Kroatijos keliuose rinktinės trenerio Dmitrijaus Leopoldo prižiūrimi treniravosi šeši šiuo metu pajėgiausi Lietuvos treko dviratininkai – Olivija Baleišytė, Miglė Marozaitė-Lendel, Vasilijus Lendelis, Svajūnas Jonauskas, Justas Beniušis ir Laurynas Vinskas.
Sąlygos treniruotis, ilsėtis – geros, ne pirmus metus čia mūsų dviratininkai lieja prakaitą. Šiltas oras lepina, o jūra padeda atsigauti po treniruočių. Dviratininkų kasdienybė čia beveik kaip namie: patys gaminasi maistą, prisižiūri dviračius, treniruojasi.
Tokios treniruočių sąlygos įprastos D. Leopoldo auklėtiniams, kurie nuo mažens yra mokomi viską žinoti apie dviratį, gebėti jį išnarstyti, sudėti, susitvarkyti ir valgyti pasigaminti. Na, jeigu koks sudėtingesnis gedimas, tada į pagalbą ateina visų galų meistras treneris. O valgio gamyba, pasak trenerio, ypatinga tuo, kad čia daug šviežių produktų: apstu daržovių, žuvų, sūrių. Sportininkams tai svarbu. Subalansuota ir kokybiška mityba – pranašumas.
„Be to, kai pats pasigamini, tai ir valgyti skaniau, juk tada niekam nepasiskųsi, kad kažkas ne taip“, – juokauja treneris.
– Ar po šios treniruočių stovyklos prieš pasaulio čempionatą mūsų treko dviratininkai dar dalyvaus kokiose nors varžybose?
– Taip. Spalio 1-2 dienomis Panevėžyje vyksta atvirasis Lietuvos dviračių treko čempionatas. Jame drauge su mūsiškiais lenktyniaus ir Latvijos sportininkai. Gal atvyks Estijos bei Suomijos atstovų.
– Kiek mūsiškių dalyvaus pasaulio čempionate?
– Į Prancūziją vyks penki. Olivija Baleišytė – tempo rungčių meistrė. Ji šiemet savo jėgas išbandys omniumo, skrečo bei eliminavimo rungtyse. Mūsų stipriausi dviratininkai sprinteriai Vasilijus Lendelis, Svajūnas Jonauskas, Laurynas Vinskas, Justas Beniušis kausis komandinio sprinto, sprinto bei keirino rungtyse.
– Ar dabar, atsisveikinus su sportu jūsų žmonai Simonai Krupeckaitei ir iširus komandinio sprinto duetui su M. Marozaite, bus kokia nors moterų komandinė rungtis, ar specializuositės tik asmeninėse varžybose?
– Mūsų sportininkių duetas bet kuriuo atveju privalėjo keistis, nes pasikeitė komandinio sprinto reglamentas: vietoj dviejų dviratininkių dabar važiuoja trys.
Šiame pasaulio čempionate komandinio sprinto rungtyje dalyvaus mūsų vyrai. Vietą išsikovojome Europos čempionate. Iš keturių pretendentų į šią rungtį reikia atrinkti tris. V.Lendelis yra tvirtas lyderis, o kas drauge su juo stos prie starto linijos – paaiškės per Lietuvos treko čempionatą Panevėžyje. Beje, pasaulio čempionate Vasilijus tikrai važiuos sprintą, gal ir keiriną.
– Gera žinia, kad į rinktinę po motinystės atostogų sugrįžo M. Marozaitė. Ar ji jau gali treniruotis visu pajėgumu?
– Miglė labai stengiasi. Juk visi suprantame, kad tikrai nepaprasta grįžti po gimdymo į treką. Mūsų sportas reikalauja labai didelės kūno jėgos, ypatingo fizinio pasirengimo. Tam reikia laiko. Bet jeigu galvojame apie Paryžiaus olimpines žaidynes, tai jau reikia dalyvauti varžybose ir rinkti reitingo taškus.
– Apie moterų sprinto komandą galvoti dar anksti?
– Neturime trijų pajėgių dviratininkių. Mums dabar labiau reikia galvoti, kaip išsigydyti traumas, sustiprėti, rasti naujų jėgų sportinei karjerai tęsti. Kažkoks sudėtingas laikotarpis atėjo. Senos sveikatos bėdos, lėtiniai susirgimai kamuoja O. Baleišytę. Per treniruotę Kroatijoje smarkiai krito ir susižalojo V. Lendelis. Ačiū Dievui, kad jam kaulai nelūžo. Po sunkios traumos, kurią patyrė pernai, atsigauna L. Vinskas. Miglė tik pradeda įsivažiuoti.
Reikia operatyvios medikų pagalbos. O kvalifikuotų sporto medikų vis sunkiau prisišaukti.
– Ar čia dėl pinigų stokos?
– Geram specialistui pinigų rastume. Federacija sutinka mokėti. Sunkiau, kaip sakiau, patį gydytoją surasti. Daug garsių sporto medicinos specialistų, neapsikentę esamos situacijos, paliko sporto dispanserius, profesionalius sportininkus ir užsiima individualia veikla. Be to, pas gerus specialistus eilės laukia. Profesionaliajame sporte, kaip mes sakome, viską reikia daryti vakar.
