„Kaip pasikeitė žmonių įpročiai per beveik 3 karantino mėnesius? Dalis žmonių jau anksčiau norėjo pradėti sportuoti, bet nerado tam laiko. Karantino metu laiko atsirado daugiau, jie pradėjo treniruotis namuose. Dalis, kurie nesitreniravo arba tai darė nereguliariai, karantino metu pradėjo tai daryti rimčiau. Štanga turi du galus, tad yra žmonių, kuriems trūksta motyvacijos ar disciplinos. Juk kai atvažiuoji į sporto salę, jau turi įsipareigojimą prieš save, nes tai ir laikas, ir kuro sąnaudos ir įsipareigojimai treneriams. Tai dalis sportą apleido“, – apibendrino A. Pauliukevičius.
Anot asmeninio trenerio, pats per karantiną iš pradžių mėgino sportuoti netoli esančiame stadione, tačiau kai ir šie buvo uždrausti, pasitelkė išradingumą prie namų: „Kieme virš įėjimo į namą yra stogelio konstrukcija, neuždengta, tai ant gegnių pradėjau prisitraukinėti. Radau ir lygiagretėms pakaitalą. Vėliau savo nenaudojamą įrangą pasiūlė sunkiosios atletikos treneris Bronislovas Vyšniauskas, tad bazinius pratimus, kurių reikia jėgai palaikyti, dariau ir galiu pasakyti, kad turėjau šiltnamio sąlygas sportuoti“.
Kultūristas pastebėjo, kad kai ateiname į sporto klubus, turime savotišką prabangą. „Kai pavargstame ar tingime daryti sunkius pratimus su štanga ar hanteliais, sėdame į treniruoklius ir juose voliojamės, o ten darbas nėra toks efektyvus kaip su laisvaisiais svoriais. Pastebėjau, per karantino laikotarpį pagerinau savo jėgos rodiklius, nes neturėjau prabangos užsiiminėti niekais“, – juokėsi A. Pauliukevičius.
Asmeninis treneris tvirtino, kad karantino laikotarpiu darbo jam padaugėjo.
„Pirmas dvi savaites žmonėms buvo šokas, aš irgi buvau šoke, jaučiausi nejaukiai, pasimetęs, baiminausi, paskui visi priprato, pradėjo rūpintis ir savo sveikatingumu, – tęsė savo įžvalgas laidos svečias. – Kai buvo mažesnis bendras aktyvumas, žmonės ėmė priaugti svorio ir susirūpino tuo. Kitas dalykas – viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad virusas puola tuos žmones, kurie turi kažkokių sveikatos sutrikimų, o šie dažniausiai susiję su per dideliu kūno svoriu, cukriniu diabetu, aukštu kraujo spaudimu ir rizika visu tuo susirgti. Žmonės pradėjo rūpintis savo sveikata ir mityba. Kol neserga, žmogaus pirmoji motyvacija sportuoti – kad gerai atrodytų, o sveikata buvo antroje vietoje, bet karantinas tai pakoregavo, žmonėms koronaviruso pandemijos metu ir noras gerai atrodyti, ir sveikata tapo vienodai svarbu“.
Kai sekėsi susidoroti su padidėjusiu darbo krūviu ir kaip sekėsi iššūkis dirbti nuotoliniu būdu iš namų? „Gerai jaučiuosi ir dirbdamas iš namų, ir klube, tačiau sunkiau tai, kad kai esi namuose ir žmonai kažko prireikia, tai ji jaučiasi patogiai ateiti ir kažko paprašyti. Juk kai sėdi prie kompiuterio, neatrodo labai rimtas darbas. Jei būtum išvažiavęs, esi nepasiekiamas ir gali susikoncentruoti, o kai namuose, „na tu vistiek prie kompiuterio, kas čia tokio“. Toks blaškymas, bet tokie rūpesčiai malonūs, tai labiau toks sunkumas su šypsena, nei rimtas nusiskundimas“, – pasakojo A. Pauliukevičius.
Kalbai pasisukus apie knygų rašymą – pašnekovas parašė kelias knygas, tarp kurių „Tobulas kūnas“, „Tobulas maistas“, „Pasiek savo tikslą“ – A. Pauliukevičius pasidalino patirtimi, kas jį įkvėpė ir kaip pats sportas prisidėjo prie sėkmingos rašytojo karjeros.
