Nuotykių klubo vadovas tikina, kad šiam iššūkiui ruošėsi bėgiodamas kalnuose, bet tai vis vien buvo vienas sunkiausių jo iššūkių.
– Kaip sekėsi pirmas „Everesto maratonas“?
– Maratonas įveiktas net ir sergant. Įspūdžiai labai geri, nors tenka pripažinti, kad tai buvo vienas sunkiausių projektų gyvenime. Įveikiau jį per 8 valandas ir 42 minutes. Bet čia svarbu ne greitis, svarbiausia buvo pasiekti finišą sveikam ir gyvam, pakeliui pafotografuojant ir pafilmuojant. Buvo tikrai sunku, bėgant 5 kilometrų aukštyje oro trūkumas tikrai stipriai jaučiasi. O dar reikėjo ne tik atsikvėpuoti, bet ir atsikosėti. Buvo tikrai nelengva. Bet kalnų grožis viską atperka. Jau galvoju kaip reikės grįžti kitais metais ir jau atsirado norinčių prisijungti ir vykti į Everesto maratoną kartu.
– Kiek laiko jūsų gyvenime tenka sportui ir fiziniam pasiruošimui. Visgi keliautojui tai turėtų būti svarbu?
– Norite tikėkite, norite ne, bet šiaip esu gyvenime pritingintis (juokiasi). Gyvenu dalinai Lietuvoje, o dalinai Vokietijoje. Nors mano verslas yra Lietuvoje. Plius dar prisideda visos kelionės ir sportui lieka mažai laiko. Todėl bėgiojimas man idealus sportas palaikyti bent kažkokią formą kelionėms į kalnus ir kitiems aktyviems projektams.
Everesto maratonui ruošiausi kartu su „Neko trail runners“ bėgikais. Didelis ačiū treneriui Jonui Žakaičiui. Pradėjau aktyviau bėgioti 2016 spalio mėnesį. 2017 vasarį vadovavau ekspedicijai į aukščiausią Pietų Amerikos kalną Akonkagvą (6962 m). Ten buvau pasiėmęs specialius bėgimo batelius ir pabėgiodavau stovyklose įvairiuose aukščiuose. Nuo 2800 iki 5500 metrų. Ten supratau, kad Everesto maratone bus ką veikti. Šiaip į bėgiojimą žiūriu kaip į pasiruošimą kalnams, jei į kalnus nevaikščiojau ir nevadovaučiau grupėms, nežinau ar bėgiočiau.
– O kokiam sportui skiriate daugiausia dėmesio?
– Vasarą stengiuosi pasivažinėti dviračiais, bet kaip minėjau, paprastai laiko lieka tik bėgimui.
– Kas Jums pasirodė sudėtingiau, bėgti maratoną ar kopti į kalnus?
– Į šitą klausimą sau jau atsakiau bėgdamas Everesto maratoną. Jį bėgti tikrai sunkiau. Savaitę prieš maratoną įkopiau į 6119 m aukščio Lobuche East viršūnę Nepale. Ten nuo šturminės stovyklos užtrukome 3 valandas ir 50 minučių, valandą pabuvome viršūnėje ir dar po kiek daugiau nei dviejų valandų jau gėriau arbatą kalnų viešbutuke 4900 m aukštyje. Į Akonkagvą kopiant nuo 6000 m iki viršūnės yra apie 3 kilometrai kelio, juos kopiame 6-9 valandas. Visai kitas tempas. Man asmeniškai į kalnus kopti tikrai lengviau.
– Kiek valstybių jau teko aplankyti ir ar dažnai dalyvaujate bėgimo renginiuose?
– Neskaičiavau valstybių. Bet nemanau, kad labai daug jų aplankiau. Bet dažnai lankausi tose pačiose. Dabar Nepale buvau 11 kartą, Argentinoje buvau 5 kartus, o Austrijos Alpėse gal kokį 20 kartų. Everesto maratonas man buvo pirmas oficialus bėgimo renginys užsienyje. Šiaip nesu aktyvus jų dalyvis. Paskutiniai mano bėgimai buvo Kauno ir Vilniaus maratonuose. Buvo tikrai smagu ir man, ir tikiuosi aplinkiniams.
– Ar dažnai po svetimus kraštus tiesiog susiruošiate pabėgioti?
Keliaudamas stengiuosi rytais pabėgioti pro įdomius objektus ar gražias vietas. Aš tai vadinu „sightrun“. Ir bėgi, ir kažką įdomaus pamatai, kol miestas ar džiunglės miega. Tiesa, specialiai bėgioti nesu keliavęs. Bet, kaip minėjau, aš mėgstu bėgti pro kokias įdomias ar „must see“ vietas. Taip sutaupau laiko ir pasikraunu energijos.
– O kas toliau?
– Dabar, po susidomėjimo Everesto maratonu, galvoju pabandyti maratonus kitose įdomiose vietose. Tikslinuosi informaciją apie Kilimandžaro Tanzanijoje, Angkor Vato Kambodžoje ir kitus įdomius bėgimo renginius. Bandysiu suderinti tiek nuotykines keliones, tiek įdomius bėgimo renginius.