Treti ukrainiečiai buvo ir 2019-aisiais Baku, kuomet nusileido tik agresorių šalių – Rusijos ir Baltarusijos – sportininkams. Nei rusai, nei baltarusiai į Lenkiją įleisti nebuvo.
Ar nepageidaujamųjų statusas šiems galios ir olimpinėse žaidynėse Paryžiuje, kol kas neaišku. Tačiau Ukrainos atstovai daro viską, ką nutiktų būtent taip: pirmieji iš jų Europos žaidynėse startavę ir kartu su vengrais bei lietuviais į pirmąjį divizioną pakilę lengvaatlečiai po savo pasirodymų lėkė tiesiai į Tarptautinio olimpinio komiteto būstinę Lozanoje.
Ten jie didino spaudimą organizacijos prezidentui Thomasui Bachui. Su juo susitiko ir savo kategorišką požiūrį į galimą rusų bei baltarusių grąžinimą į varžybas išsakė bėgikės Anna Rižikova ir Viktorija Tkačiuk.
„Mes pasikalbėjome apie situaciją Ukrainoje ir pareikalavome, kad Rusija ir toliau būtų izoliuota nuo tarptautinės arenos. Kiekvienas dirbame savo fronte. Tikimės garbingo žaidimo ir galimybės atstovauti Ukrainai olimpinėse žaidynėse Paryžiuje“, – sakė V. Tkačiuk.
„Jis teigė, kad sprendimas dėl Rusijos ir Baltarusijos atstovų dar nepriimtas. Svarstomi įvairūs variantai ir mechanizmai, kaip galima būtų leisti mažai grupelei neutralių atletų vykti į žaidynes, bet be vėliavos, himno ir kitų būdų demonstruoti priklausymą šaliai.
Leidimas būtų suteiktas tik tiems, kurie neturi jokių ryšių su armija, jokių karinių laipsnių ir nepalaiko karo. Žiūrovams taip pat nebūtų leidžiama rodyti jokių simbolių, susijusių su Rusija ar Baltarusija. Dalyvauti galėtų tik individualūs atletai, o komandos – ne.
Th. Bachas neatmetė galimybės, kad rusų apskritai nebus Paryžiuje. Viskas priklauso nuo jų pačių veiksmų. Mes savo ruožtu paaiškinome, kodėl negalime kovoti su rusais tose pačiose arenose“, – atskleidė A. Rižikova.
Tiesa, net ir Europos žaidynėse toks akibrokštas visgi buvo užfiksuotas.
Moterų šuolių į aukštį varžybų sektoriuje pasirodė 20-metė Jelena Kuličenko. Maskvos apskrityje gimusi ir iki 2021-ųjų vasaros Rusijos garbę gynusi lengvaatletė vėliau įgijo Kipro pilietybę, todėl į Lenkiją prasmuko.
Ji su 1,91 metro rezultatu užėmė penktą vietą. Ketvirta buvo lietuvė Airinė Palšytė, o pirma – Ukrainos lengvosios atletikos žvaigždė ir sezono lyderė pasaulyje Jaroslava Mahučik.
„Šiai dienai kovoti su J. Mahučik tikrai nėra šansų. Ji yra tiesiog iš kitos kosmoso srities“, – nugalėtojai nusilenkė A. Palšytė.
Beje, prieš dvejus metus Tokijuje bronzos medaliu pasitenkinusi J. Mahučik ant prizininkų pakylos tuomet pozavo kartu su olimpine čempione tapusia ruse Marija Lasickiene, dėl ko vėliau labai gailėjosi.
Už lietuvių kilmės sporto žurnalisto Vlado Lasicko ištekėjusi Marija dabar yra nušalinta ir tik lieja graudžias ašaras dėl to, kad jos tarptautinė karjera, ko gero, jau yra baigta.
„Viskas jau seniai nuspręsta. Kad ir ką mes bedarytume, mūsų ten niekas nelaukia ir aš nebepuoselėju jokių vilčių“, – Rusijos TV eteryje verkė ji.
Tuo metu iš rusų raketomis nuolat bombarduojamo Dnipro kilusiai 21-erių metų J. Mahučik – viskas dar tik prieš akis. Visgi Europos žaidynių auksu pasipuošusi atletė neslepia, kad susikaupti varžyboms, kai jos gimtinėje vyksta kruvinas karas, yra nelengva.
„Blogiausia yra tai, kad artimieji ir draugai yra toli. Per pasirodymus, kiek įmanoma, stengiuosi nuo minčių apie tai atsiriboti. Žinau, kad galiu ir turiu tai padaryti vardan savo šalies – kad jei laimėsiu, pakils Ukrainos vėliava ir skambės himnas. Turime padaryti viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad parodytume, jog esame stipri tauta.
Mane visada motyvuoja mūsų kariai, juk jie gina mūsų šalį kiekvieną dieną. Neturime teisės pasiduoti ir nepasiduodame. Mane įkvepia tai, kad jie (kariai) parašo man socialiniuose tinkluose ir pasveikina su pergale bei padėkoja už tai, kad reprezentuoju Ukrainą“, – pasakojo Jaroslava.
Jos komandos draugės, taip pat šuolininkės į aukštį, Katerinos Tabašnik mama prieš metus žuvo Charkive po rusų surengto apšaudymo.
Moterų breiko varžybose kelią į finalą lietuvei Dominikai Banevič-Nickai pastojusi ukrainietė Ana Ponomarenka-Stefani taip pat kalbėjo apie pasididžiavimą ginant Ukrainos garbę.
„Mano šalis mane labai motyvuoja. Žinau, kokie stiprūs mes, visi mūsų žmonės, esame. Parodžiau pasauliui, kad mes galime padaryti bet ką ir kad esame geriausi. Aš esu labai laiminga galėdama atstovauti savo šaliai, kuria labai didžiuojuosi.
Dabar aš esu mama, auginu septynių mėnesių kūdikį. Stengiuosi daryti viską, kad patekčiau į olimpines žaidynes. Liko tik metai, bet jei turi tikslą, tikrai gali jį pasiekti“, – tikino ji.
Primename, kad Lietuva su 2 aukso, 1 sidabro ir 4 bronzos apdovanojimais Europos žaidynėse kol kas rikiuojasi 25-a.
Šeštadienį šis kraitis gali padidėti, nes moterų šiuolaikinės penkiakovės varžybų finale tarp 18 dalyvių bus net trys lietuvės – Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, Gintarė Venčkauskaitė ir Ieva Serapinaitė, kurios kovos ne tik dėl medalių, bet ir dėl aštuonių tiesiogių kelialapių į Paryžiaus olimpines žaidynes.
