V. Gudauskas nuo mažumės buvo ambicingas, bet jaunių varžybose iškovoti trofėjai ne iš karto virto titulais perėjus kautis su suaugusiais.
„Gailiuosi, kad nuvyliau Lietuvą. Pats savimi nusivyliau“, – prieš dvejus metus pralaimėjęs pirmą akistatą pasaulio čempionate iš apmaudo žodžius sunkiai rinko tokio rango turnyro debiutantas.
Jautriai V. Gudauskas reaguodavo ir į nesėkmes nacionalinėse pirmenybėse: vilnietis iki šiol nėra tapęs Lietuvos čempionu tarp suaugusiųjų.
Iki praėjusio savaitgalio jis tris kartus buvo mėginęs laimę Europos čempionate ir dusyk pelnė bronzą, bet toks laimikis netenkino pačio kovotojo.
Spaudimas, kurį jautė V. Gudauskas, buvo didesnis: jau kelerius metus jis yra tarp pagrindinių favoritų tiek savo tėvynėje, tiek visame Senajame žemyne.
„Apie Europos čempiono titulą svajojau nuo aštuonerių metų, kuomet pradėjau lankyti kiokušin karatė treniruotes. Laimėdavau medalius jaunimo grupėje, bet niekas į tai nekreipdavo dėmesio, sakydavo: kai tapsi suaugusiųjų čempionu, tada galėsi pasigirti“, – prisiminė sportininkas.
Todėl po svorio kategorijos iki 90 kg finalo Varšuvoje nulipęs nuo tatamio V. Gudauskas priėjo prie Lietuvos rinktinės vadovo Romo Vitkausko ir pirmiausia paklausė: „Ar dabar jau galiu vadintis Europos čempionu?“.
To uždrausti Lietuvos kovotojui negali niekas, kadangi Lenkijos sostinėje jo pasirodymas išties buvo čempioniškas.
Tris kovas iš eilės V. Gudauskas užbaigė triuškinančiais smūgiais dar pirmame raunde („ippon“). Nokauto išvengė tik bulgaras Vasilis Vangelovas, kurį finale lietuvis pranoko teisėjų sprendimu.
Po varžybų peržiūrinėdamas vaizdo įrašus „Shin“ klubo atstovas sunkiai galėjo patikėti savo akimis.
„Visi sako, kad mano stiprybė yra ištvermė. O šįkart jos man nė neprireikė. Apskritai, man tik vieną kartą gyvenime yra taip pasitaikę, kad po varžybų likčiau visiškai sveikas. O paprastai reikia tris savaites gydytis“, – stebėjosi savimi Europos čempionas. – Per visą mūsų istoriją tik Mindaugas Pavilionis ir Orestas Procas tiek dvikovų iš eilės laimėjo nokautais. Šie kovotojai man būdavo kaip nepasiekiami pavyzdžiai: nemaniau, kad kada nors galiu jiems prilygti universalumu, aštrumu.“
Vienas Lietuvos rinktinės trenerių Paulius Klapatauskas, praeityje treniravęs V. Gudauską, pastebėjo, kad šįkart buvęs jo auklėtinis labiau už visus degė noru laimėti.
Pats sportininkas su tuo sutinka tik iš dalies. Pastaruosius pusantrų metų buvusio Europos čempiono Dmitrijaus Aleksandrovo treniruotes lankantis kovotojas savo žodyne turi specialų terminą „mano diena“, apimantį tiek vidinę savijautą, tiek sėkmės šypsnius.
Be to, trenerio darbo „Shin“ klube jau paragavęs V. Gudauskas už nugaros jautė ir savo mokinius.
„Pats savimi netikėjau, užtat tikėjo kiti. Pirmą kartą gyvenime kovojau ne iš savanaudiškų paskatų, o dėl jų: savo auklėtinių, kuriuos treniruoju. Nenorėjau jų nuvilti, nenorėjau grįžęs teisintis, kodėl nelaimėjau. Visus tuos nokautus pagimdė mano motyvacija, kuri buvo didesnė nei priešininkų. Meistriškumas? Na taip, ir jis. Negaliu ginčytis. Gal esu apdovanotas šokiu tokiu talentu, kaip ir mano brolis“, – šyptelėjo Vilniaus kolegijos trečiakursis, studijuojantis veterinariją.
V. Gudausko vyresnysis brolis Darius – dukart Europos čempionas ir vienas garsiausių praėjusio dešimtmečio Lietuvos kovotojų.
Būtent jo treniruotėse V. Gudauskas pradėjo pažintį su kiokušin karatė. Nors galbūt mieliau būtų rinkęsis tarp lietuvių populiaresnį užsiėmimą.