Paklaustas, kas yra tobulas kūnas, pastaruosius kelis metus save galiūnų sporte išbandęs kultūristas nusijuokė: „Jo nėra. Kaip sportininkas, dalyvauju ir galiūnų, ir kultūrizmo varžybose. Kultūristas ant scenos atrodo geriausiai, bet funkcionaliai jis yra labai silpnas, nes jo mažas poodinis riebalų sluoksnis, raumenys dehidratavę ir, jei jis mėgintų tuo metu kažką sunkaus kelti, turėtų didelę traumos tikimybę. Kai dalyvauju galiūnų varžybose, mano funkcionalumas didesnis, nes tuo metu galiu kelti didesnį svorį, bet tuo metu ir daugiau sveriu, turiu daugiau riebalų ir neatrodau taip simpatiškai, kaip dalyvaudamas kultūrizmo varžybose. Kuris kūnas tobulas? Tas, kuris gražiai atrodo, bet yra silpnas, ar tas, kuris stiprus, bet nekaip atrodo. Ar tas tobulas yra „viduriukas“? Nėra apibrėžimo, tai labai individualu“.
Laidos „Sportinė forma“ svečias prisipažino, kad pats sau gražiausiai kaip kultūristas atrodė būdamas 33-34 metų amžiaus, o kaip galiūnas veikiausiai tobulą kūną pasieks po poros metų.
Sulaukęs klausimo apie tobulą maistą, A. Pauliukevičius taip pat nevengė pašmaikštauti: „Priklauso nuo tikslų – kai ruošiesi kultūrizmo varžyboms, tai tobulas maistas – popieriaus skonio vištos krūtinėlė su špinatų lapais. Kai ruošiesi galiūnų varžyboms – kiaulienos sprandinė su bulvių koše“.
Jis pabrėžė, kad sportuojant valgyti bet ką galvojant, kad viską „sudeginsi“ nėra teisinga. „Tų, kurie gali valgyti bet ką ir greitai „sudegina“, nes turi gerą nepaprastai greitą medžiagų apykaitą – vos keli procentai. Daugelis žmonių ir aš negaliu sau to leisti – valgyti bet ką. Nuostata, kad aktyviai pasportuosiu ir viską sudeginsiu dažniausiai veda į nusivylimą“.
Pateikęs pavyzdį ir atsiprašęs už tokį bėgikų vertinimą, jis pastebėjo, kad dažnai žmonės, kurie bėga ilgas distancijas, neturi geros figūros, nes bėgdami sudegina kelis šimtus kalorijų, o grįžę išgeria saldžios kavos su kruasanu ir gauna truputį daugiau kalorijų, nei sudegina bėgiojant.
A. Pauliukevičius taip pat įvardijo tris klaidas, kurias daro sąmoningai tobulesnio kūno ir tobulesnio maisto link žingsniuojantys žmonės.
„Pirmoji – nepakankamai miego. Nuo miego kokybės ir trukmės priklauso riebalų deginimas ir raumenų auginimas. Salėje duodame stimulą, o miekas – ta erdvė, kai vyksta procesas. Jei nėra laiko ir vietos, tai jis nevyks. Žmogui, kuris protiškai ir fiziškai aktyvus reikia mažiausiai 7 val. miego, o 8-9 val. yra idealu. Jei miega mažiau nei 6 val., žmogaus gebėjimas įsiminti ir ugdyti įgūdžius mažėja“, – pastebėjo treneris.
Antroje vietoje, anot jo, – nepakankamas valgymas, ypač tai aktualu tiems, kurie nori numesti svorio ir valgo gerokai per mažai. Taip organizmas išsenka, o griežtą režimą atlaikyti žmogus gali trumpą laiką, kol galiausiai jis pasiduoda ir persivalgo. Trečia klaida pašnekovas įvardijo persitreniravimą – per ilgai, per dažnai, to neįmanoma ilgai išlaikyti, žmogus „subyra“ ir galutinio tikslo nepasiekia.
„Žodžiu sėkmės formulė paprasta – nuosaikumas. Tai – nedidelis kalorijų deficitas, treniruotės, kurias gali patempti ir pakankamas miegas“, – patarė asmeninis treneris.
Kas privertė kultūristą žengti į galiūnų pasaulį?
„Į kultūrizmą atėjau žiūrėdamas į Arnoldą Schwarzennegerį, o į galiūnų sportą – matydamas Eddie Hallo, Žydrūno Savicko ir Vido Blekaičio pavyzdį. Iki jų lygio mano toli ir niekada jo nepasieksiu, bet bent jau noriu pajausti, kas tai yra. 2017 metais pirmą kartą dalyvavau galiūnų varžybose. Rąsto kėlimo pasaulio čempionate buvau paskutinis savo kategorijoje, bet man tai – pasiekimas, nes atėjau į galiūnų sportą iš kultūrizmo. 2019 metais pavasarį dalyvavau kultūrizmo varžybose, o antroje metų pusėje – galiūnų rąsto kėlimo turnyre. Man tai didelis pasiekimas. Šiemet bandysiu tai pakartoti ir mėginsiu pakelti daugiau nei praėjusiais metais“, – sakė A. Pauliukevičius.
Daugiau įdomaus pokalbio su A. Pauliukevičiumi – laidos vaizdo įraše.