– Ar tai normalu, kad, pavyzdžiui, treniruočių stovykloje Kroatijoje jūs dirbote su sportininkais vienas – be mediko, be mechaniko, apskritai be jokio aptarnaujančio personalo?
– Manau, kad nenormalu, tačiau man tai įprasta. Pavyzdžiui, vokietis ar olandas tikriausiai bėgtų iš tokio darbo. Jeigu būtų pakankamai pinigų algoms, atrastume ir mes daugiau trenerių, mechanikų. Ir mediką galėtume vežtis, ir ne tik vežtis, o tiesiog juos turėti savo komandoje. Bet pinigų nėra. Ir žinau, kad viena pati Lietuvos dviračių sporto federacija (LDSF) negali reikiamos sumos surinkti. Čia mes galėtume kalbėti valandų valandas, kaip būtų, jeigu būtų. Bet pinigų nebus, kol bus toks valstybės požiūris į sportą. Gal įkūrus Nacionalinę sporto agentūrą reikalai pagerės? Dabar jie tik blogėja. Ypač mūsų dviratininkai tą pajuto, kai nebeliko LTOK stipendijų ir kitos LTOK paramos.
Štai toks liūdnas pavyzdys. S. Jonauskas pasauliniame reitinge užima 30 vietą. Ar daug tokių sportininkų Lietuvoje turime? Bet jis negauna finansinės paramos, nes Europos čempionate liko devintas, o reikėjo patekti į aštuntuką. Gal pavyks pasaulio čempionate prasimušti į Lietuvos stipendininkų sąrašą? O jeigu talentingas dviratininkas spjaus į tą sunkų sportą ir išeis lengvesnės bei sotesnės duonos ieškoti? Išauginti tokį sportininką reikia 6-8 metų. Olimpinę stipendiją jis ir dabar gautų, deja, tų stipendijų neliko. Šiandien perspektyvių sportininkų valstybė nepalaiko.
– Apie LDSF finansines problemas dabar daug geriau žinote gal ir todėl, kad žmona Simona dirba federacijoje sporto direktore?
– Apie finansinius iššūkius visą savo darbo laiką Lietuvoje žinau. Taip, Simona dirba Dviračių sporto federacijoje, yra atsakinga už rinktinių pasirengimą, keliones ir dar daug už ką. Tačiau finansus uždirba patys dviratininkai, o juos skiria Vyriausybė. Nuo dirbančiųjų federacijoje visiškai nepriklauso, kiek pinigų mes turėsime.
Kodėl, sakau Simonai, treneriukas turi rūpintis viskuo – dirbti vadybininku, mechaniku, virėju ir dar vyresniuoju finansininku, kuris privalo žinoti bei planuoti visas treko rinktinės išlaidas? Ji situaciją puikiai žino, daug metų pati tokiomis sąlygomis sportavo. Kentėk, sako. Ir aš suprantu: dabar krentam žemyn. Kai pasieksime dugną, atsispirsime ir vėl pradėsime kilti į viršų.
– O kokiais dviračiais važiuojate?
– Važiuojam likučiais. Dabar nusipirkti gerą dviratį dar sunkiau, negu nusisamdyti visą aptarnaujantį personalą. Dėl įvairių priežasčių – sutrikusio tiekimo, gamybos trukdžių – laukti užsakymo reikia beveik dvejus metus. O žinant mūsų Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sistemą, viešųjų pirkimų reguliavimus ir kitas kliūtis gali tekti laukti dar ilgiau. Gerai, jeigu naujus dviračius gausim prieš Paryžiaus olimpines žaidynes ir bus pinigų juos nupirkti. Nesitikiu, kad jų sulauksime atrankos varžyboms. Turiu karčios patirties: dviračiai Tokijo olimpiečiams atkeliavo jau po žaidynių.
– Kada prasidės atranka į 2024 m. Paryžiaus olimpines žaidynes?
– 2023 metų vasario mėnesį Europos čempionate Šveicarijoje ir tęsis iki 2024-ųjų.
– Ko galime tikėtis pasaulio čempionate Prancūzijoje?
– Svarbiausia – nepatirti traumų.
– Ar šiemet vyks Tarptautinės dviračių sporto sąjungos (UCI) dviračių treko Čempionų lygos varžybos, ar vėl matysime treko žvaigždes Panevėžyje?
– Varžybos vyks, bus šeši etapai. Tik vietoje Panevėžio tas etapas bus surengtas Vokietijoje. Ar dalyvaus tose varžybose mūsiškiai, priklausys nuo pasirodymo pasaulio čempionate.
– Kaip sekasi sportuoti jūsų jau devynerių sulaukusiam sūnui Maksimilianui?
– Sportuoja motokrosą. Ir yra įsitikinęs, kad jo sporte mažiau traumų negu dviračių treke. Tiesa, ir dviračių treke jis jaučiasi drąsiai. Gal vėliau pasuks tėvų pėdomis?