Nenori būti nei Lithuania, nei Litva
20-mečių antro diviziono A grupės varžybos Elektrėnuose bus surengtos tik ateinantį gruodį, tačiau užkulisiuose lazdos lūžta jau dabar.
Kroatijos kurorte Dubrovnike šiuo metu vykstančiame IIHF kongrese Lietuvos atstovai bando įtikinti ledo ritulio funkcionierius, kad žodis „Lietuva“ nėra joks keiksmažodis.
Toks klausimas IIHF iškilo po to, kai lietuviai atsiuntė būsimo turnyro logotipo eskizus.
Jie buvo grąžinti atgal nurodžius šalies, kuriose vyks planetos jaunimo pirmenybės, pavadinimą rašyti anglų kalba. To esą reikalauja IIHF taisyklės.
Asociacija „Lietuvos ledo ritulys“ (LLR) klusniai vykdyti duotos komandos nesiruošia ir kelia klausimą, kaip mūsų valstybė nori būti vadinama tarptautinėje erdvėje.
„Angliškas pavadinimas ne tik neįprastas mūsų liežuviams, bet ir tolimas nuo tikrojo. Mūsų šalies vardas yra Lietuva, ir mes norime, kad ji visur ir visados būtų vadinama būtent taip. Gerai žinome, kad mums pritaria ne tik kitų sporto šakų atstovai, bet ir daugybė po visą pasaulį pasklidusių, keliaujančių lietuvių. Jei Latvija ir užsienyje yra Latvija, tuomet Lietuva taip pat turėtų būti Lietuva. O ne „Lithuania“ ar „Litva“. Galbūt visiems lietuviams laikas susimąstyti, kaip mes norime prisistatyti pasauliui“, – DELFI aiškino LLR atstovas Vaclovas Gedvilas.
Dubrovnike viešintys LLR vadovai Petras Nausėda ir Vaidas Budrauskas viliasi sušvelninti IIHF poziciją ir išgauti leidimą čempionato logotipe Lietuvos pavadinimą rašyti originalo kalba.
Oficialios pirmenybių emblemos Elektrėnų ledo rūmus puoš gruodžio 13-19 dienomis, kuomet dėl vienintelio kelialapio į aukštesnę – trečią pagal pajėgumą – grupę kartu su šeimininkais kovos estai, kroatai, vengrai, olandai ir korėjiečiai.
Bet V. Gedvilas įsitikinęs, kad klausimas dėl Lietuvos pavadinimo kitose kalbose yra kur kas platesnio masto, ir juo turėtų užsiimti šalies politikai.
Gana to, kad svetur žino pačią šalį
Ką galvoja apie įvairias Lietuvos vardo viariacijas, DELFI teiravosi Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) nario Emanuelio Zingerio.
Vienas iš daugiausiai laiko svečiose šalyse praleidžiančių parlamentarų siekyje suvienodinti Lietuvos pavadinimą skirtingose kalbose mato ne tik pliusų.
„Patiems lietuviams tai padidintų orumo jausmą, bet abejoju, ar turėtų tokį patį poveikį užsieniečių žinioms apie mus. Pamenu, kuomet Lietuva buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją, salėje priešais mane ant stalo stovėjo lentelė su užrašu „Lithuania“. Pirmiausia reikia džiaugtis, kad prieš 25 metus jie apskritai apie tokią valstybę išgirdo, suprato bent tai, kad tokia „Lithuania“ egzistuoja. „Lietuva“ daug kam dar naujas terminas, bet čia yra mokymosi procesas. Jeigu visose kalbose – hindi, nepaliečių, rusų ar kinų – bandytume pakeisti savo pavadinimą, prieitume iki absurdo“, – samprotavo konservatorius, turintis filologo diplomą.
E. Zingerio nuomone, problema yra ne skirtingos Lietuvos pavadinimo transformacijos, o nelogiškos IIHF taisyklės.
„Tokių griežtų apribojimų galėtų ir nebūti – čia nėra joks nacionalizmas rašyti savo šalies pavadinimą gimtąja kalba. Šiuo atveju, turėtų būti leidžiama patiems pasirinkti iš dviejų variantų: arba rašyti vietine kalba, arba tarptautine – anglų. Tiesiog reikia pakeisti pačias taisykles, nes jos turi palikti laisvo pasirinkimo galimybę“, – komentavo Seimo narys.
Metamorfozė vyko slavų ir lotynų kalbose
Kaip bėgant šimtmečiams susiformavo skirtumai tarp autentiško Lietuvos pavadinimo ir jo atitikmens lingua franca vaidmenį modernioje visuomenėje atliekančioje anglų kalboje?
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesoriaus Vytauto Kardelio teigimu, Lietuvos vardas į anglakalbį pasaulį atkeliavo pakeliui perėjęs kelias asimiliacijos pakopas.
Anot jo, istoriškai susiklostė taip, kad įvairiose kalbose paplito trys skirtingi Lietuvos pavadinimo variantai: su šaknimis „Liet-“, „Leit-“ ir „Lit-“.
„Pirmoji šaknis yra mūsų lietuviškosios tradicijos – Lietuva. Latvių kalboje taip pat yra Lietuva, bet greta yra ir forma leiši (išvertus iš latvių kalbos – lietuviai – DELFI), kurios lietuviškas atitikmuo čia būtų leišiai, iš dalies leičiai. Trečiasis variantas – šaknis „Lit-“ – yra slaviškosios tradicijos, kurioje lietuvių balsį ie atliepia slavų balsis i. Pavyzdys – Litva rusų kalboje“, – DELFI aiškino V. Kardelis.
Pasak jo, būtent slaviškasis variantas laikui bėgant nustelbė kitas formas ir įsitvirtino vokiškuose (Litauen) ir lotyniškuose (Lituania) šaltiniuose. Veikiausiai būtent iš pastarųjų kiek pakitusį Lietuvos vardą perėmė anglų kalba.
Vis dėlto Lietuvių kalbos katedros vedėjas abejoja, ar būtų prasmės mėginti pakreipti istorijos procesą priešinga kryptimi ir išpopuliarinti kitose kalbose tokį Lietuvos pavadinimą, koks įprastas patiems lietuviams.
„Gal būtų ir gražu, ir patriotiška, jeigu tarptautinėje erdvėje skambėtų autentiškas šalies pavadinimas. Tačiau yra toks dalykas kaip susiklosčiusi tradicija. Pavyzdžiui, Vokietiją patys vokiečiai, lietuviai, rusai, prancūzai ar vengrai vadina skirtingais vardais. Klausimas, kaip motyvuotume savo siekį kitoje kalboje įtvirtinti autentišką Lietuvos pavadinimą. Nepamirškime, kad mūsų šalies pavadinimas kitose kalbose yra skolinys, o su skoliniais kiekviena kalba elgiasi pagal savas gramatikos taisykles, lygiai kaip ir mes elgiamės savo kalboje.
Taip, „Lietuva“ ir „Lithuania“ skiriasi tiek fonetiškai, tiek gramatiškai, ir tai gali kelti šiokią tokią sumaištį. Bet ar bandydami pakeisti nusistovėjusią tradiciją to sąmyšio neįneštume dar daugiau? Jeigu reikėtų, aš pats už tokius pakeitimus nebalsuočiau“, – svarstė V. Kardelis.
Beje, prašymų koreguoti įprastus valstybių pavadinimus praeityje yra sulaukę ir Lietuvos kalbininkai. Baltarusija pageidavo būti vadinama Belorusija, o Gruzija – Georgija. Bet Valstybinė lietuvių kalbos komisija keisti nusistovėjusių žodžių nesiėmė.