T. Kučinskas keliomis dienomis anksčiau nei likę Lietuvos delegacijos nariai grįžo iš Abu Dabio, kur antradienį finišavo pasaulio plaukimo čempionatas trumpame (25 m) baseine.
Jungtiniuose Arabų Emyratuose šešias dienas startavo penki Lietuvos plaukikai, vedami du medalius – sidabro ir bronzos – iškovojusio Dano Rapšio.
Tuo pat metu Klaipėdoje praūžė R. Meilutytės pasirodymo išjudintas atvirasis Lietuvos čempionatas, tad savaitė šalies plaukimui buvo daugiau nei turininga.
2019-aisiais karjerą sustabdžiusi Londono olimpinė čempionė uostamiestyje parodė neišbarsčiusi parako ir be ypatingo pasiruošimo susižėrė tris aukso bei vieną sidabro apdovanojimą.
Pagal FINA formulę rezultatus konvertavus į taškus, R. Meilutytė užtikrintai tapo geriausia pirmenybių plaukike tarp visų rungčių dalyvių.
Žinoma, Klaipėdoje trūko pagrindinių pajėgų, išsiųstų į Abu Dabį.
Pasaulio čempionato valstybių įskaitoje Lietuva pasidalino 18-21 vietomis. Nors kraityje – du medaliai, per pastarąjį dešimtmetį lietuviai spėjo įprasti palypėti šiek tiek aukščiau.
„Rezultatai yra neblogi. Ne puikūs, bet ir ne kažkokie prasti. Anksčiau, kai čempionatuose turėdavome Rūtą, ji viena atnešdavo labai daug taškų ir smarkiai pakeldavo bendrą reitingą. Dabar jos nėra, bet kiti sportininkai – nors ir ne visi – nudžiugino.
Dano rezultatas – labai neblogas, du medaliai – puikus pasirodymas. Gaila tik dėl to, kad nebuvo asmeninių rekordų. Mus iš principo labiau ir domina ne užimamos vietos, o sportininkų tobulėjimas. Deja, tik Kotryna Teterevkova fiksavo asmeninius rezultatus plaukdama 50 ir 100 m krūtine. Bet dauguma kitų buvo netoli savo pasiekimų“, – komandos pasirodymą apibendrino T. Kučinskas.
Interviu Delfi jis apžvelgė Lietuvos plaukikų startus – tiek Abu Dabyje, tiek ir Klaipėdoje.
Ir pasidalino savo mintimis tema, kuri dabar daugumai šalies sporto mėgėjų rūpi labiausiai.
– Tiek D. Rapšys, tiek Andrius Šidlauskas pirmą kartą stambiose varžybose dalyvavo be savo ilgametės trenerės Inos Paipelienės. Kaip klostosi naujas jų karjerų etapas? – Delfi paklausė LPF vadovo
– Danas turbūt pirmą kartą turėjo tokį ilgą poilsį. Po Tokijo olimpiados jis nesportavo turbūt tris savaites, jei ne visą mėnesį. Plaukime tai – ilgas laikas. Kitas dalykas, jog pernai Dano rezultatai taip pat nebuvo tokie įspūdingi kaip pikiniais 2019 metais.
Dano rezultatas Abu Dabyje plaukiant 200 m – tikrai neblogas, ne taip toli nuo asmeninio rekordo. Nėra jokių aliarmo signalų, kad kažkas su juo būtų blogai. Jis turi sudarytą planą iki pat ateinančios vasaros pabaigos, toliau dirbs su Žilvinu Ovsiuku. O po to jau darysime rimtesnes išvadas.
Kalbant apie A. Šidlauską, ieškome geriausio sprendimo dėl stovyklavimo aukštikalnėse. Vėl surizikavome iš stovyklos Siera Nevadoje važiuoti tiesiai į čempionatą. Jeigu Danui tai – išbandytas ir pasiteisinantis receptas, dėl Andriaus ne pirmą kartą turime abejonių. Kalnuose jis atrodo puikiai, testų rezultatai būna labai geri. Bet nusileidus iš kalnų jam dažnai nepavyksta pasiekti geriausių asmeninių rezultatų.
Sutarėme su treneriais, kad pavasarį mėginsime eksperimentuoti: po stovyklos kalnuose Andrius dalyvaus trejose varžybose, išdėstytose per kelių savaičių laikotarpį. Įvertinsime, kada jo organizmas geriausiai adaptuojasi lygumose, ir atitinkamai ruošimės pasaulio čempionatui. Turime prisiderinti prie savo geriausių sportininkų poreikių, o ne daryti viską pagal vieną kurpalių.
– Kada tikitės 20-ą gimtadienį kitą mėnesį švęsiančios K. Teterevkovos karjeros piko?
– Kotryna dirba daugiausiai su treneriu Michailu Romanovskiu, sausį jie jungsis prie Ž. Ovsiuko auklėtinių stovykloje Tenerifėje. Manome, kad Kotryna kol kas dar tikrai neišsėmė savo galimybių. Po truputį ji stiprėja, gerina rezultatus visais frontais – visose distancijose nuo 50 iki 200 m. Bent jau anksčiau trumpas baseinas nebuvo jos arkliukas, todėl labai tikimės, kad pademonstruotą progresą ji sugebės pratęsti ir ilgame baseine. Sakyčiau, jog pikas jos laukia 2024 metų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.