„Galvojau apie krepšinį, bet pradėjęs treniruotis karatė niekada nebesustojau. Kad ir ką pradedu – ar studijose, ar asmeniniame gyvenime – visada pabaigiu, nors tai man ir nepatiktų. Net ir nemėgstamą serialą pasižiūriu iki pabaigos“, – prisipažino V. Gudauskas.
Bet būti lyginamas su D. Gudausku jis nemėgsta – broliai nėra labai artimi.
Kovotoją į priekį varė būtent noras išlįsti iš šešėlio, kurį metė visam kiokušin karatė pasauliui žinoma pavardė.
– Turite tikslą aplenkti savo brolį titulais? – paklausėme V. Gudausko
– Anksčiau turėjau. Dabar nebemanau, kad medalių skaičius yra lemiamas faktorius vertinant pasiekimus. Manau, kad su juo jau susilyginau, nes abu esame Europos čempionai. O norint palypėti aukščiau, reikia daugiau pasiekti pasaulio čempionate. Brolio maksimumas buvo šešta vieta, todėl mano tikslas – būti penkete. Matysime, gal vėl pavyks kovas nokautais laimėti (juokiasi – DELFI).
– Pasiekęs didžiausią svajonę nepajusite motyvacijos stygiaus?
– Iš tiesų, jau važiuojant į šį čempionatą Varšuvoje man labai trūko motyvacijos. Bet kai tik paliečiau tatamį kairės kojos pirštais prieš pirmąją kovą, pajutau, kad kažkas yra kitaip. Gyvenime tokio jausmo nesu patyręs. Buvau tarsi visiškai kitas žmogus. Visada pasikliaudavau ištverme, charakteriu, bet šįkart net nesupratau, kas esu. Atrodo, lyg ne Valdemaras kovotų: labai aštrūs smūgiai, platus technikos asortimentas. Nesigiriu, bet peržiūrėjęs vaizdo įrašą pamačiau save atliekantį tokius veiksmus, kurie tik retkarčiais pavykdavo per treniruotes.
– Bet būta ir varžybų, kai diena būdavo visiškai ne jūsų. Esate nuotaikos žmogus?
– Taip, buvo ir juodų dienų. Pavyzdžiui, praėjusiame Lietuvos čempionate. Kolegos klausinėjo, kas yra: gal nepavalgei, gal neišsimiegojai? Tikrai nesu toks kaip Valerijus Dimitrovas (gyva kiokušin karatė legenda iš Bulgarijos – DELFI), kuris laimi kiekvieną kartą. Man ir M. Pavilionis yra pasakęs: tau būna arba tavo, arba ne tavo diena.
– Pernai dalyvavote treniruotėje su Jeanu Claude'u Van Damme'u. Kokį jis paliko įspūdį?
– Milžinišką. Jis tikrai yra sporto meistras, labai daug išmano apie pratimus, kovos techniką, jos pritaikymą. Likau sužavėtas. Jis galėtų būti labai geras treneris – ne kiokušin karatė, bet kovinio sporto.
– Bandote pakartoti judesius, kuriuos J. C. Van Damme'as atlieka filmuose?
– Taip, aš Europos čempionate tuos jo firminius suktukus ir naudojau. Tai – ir veiksmingi, ir efektingi smūgiai. Žinoma, mūsų pagrindinis darbas – smūgiai rankomis varžovui į korpusą ir kojomis – į kojas. Bet pačios įspūdingiausios atakos – smūgiai kojomis į galvą.
Komandinėje įskaitoje – pirmi
Be V. Gudausko, Europos čempionėmis Varšuvoje tapo ir Rita Pivoriūnaitė (iki 55 kg) bei Inga Mikštaitė (iki 65 kg).
Pastaroji apgynė prieš metus Baku (Azerbaidžanas) iškovotą titulą, o po metų pertraukos ant tatamio sugrįžusi R. Pivoriūnaitė papildė turtingą savo trofėjų kolekciją.
Praėjusiose Europos pirmenybėse Lietuvos atstovai taip pat nusikabino tris aukso medalius.
Prizininkais Varšuvoje tapo dar šeši lietuviai. Sidabrą pelnė Rūta Brazdžionytė (iki 65 kg), Nora Vaznelytė (virš 65 kg) ir Raimundas Paškauskas (kata rungtis), bronzą – Diana Mačiūtė (iki 55 kg), Lukas Kubilius ir Eventas Gužauskas (abu - virš 90 kg).
Neoficialioje komandinėje įskaitoje Lietuva užėmė pirmą vietą tarp 27 čempionate dalyvavusių valstybių.