Šios poros laimėjimų sąraše – septyni pasaulio ir Europos aukso medaliai, dešimtys įvairių tarptautinių konkursų apdovanojimų, užaugintas nesuskaičiuojamas šokėjų profesionalų būrys, taip pat pelnytas ne vienas asmeninis apdovanojimas. Skaistutė ir Romaldas energingumu, jaunatviškumu, elegancija ir šiuolaikiškumu galėtų būti pavyzdys ne tik savo bendraamžiams, bet ir daugeliui jaunų žmonių. Prieš beveik penkiasdešimtmetį išskleidę „Žuvėdros“ sparnus, jie dar nežada tūpti.
Kas yra „Žuvėdra“?
S.I.- „Žuvėdra“ – tai ne tik ansamblis. Yra ir individualių porų, vaikų, kurie šoka nuo mažų dienų ir dalyvauja konkursuose. „Žuvėdros“ šokėjai suskirstyti pagal lygį ir amžiaus grupes. Šokimas ansamblyje – tai grupiniai šokiai. Čia yra atskiros taisyklės ir nuostatai. Su ansambliu pasaulio čempionatuose dalyvaujame nuo 1989-ų. Tuomet dar atstovavome Tarybų Sąjungai, o po nepriklausomybės atkūrimo nuolat atstovaujame Lietuvai.
Į čempionatus vykstame visąlaik. Tokia mūsų nuostata – kad ir kas nutiktų, kad ir kokios nepalankios sąlygos būtų, vis tiek reikia išvažiuoti ir dalyvauti konkursuose.
R.I.- Reikia nuolat palaikyti tempą, kad galėtume išsaugoti kokybę ir aukštą lygį. Juk jei tik praleisime kokį konkursą, atsipalaiduos šokėjai, o vėl juos suburti bus sunku. Todėl ir stengiamės dirbti be pertraukų.
- Ar bandėte suskaičiuoti kiek šokėjų per 45-erius gyvavimo metus „Žuvėdra“ yra užauginusi?
S.I.- Sunku pasakyti. Visų suskaičiuoti praktiškai neįmanoma. Juk šokėjai – ne ridikai, kad pasodintum lysvę, jie užaugtų ir galėtum skaičiuoti derlių. Taip nėra. Kiekvienoje grupėje yra įvairaus amžiaus šokėjų: tai moksleivis, tai pirmo ar ketvirto kurso studentas, tai magistras ar absolventas. Labai įvairūs žmonės šoka grupėse, todėl jie skirtingai ir išeina iš kolektyvo. Vieni išeina, kai jau subręsta, kiti pasilieka, sudarome naujas grupes.
R.I.- Yra buvę, kad ateina net 600 vaikų, norinčių šokti. Juk visų priimti neįmanoma. Tačiau stengdavomės jų nenuvilti, vis tiek suburdavome grupę ir paruošdavome šokius dainų šventėms, dalyvaudavome tai vaikų, tai suaugusiųjų dainų šventėse. Paskui prasidėjo ir stipriausių Lietuvos šokių kolektyvų konkursai Vilniuje. Tokia buvo grupinių šokių pradžia.
- Skaistute, jūs pagrindinė „Žuvėdros“ choreografė, kompozicijų statytoja. Ko dažniausiai reikalaujate iš savo šokėjų? Ar esate griežta vadovė?
S.I.- Manau, reikalauju to paties kaip ir kiti choreografai: taisyklinga kūno laikysena, technika, kad viskas būtų atlikta teisingai, kaip reikalauja šokis.
O ar griežta, nežinau. Sako, kad anksčiau buvau griežtesnė. Galbūt sušvelnėjau kai atsirado anūkai, tai atsiliepia ir darbe, santykiuose su šokėjais.
- Jūsų kolekcijoje jau septyni Europos ir pasaulio čempionatų aukso medaliai. Koks jausmas į rankas auksą paėmus pirmą ir septintą kartą?