– Abu Dabyje tarp čempionato svečių buvo nustatyti 37 koronaviruso atvejai, įskaitant 15 sportininkų. Ar lietuviams buvo iškilusi priverstinės izoliacijos grėsmė?
– Šį kartą kažkaip sugebėjome išvengti šios problemos. Mūsų sportininkai gyveno ne tame pačiame viešbutyje, kur buvo COVID-19 židinys. Iš kitos pusės, ir pats teigiamų testų mastas lyginant su bendru dalyvių skaičiumi – visiška mažuma. Reguliavimas buvo labai griežtas, visi, turėję kokį nors santykį su užsikrėtusiais, iš karto turėjo izoliuotis. Ir testuotis visiems reikėjo kas porą dienų – pražiopsojus terminą nebeįleisdavo į baseiną.
– Kol rinktinė rungėsi pasaulio čempionate, R. Meilutytė nustebino daugelį pasirodydama Lietuvos pirmenybėse Klaipėdoje. Ar jums tai taip pat buvo staigmena?
– Ne, mes su Rūta apie tai buvome kalbėję – nėra taip, kad neturėtume jokio ryšio. Jei neklystu, bendravome dar rugsėjį. Rūta mums bet kuriuo atveju labai rūpi – ne tik kaip sportininkė, bet ir kaip žmogus, kuris labai daug nusipelnęs Lietuvos prestižui. Kalbėjome, kad jei ji savyje atrastų noro varžytis, jei plaukimas vėl galėtų jai suteikti malonumo, būtų labai smagu matyti ją Lietuvos čempionate, kur ji nudžiugintų daug jaunų kolegų ir pakeltų dvasią.
Kaip matėme, taip ir įvyko. Neatsimenu, kad kada nors viename čempionate būtų fiksuoti 46 įvairių amžiaus grupių Lietuvos rekordai. Tai – stebuklingas rezultatas, kurį aiškinčiau būtent Rūtos efektu. Vis dėlto ji išdrįso, atvažiavo, startavo. Ir motyvavo labai daug sportininkų siekti asmeninių rezultatų.
Kartu ji dar sykį visiems – įskaitant ir save pačią – įrodė, kokį begalinį talentą turi. Jai net nereikia rimtų treniruočių. Bet kol kas – tik tiek, o kaip bus toliau – žiūrėsime. Svarbiausia, ką ji pati galvoja. Iš mūsų pusės jai tikrai bus atviri visi įmanomi keliai į federaciją, bet kokia forma. Ar plaukianti, ar neplaukianti, Rūta gali padaryti labai didelį postūmį plaukimo ir viso sporto vystyme.
– Tiesiogiai prie jūsų minėtų 46 rekordų R. Meilutytė prisidėjo pati dukart gerindama nacionalinį 50 m plaukimo laisvu stiliumi rekordą, o savo pagrindinėje 50 m plaukimo krūtine rungtyje fiksavo rezultatą, kurio būtų pakakę pergalei pasaulio čempionate. Ar toks pasirodymas gali paskatinti atnaujinti karjerą didžiajame sporte?
– Nežinau, labai bijau spekuliuoti. Tai – absoliučiai jos sprendimas, ji pati turi pajausti, ar dar nori dalyvauti tarptautinėse varžybose. Kaip minėjau, federacija jos labai laukia – vienokia ar kitokia forma. Bet Rūta pati turi pasakyti, ko ji nori.
Kol kas pasirodymo Klaipėdoje su Rūta neaptarėme, manau, galbūt tai padarysime po švenčių. Labai įdomu išgirsti jos įspūdžius, skirtus ne spaudai – ką ji jaučia, kaip jai patiko. Tada žiūrėsime, ar turime sąlyčio taškų.
– Tad kaip dabar jūs pats vertinate tikimybę išvysti R. Meilutytę ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio čempionate?
– Labai sunku prognozuoti. Sakyčiau, kol kas šansai nėra dideli. Rūta per 2012-2016 metų periodą tikrai buvo labai smarkiai pavargusi – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tikėtis, kad ji dar kartą pasiryš bristi į šią upę, būtų drąsu. Nors jai ir nereikėtų vėl taip sunkiai dirbti, kad galėtų varžytis tarptautiniu lygiu – patys pamatėme, kad 50 m distancijoje ji galėtų būti pasaulio čempione net rimtai nesitreniravusi. Tiesa, tai neolimpinė rungtis ir trumpas baseinas, kuris Rūtai yra patogus.
Bet faktas, kad ji gali. Klausimas, ar nori. Kol kas tikrai neduočiau labai didelių šansų, kad atsakymas bus teigiamas. Manau, Rūta, kuri sau jau viską gyvenime yra įrodžiusi, aukščiausių tikslų sporte orientyrą dabar mato kitaip nei dauguma kitų atletų. Ar tie tikslai jai dar sužadins apetitą, ar ne – čia yra pagrindinis klausimas. Šiai dienai sakyčiau, kad veikiau ne negu taip. Bet mes bet kokiu atveju tikrai palaikysime santykius su Rūta tiek, kiek tik ji pati norės palaikyti.