar labiau pagilins traumą.
Dabar su trenere, kineziterapeutais ir gydytojais nusprendėme, jog kuo ilgiau reikia išlaukti, kadangi pasaulio čempionatas Londone vyks tik rugpjūčio viduryje. Laiko tikrai yra pakankamai pasirengti būtent toms varžyboms.
– Kur dabar treniruojiesi?
– Per pastarąsias dvi savaites skraidydavau pas Talino specialistus medikus ir dariau įvairias procedūras. Lankiausi pas kineziterapeutus ir gydytojus, su jais konsultavausi. Tai aukšto lygio specialistai, kurie šiuo metu gydo ir disko metiką Gerdą Kanterį, 2008-ų Europos uždarų patalpų šuolių į tolį čempionę Kseniją Baltą, kitus sportininkus.
Tai labai rimta estų medikų komanda. Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentui Eimantui Skrabuliui, kuris man pasakė, kad, ko tik reikia, sakyk - tikrai ras geriausius specialistus.
Toks kelias buvo atrastas. Padedant federacijos prezidentui, į Taliną vykau kartu su mūsų rinktinės kineziterapeutu Mantvydu Leknicku ir ieškojome geriausių gydymo kelių. Su sugrįžimais į Vilnių tas dvi savaites sportavau Taline, o dabar nuo praėjusio penktadienio treniruojuosi Vingio stadione. Porą savaičių planuoju treniruotis Vilniuje, o nuo liepos pradžios vyksiu į Palangą, kur mums sudarytos puikios sąlygos sportuoti.
– Ar iki pasaulio čempionato dalyvausi kokiose nors tarptautinėse varžybose?
– Iki čempionato atsisakiau visų startų užsienyje. Kaupsiuosi ir tose srityse, kurias teko šiek tiek užleisti ir padirbėsiu dar papildomai. Per treniruotes iš tiesaus įsibėgėjimo, ne taip, kaip paprastai šokinėjama per varžybas, atlikau kelis šuolius.
Mano darbas yra šiek tiek sutrikęs, bet esu nusiteikusi optimistiškai. Su trenere (Tatjana Krasauskiene – aut. past.) kalbėjau, kad tada, kai galėsiu maksimaliai bėgti sprintą, šokinėti per barjerus, bus galima galvoti apie šuolius į aukštį. Tačiau, kaip jau minėjau, šito proceso stengsimės neskubinti. Reikia išlaukti. Sportininkams dažnai tos kantrybės pritrūksta, kai tik pradeda geriau jaustis, viską bando daryti maksimaliai. Tos klaidos nenoriu daryti. Manau, kad, kiek reikės, tiek ir lauksiu. Tačiau bet kokiu atveju iki Lietuvos čempionato startų užsienyje teks atsisakyti, nors buvau susiplanavusi „Deimantinės lygos“ varžybas. Tačiau komerciniais tikslais tikrai neverta aukoti savo sveikatos.
– Tai tavęs nematysime ir per Lietuvos čempionatą Palangoje?
– Jeigu viskas bus gerai, jame planuoju dalyvauti. Jau minėjau, kad nuo liepos pradžios iki beveik paties pasaulio čempionato pradžios planuoju dalyvauti treniruočių stovykloje Palangoje. Tai vieta, kur puikios sąlygos ir man niekuo nereikia rūpintis. Pajūris padeda ir įvairiems gijimo procesams.
Treniruosiuosi Palangoje ir tikiuosi, jog liepos antroje pusėje jau galėsiu šokti (į aukštį) per Lietuvos čempionatą. Tik galbūt prisisaugosiu ir nedemonstruosiu aukščiausios sportinės formos.
– Ar tavo trauma neatsilieps rezultatams per pasaulio čempionatą?
– Negaliu sakyti, ar atsilieps, ar ne. Iki pasaulio čempionato dar daugiau nei šešios savaitės. Tai pakankamas laiko tarpas pasirengti vienerioms varžyboms. Tačiau, kai yra nenutrūkstamas pasirengimo procesas, yra lengviau pasiekti gerą sportinę formą nei tada, kai yra tam tikrų trikdžių. Bet turiu keletą puikių pavyzdžių, kuomet po sunkios traumos (plyšo dvigalvis raumuo), visą mėnesį beveik nesportavau, o per pirmas varžybas pagerinau Lietuvos rekordą. Tai buvo 2014-ais. Prisiminus tą momentą, atsiranda didelis optimizmas. Gerai žinau, kad, jeigu būsiu sveika, galiu siekti kuo aukštesnių rezultatų.
Žinoma, drąsiai teigti, kad ateisiu ir peršoksiu 2 metrus ir pasiimsiu medalį, tikrai negaliu.
– Kaip galvoji, kas šiemet taps pasaulio šuolių į aukštį čempione?
Rusė M. Lasickienė šiemet yra įveikusi 2 m 4 cm. Rai rodo dideles jos galimybes svariai startuoti ir Londone. Ši sportininkė yra išsiilgusi tarptautinių startų. Jos treniruočių metodika, didelį dėmesį skiriant psichologijai ir hipnozėmis, manau, padės rusei peršokti 2 m ir daugiau.
Tiek, manau, prireiks, norint nugalėti Londone. O dėl kitų vietų bus ypač atkakliai kovojama. Šuolių į aukštį lygis yra pakankamai įkandamas, man belieka gerai reabilituotis, susikaupti ir, manau, per pasaulio čempionatą šokinėsiu be kojos skausmo.
– Kada sektoriuje susitinki su M. Lasickiene, pavasarį ištekėjusia už lietuviškų šaknų turinčio Rusijos sporto komentatoriaus Vlado Lasicko, gal persimeti ir vienu kitu žodeliu lietuviškai?
– Jeigu jos vyras yra tiek lietuvis, kiek skelbiasi, tai turėtų pats ją išmokyti. Mes su ruse kartu šokinėjame nuo jaunimo amžiaus, bet nesame labai artimos draugės.
Rusijos šuolininkė praktiškai nešneka angliškai, o aš – rusiškai. Nors ir galiu susikalbėti, bet tai nėra ta kalba, kuria šnekėčiau laisvai. Be to, nebuvo ir progų, jog galėtume ilgiau pabendrauti. Yra tam tikras kalbos barjeras, todėl ir nevyksta mudviejų komunikacija.
Ji nėra iš tų, kuri labai komunikuotų ir bendrautų su savo varžovėmis. Tačiau tai nereiškia, jog su ja esame kažkokios priešės. Su pasaulio čempione visada maloniai pasisveikiname, bet tai nėra kažkokia artima draugystė, kad jai rašyčiau, skambinčiau ir klausčiau, kaip sekasi. Man jau geriau pasišnekėti su Latvijos ir Estijos sportininkėmis, kurios priklauso mano vadybininkei. Su jomis ir pasikeičiame latviškais, estiškais ir lietuviškais žodžiais.