Pateisino pravardę
Didžiausias gyvenimo pergales nuskynęs R. Navardauskas negalėjo nė įsivaizduoti, kad netrukus jo karjera pakibs ant plauko pačiame jėgų žydėjime.
Septyniskart šalies čempionas, „Giro d‘Italia“ ir „Tour de France“ etapų nugalėtojas 2015-aisiais Ričmonde (JAV) pasiekė dar nė vieno lietuvio neaplankytą aukštumą – iškovojo bronzos medalį pasaulio čempionate.
Istorinis apdovanojimas sportininkui žadėjo puikią ateitį, tačiau likimas jam buvo numatęs naujų išbandymų.
„Treniruodamasis 2017 metų pradžioje pastebėjau, kad širdies susitraukimų dažnis nenormaliai kinta. Važiuoju lygiu keliu, lygiu tempu, staiga pulsas pašoka 40-čia dūžių ir per 10 sekundžių vėl nukrenta iki normalaus ritmo“ – prisiminė 32-ejų dviratininkas.
Sportininkas apie tai pasakė komandos gydytojui. Jau kitą dieną jo širdies ritmas buvo stebimas ligoninėje Italijoje.
Nerimas buvo pagrįstas. Gydytojai Italijoje ir Kaune diagnozavo širdies laidžiosios sistemos sutrikimą. Išvada – būtina operacija.
Rugpjūtį trijų valandų trukmės operacija atlikta Miunchene (Vokietija).
„Kai sužinai, kad sveikata šlubuoja, sunku ir psichologiškai, ir fiziškai. Netgi po reabilitacijos, kai gydytojai tikino, kad viskas jau gerai, intensyviose varžybose visą distanciją nuolat galvodavau, ar dar beverta važiuoti“ – sunkų laikotarpį prisiminė R. Navardauskas.
Pajėgus sportininkas neliko vienas, jį palaikė žmona Gabrielė, komanda, artimieji, kiti sportininkai, Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) gydytojai. Jiems dviratininkas dėkingas už išsaugotą sveikatą ir karjerą.
Sugrįžti padėjo ir bitėdžio barsuko užsispyrimas: kol kovoji, tol nesi nugalėtas.
Už atkaklų charakterį tokios pravardės R. Navardauskas nusipelnė dar 2012 metais. Tuomet sportininkas atstovavo „Garmin-Barracuda“ komandai.
„Youtube“ atsitiktinai pamatytas filmukas lietuviui ilgam prikabino bitėdžio barsuko pravardę. Nors nedidukas, bet atkaklus, bebaimis ir stiprus gyvūnas, narsiai puolantis kitus plėšrūnus ir aršiai nuo jų besiginantis, komandos draugams priminė R. Navardauską lenktynėse – nekreipiantį dėmesio į autoritetus, oro sąlygas, trasos sudėtingumą, atkakliai dirbantį savo darbą bet kokiomis aplinkybėmis.
Barsuko charakteris padėjo atsigauti ir po operacijos.
Po 2,5 mėnesių reabilitacijos ir atsargių treniruočių R. Navardauskas – vėl ant dviračio. Šiandien jis nėra geriausios formos, tačiau vis labiau pasitiki savo jėgomis.
„Praleidus tiek treniruočių buvo sunku vėl įsivažiuoti. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai buvo rimtas išbandymas. Varžybose jaučiausi tarsi visur atsiliekantis vienu ratu. Manęs laukė ilgas ir sunkus darbas. Dabar jaučiuosi gerai. Treniruojuosi kryptingai ir nuosekliai. Išmokau nepasiduoti. Kol kovoji, tol nesi nugalėtas“, – sakė sportininkas.
Dėl olimpiados abejoja
R. Navardausko užsispyrimas nenuėjo niekais. Pirmosiose dvejose šių metų daugiadienėse lenktynėse sportininkas finišavo aukštose 10-oje ir 14-oje vietose bendroje įskaitoje.
Vis dėlto tituluotas dviratininkas atsargiai vertina galimybę šiemet startuoti Tokijo olimpinėse žaidynėse.
„Apie olimpiadą negalvoju. Sportininkas privalo tobulėti nežiūrėdamas vien tik į ją. Būtų garbė atstovauti Lietuvai, tačiau norėčiau važiuoti būdamas geros sportinės formos. Šiandien nežinau, ar turiu daug šansų ten patekti. Lietuvoje yra keli stiprūs sportininkai, o olimpinis kelialapis tik vienas“, – svarstė R. Navardauskas .
Nuo praėjusių metų jis atstovauja prancūzų „Nippo–Delko–One Provence“ komandai, kuri yra antros pagal rangą kategorijos – „Pro Continental“.
Anot R. Navardausko, „Pro Tour“ komandų sportininkai stipresni, labiau patyrę, tačiau skirtumas nėra ryškus, sudėtinga konkuruoti abiejose lygose. Labiausiai skiriasi tai, jog „Pro Tour“ komandos visas viltis deda į vieną ar du lyderius, lenktynių metu visa komanda dirba tik jiems. „Pro Continental“ komandose paliekama daugiau veiksmų laisvės. Dėl to dviratininkai iš aukščiausio lygmens ekipų kartais net patys nori nusileisti žemiau, kad pasiektų geresnių asmeninių rezultatų.
Atvertas naujas gyvenimo etapas – tėvystė
Šiais metais R. Navardauskas atvertė naują, dar nepažintą gyvenimo lapą. Šeima laukia pirmagimio, kuris turėtų pasaulį išvysti po trijų mėnesių.
