Sekmadienį Tokijo „Metropolitan Gymnasium“ arenoje ant nugalėtojų pakylos L. Kubilius stovėjo greta dviejų japonų Yuji Shimamoto ir Kembu Iriki, o Lietuvos kiokušin karatė istorijoje atsistojo greta tokių milžinų kaip Donatas Imbras ir Margarita Čiuplytė.
32-ejų sunkiasvoris tapo vos trečiuoju tarp savo tautiečių, pelniusių medalį planetos pirmenybėse, kuriose kovotojai nėra skirstomi pagal svorio kategorijas.
„Esu neapsakomai laimingas. Norėčiau padėkoti savo nuostabiai žmonai, tėvams, mokytojui, komandai, atlydėjusiai iš Klaipėdos. Turime tikrai puikią kovotojų kartą, esame puiki rinktinė. Tikiuosi, greitai Japonijoje nuskambės ir Lietuvos himnas“, – savo jausmus bandė apibūdinti L. Kubilius.
Nors pats klaipėdietis laikėsi santūriai, jo pasiekimą kuo puikiausiai atspindėjo kūdikio besilaukiančios sutuoktinės Viktorijos ir grupelės bendraklubių bei draugų, tribūnoje triukšmingai sirgusių už savo favoritą, reakcijos.
L. Kubilius vienintelis iš septyniolikos lietuvių Tokijuje pasiekė pusfinalį, todėl buvo paskutinė rinktinės viltis pelnyti medalį. Bet vienu metu ji, regis, pradėjo blaustis.
Ketvirtfinalyje 105 kg svorio kovotojas turėjo pereiti ugnį, kurią jam užkūrė kylanti Rusijos žvaigždė Nazaras Nasirovas – teisėjai ilsėtis lietuvį išleido tik po 7 minutes trukusių žūtbūtinių grumtynių.
Bet valandos, kurią L. Kubilius turėjo prieš pusfinalį su būsimu čempionu Yuji Shimamoto, poilsiu nepavadinsi.
Maža to, trenerio Vladimiro Silvaško auklėtinį nuo pačios pirmos kovos kamavo atsinaujinusi kelio trauma, kurią jis slėpė baimindamasis, kad tuo pasinaudos varžovai.
Prieš dvikovą dėl trečios vietos L. Kubilius atrodė visiškai išgręžtas šešių prieš tai sekusių akistatų pasaulio čempionate. Bet ant 23 kg lengvesnio japono Shota Maedos jis iš paskutiniųjų metėsi it peralkęs vilkas ant savo grobio.
– Tiesa, kad atėjus metui kautis dėl medalių, jautėtės taip blogai, kad net galvojote pasitraukti iš varžybų? – DELFI paklausė L. Kubiliaus
– Kūnas nespėjo atsigauti, rankos ir kojos drebėjo, bet reikėjo eiti kovoti. Todėl pusfinalyje nepavyko nieko nuveikti – buvau visiškai išsekęs. Bet mokytojas pasakė įkvepiančių žodžių, susidėliojome taktiką ir dėl bronzos ėjome va bank – pavyko.
– Dėl trečios vietos kovėtės vien valios pastangomis?
– Taip. Kūne jėgų visiškai nebeturėjau, buvo labai sunku.
– Nepaisant to, šis čempionatas buvo geriausias jums asmeniškai?
– Taip. Ne tik rezultato, bet ir kovų kokybės prasme.
– Prieš pirmenybes kalbėta, kad dabartinė jauna Lietuvos rinktinė – silpnesnė nei ankstesnių kartų. Su tuo sutinkate?
– Sunku lyginti, yra įvairių pavyzdžių. Antanas Klibavičius, kuris paskutinę akimirką pateko į rinktinę, nuėjo labai toli. Septintą vietą užėmęs Edgardas Sečinskis šiemet net nedalyvavo praėjusiame Europos čempionate, nes nepateko į sudėtį. Matote, kokią pajėgią turime komandą: bet kas gali pasirodyti sėkmingai, priklausomai nuo konkrečios dienos, pasiruošimo, varžovų ir sėkmės. Jeigu pavyks išlaikyti tokią kandidatų gausą, manau, kad eisime dar toliau.
– Pats čempionato išvakarėse sakėte, kad laimėjęs titulą toliau sportuoti nematytumėte prasmės. Ką šiuo klausimu jums reiškia bronza?
– Viskas prieš akis. Dabar reikia poilsio, reikia suprasti šį laimėjimą, juo pasidžiaugti. Tada žiūrėsime.