Lengvaatletė ir jos gidas Linas Mikalainis lipo ant scenos per Lietuvos sporto apdovanojimų vakarą: duetas pripažintas paralimpinio sporto „Metų komanda“.
Jie 2024-ųjų Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse iškovojo šeštą vietą maratono rungtyje (3 val. 18:41 min.). Vedlys L. Mikalainis padėjo regėjimo negalią turinčiai A. Garunkšnytei įveikti 42,195 km. Tai buvo Jono Žakaičio treniruojamo tandemo debiutas paralimpinėse žaidynėse. Taip pat Aušra tapo pirmąja Lietuvos moterimi, startavusia paralimpinių žaidynių maratono rungtyje.
Šioje kategorijoje dar buvo nominuotos Lietuvos vežimėlių krepšinio ir tinklinio sėdint rinktinės.
Po renginio A. Garunkšnytė neslėpė emocijų ir džiaugėsi tokiu įvertinimu.
„Nereali staigmena, iš tiesų nesitikėjau. Nominavo geriausius sportininkus, o manęs neįtraukė į sąrašus, galvojau, nejaugi nesu verta. O štai, tapome geriausia „Metų komanda“, nerealu. Pati didžiausia gyvenimo staigmena.
Labai džiaugiuosi, nes per metus tiek daug nuveikėme, dirbome kaip vienas kumštis. Bėgu kartu su Linu, jis tikras mano komandos draugas“, – teigė lengvaatletė.
Sportinės formos Aušra neapleidžia ir šią kol kas ypač bėgimui palankią žiemą.
„Sporto daug, atostogų neturiu. Pailsėjau šiek tiek po Paryžiaus starto, grįžau į įprastą rutiną. Renku bazinius kilometrus, per savaitę įveikiu apie 100 km. Džiaugiuosi kiekviena treniruote“, – kalbėjo A. Garunkšnytė.
Tiesa, kol kas duetas dar dėliojasi 2025-ųjų sportinius planus.
Dėkinga likimui
Užsispyrimo ir pozityvumo – štai ko būtų galima pavydėti regėjimo negalią turinčiai bėgikei.
Pamačius bėgančią Aušrą net nepagalvotum, kad bėgikė praktiškai nieko nemato – anksčiau laiko gimusi moteris į gyvenimą atėjo su daliniu apakimu: kairia akimi paralimpietė visiškai nemato, dešinia regi vos 6 proc.
„Toli esantys daiktai man iškart liejasi, o kai bėgu, galiu net nesuprasti, ką prieš save matau. Realiai galiu įžiūrėti didesnį ir ryškesnį objektą tik 1 metro atstumu ir tai kartais akys mane pačią apgauna. Pasitaiko situacijų, kad bėgiodama prasilenkiu su pažįstamais, tačiau jei nepažinau jų balso ir neįspėjau jų įžiūrėti, galiu net nesuprasti, kad reikėjo pasisveikinti“, – pasakoja parateam.lt A. Garunkšnytė.
Sportas į moters gyvenimą atėjo labai anksti, dar antroje klasėje, besimokant Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC).
„Nuoširdžiai sakau, nežinau, kur dabar būčiau, jei būtų tekę lankyti įprastą mokyklą. Turbūt per fizinio lavinimo pamokas būčiau likusi sėdėti ant suolelio, kol kiti sportuoja.
Būtent LASUC pradėjau lankyti lengvosios atletikos būrelį, o sulaukus paauglystės fizinio lavinimo mokytojas pasiūlė bandyti bėgti vidutinius nuotolius. Taip ir užsikabinau“, – pasakoja A. Garunkšnytė.
Ji neslepia, kad 12-oje klasėje buvo kilusių minčių mesti sportą, nes mokslai buvo svarbiau. Pati dabar džiaugiasi, kad taip ir nepabėgo nuo šio užsiėmimo, tapusiu pagrindiniu moters motyvatoriumi ir džiaugsmo šaltiniu.
Sekmadieniai – intensyviausiai treniruotei
Prieš Paryžiaus paralimpines žaidynes A. Garunkšnytė treniravosi net šešias dienas per savaitę.
„Praktiškai kasdien bėgiojau, rinkau reikalingą pasiekti kilometražą. Didžiausią atstumą visada pasilikdavau sekmadieniui, kuomet bėgdavau iki 35 km, kartais daugiau.
Pirmadieniais – poilsis, o jau kitą dieną ramiai prasibėgu krosą pagal pulsą, 10–14 km. Kitomis dienomis nubėgdavau 18 km ir panašiai. Be bėgimo dar turėjau fizinių treniruočių, myniau dviratį treniruoklį“, – apie pasiruošimą svajonių startui pasakojo Aušra.