S.I.- Tas jausmas ir išgyvenimai labai greitai pasimiršta. Darbas veja darbą. Aišku, kai į rankas paimi pirmą savo aukso medalį, sielą užlieja ypatingas jausmas. Mes džiaugiamės kiekviena pergale, tačiau suprantame, kad ji yra laikina. Reikia eiti į priekį, gyventi ir dirbti. Juk ne vien su ansambliu dirbame. Be to, ir šokėjai nėra tik šokėjai, jie turi kitus darbus, profesijas, savo gyvenimus.
R.I.- Stengiamės nesureikšminti pergalių, kad neužmigtume ant laurų. O ir laimime juk ne kaskart. Kartais laimi pirmą vietą, o kitą kartą jau krenti žemiau, paskui vėl stengiesi kilti. Pavyzdžiui, kiek yra buvę konkursų Vokietijoje, nė karto nelaimėjome visų iš eilės. Matyt, ten yra taisyklė, kad tas pats kolektyvas negali kelis kartus iš eilės būti geriausias.
- Praėjusiais metais Lietuvai buvo suteikta galimybė organizuoti pasaulio sportinių šokių čempionatą. Ar nejautėte spaudimo laimėti?
R.I.- Ne, spaudimo nebuvo ir būti negali. Visi supranta, kad pergalė konkurse – tai ne tik sunkaus darbo, bet ir sėkmės rezultatas. Visada kas nors gali pasirodyti geriau, visada tu pats gali suklysti. Žinoma, į mus dėta daug vilčių. Sportinių šokių federacijos prezidentas taip pat atsargiai užsiminė, kad linki „Žuvėdrai“ iškovoti auksą ir tikisi, jog pavyks. Tačiau, ko gero, nelaimėję priekaištų nebūtume sulaukę.
- Dėstytojaujate universitete, treniruojate „Žuvėdros“ ansamblį, individualias poras, antrą „Žuvėdros“ komandą... Ar turite laisvo laiko ir kaip jį praleidžiate?
S.I.- Paskutinė repeticija baigiasi pusę dešimtos, kol grįžtame namo jau būna dešimta valanda vakaro. Tai kiek to laisvo laiko ir telieka. Pirmiausia su Romaldu iš karto atsidarome šaldytuvą, neskubėdami pavalgome. O dar reikia ir apsitvarkyti, rytojaus paskaitoms pasiruošti. Nežinau, ar tą laisvalaikį galima pavadinti laisvalaikiu.
R.I.- Visada atsiranda papildomos veiklos: tenka teisėjauti šokių konkursuose, dalyvauti įvairiuose miesto ir šalies renginiuose. Turbūt vienintelis tikras laisvalaikis būna per trumpas atostogas. Tada ir su anūkais daugiau pabūti galime, ir išvykti pailsėti, aplankyti kitas šalis.
Per Lietuvoje vykusį pasaulio čempionatą užsiminėte, kad galbūt tai jau paskutinis „Žuvėdros“ skrydis. Ar tebemąstote apie pasitraukimą?
S.I. - Na, apie tai ne kartą esame svarstę. Ir aplinkiniai, artimieji sako, kad gal jau gana, reikia ilsėtis. Patys irgi apie tai mąstome. Bet prisipažinsiu, tokios mintys aplanko dažniau silpnumo akimirkomis. Kai atsiranda problemų iš šalies, įvairių rūpesčių ar papildomų darbų, tada ir pagalvoji, kad jau reikia trauktis.
Šiemet po čempionato atsisveikinimo atrodė, kad pati tinkamiausia proga pasitaikė. Graži septintukų kolekcija, 45-eri metai ansambliui... Vis dėlto šias mintis kol kas ir vėl nuvijome į šalį. Valios viską baigti pritrūkstame. Turime naujų projektų, ateityje laukia nauji siekiai, įdomūs konkursai. Regis, artimiausiu metu „Žuvėdra“ dar skraidys.