„Įtemptas treniruočių ir varžybų grafikas neleidžia būti su šeima tiek laiko, kiek norėtųsi, ypač šiuo metu, kai žmona laukiasi“, – skundėsi R. Navardauskas.
Išsiskyrimai porą išmokė džiaugtis kiekviena akimirka kartu. Jausti artumą padeda ir šiuolaikinės ryšio galimybės. Būsimieji tėveliai dažnai kalbasi telefonu, kartu sprendžia iškilusius sunkumus, džiaugiasi bendrais džiaugsmais net jeigu skirtų tūkstančiai kilometrų.
„Šeimai laiko visada būna per mažai. Visada norėtųsi pabūti kartu ilgiau“ – sakė Ispanijoje didžiąją metų dalį gyvenantis sportininkas.
Vien treniruotėms R. Navardauskas skiria 4-5 valandas per dieną, kartais daugiau. Nebelieka laiko kitiems pomėgiams. Tačiau jauni žmonės planuoja laiką ir daug suspėja.
Gabrielė studijuoja fizinio aktyvumo ir sporto pedagogikos magistro studijas Klaipėdos universitete. Pora jau turi planų ateičiai, kai R. Navardauskas baigs profesionalaus dviratininko karjerą, tačiau jų kol kas neatskleidžia.
Gabrielė – taip pat dviratininkė, ji varžėsi dviračių treke, sprinto rungtyse.
„Dviems dviratininkams šeimoje gyventi lengviau. Abu suprantame šio sporto specifiką, kartu pasivažinėjame dviračiu. Gabrielė ir būdama nėščia sportuoja ant dviračio. Puikiai jaučiasi. Nėštumas netrukdo nei studijuoti, nei važinėtis dviračiu“ – sutuoktine didžiuojasi R. Navardauskas.
Pora dar nenusprendė, kurioje šalyje norėtų gyventi ateityje.
„Mus labiausiai kamuoja artimųjų, šeimos ilgesys. Todėl šiandien mąstome, kad po sportinės karjeros veikiausiai grįšime gyventi į Lietuvą. Nors niekada nežinai, kur likimas nuneš“ – atsargiai planavo sportininkas.
Nepamiršo pirmosios pergalės jausmo
Ramūno ir Gabrielės gimtojoje Kvėdarnoje (Šilalės rajonas) vyksta Ramūno Navardausko vardo taurės varžybos jauniesiems sportininkams. Pora finansiškai prisideda organizuojant varžybas, tačiau ne visada gali atvykti į gimtinę patys.
Ilgametis R. Navardausko bei G. Navardauskienės treneris Kęstutis Česaitis šias varžybas organizuoja du dešimtmečius, jose vaikystėje dalyvaudavo ir abu garsiausi jo auklėtiniai.
„Po trejų ar ketverių metų sugebėjau jas laimėti. Buvo labai malonus jausmas. Todėl ir stengiuosi padėti savo pirmajam treneriui organizuoti varžybas. „Navardausko taure“ jos pavadintos ne taip ir senai. Iš tikrųjų, šias varžybas galėtumėme oficialiai pavadinti „Kęstučio Česaičio taure“. Ar daug tokių renginių Lietuvoje, kurie daugiau nei 20 metų organizuojami asmenine iniciatyva, be jokio uždarbio?“ – žavėjosi R. Navardauskas.
Sportas valosi
„Delfi“ paklaustas, ko reikėtų, kad dviračių sporto lygis Lietuvoje pakiltų, R. Navardauskas pirmiausiai išskyrė vaikų sportą ir juos treniruojančius trenerius.
Anot tituluoto sportininko, dviračių sportas – ne tik rezultatai, bet ir smagus bei sveikas gyvenimo būdas. Pradedančiuosius sportininkus treniruoja patyrę treneriai, kurie yra autoritetai vaikams. Todėl treneriai turėtų atsakingai elgtis tiek treniruotėse, tiek viešumoje.
„Kaip būsimas tėvelis nenorėčiau leisti vaiko ten, kur eibė blogų pavyzdžių“, – pažymėjo sportininkas, kuriam norėtųsi ir sklandesnio Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) darbo, ypač organizuojant rinktinių dalyvavimą Europos ir pasaulio čempionatuose.
Bene skaudžiausia dviračių sporto problema yra dopingo vartojimas. Anot R. Navardausko, dviračių sportas šiandien yra žymiai švaresnis nei kada nors anksčiau.
Dviratininkai vieni pirmųjų įvedė „sportininko pasą“, kuris yra viena veiksmingiausių kovos priemonių. Profesionalius sportininkus drausmina tai, kad įkliuvus labai sudėtinga pasirašyti kontraktus – klubai tokių nepageidauja.
Sukčiavimo atvejų vis dar pasitaiko, tačiau jie baudžiami griežtai, sportininkai suspenduojami, klubai negina nesąžiningų dviratininkų, rėmėjai nutraukia paramą.
R. Navardausko įsitikinimu, aktyvi Pasaulinės antidopingo agentūros (WADA) pozicija labiausiai prisideda prie švaraus sporto.
„Kasmet atliekame daug testų, niekada nežinome, kada kontrolė gali užsukti į namus. Tai gali būti ankstyvas rytas ar vėlyvas vakaras. Turime specialią programą (ADAMS sistema – „Delfi“), kurioje privalome nurodyti buvimo vietą, kad antidopingo pareigūnai galėtų surasti mus bet kuriuo laiku. Tokios programos padeda švarinti sportą, sulygina galimybes varžytis“ – įsitikinęs dviratininkas.
