Sporto karalius ir karalienė vienodai pasižymi ilgaamžiais valdytojais.
16 metų – tiek IAAF prezidento krėsle išsilaikė senegalietis Lamine'as Diackas. Beveik tiek pat, kiek jo 79-erių kolega iš Šveicarijos S. Blatteris.
Tik jei pastarasis laikomas aiškiu penktadienį Ciuriche vyksiančių FIFA prezidento rinkimų favoritu, L. Diackas, kuriam kitą savaitę sukaks 82-eji, nusprendė savanoriškai užleisti sostą.
Afrikietį, kritikuojamą dėl stagnacijos ir praeityje sulaukusį įspėjimo dėl kyšininkavimo, pretenduoja pakeisti du kandidatai.
Abu jie – ne tik gyvos lengvosios atletikos legendos, bet ir IAAF viceprezidentai. Todėl aštriai atsiliepti apie dabartinę vadovybę konkurentai vengia.
Interviu DELFI L. Diacko prie kryžiaus neprikalė ir S. Bubka, kuris penktadienį viešėjo Vilniuje.
35 kartus pasaulio rekordus gerinęs buvęs šuolininkas su kartimi, baigęs karjerą sektoriuje, tapo sporto funkcionieriumi.
51-erių ukrainietis priklauso aukščiausioms Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) viršūnėlėms: prieš dvejus metus jis net bandė mesti pirštinę vokiečiui Thomasui Bachui IOC prezidento rinkimuose, bet buvo nugalėtas.
Nors šią savaitę Šveicarijos pareigūnai Ciuriche vieną po kito į areštinę lydėjo FIFA atstovus, kaltinamus sukčiavimu, kyšininkavimu, reketu ir pinigų plovimu, DELFI paklaustas apie korupcijos sporte mastą, S. Bubka apsiribojo bendromis frazėmis.
„Sportas yra visuomenės dalis. Realybė tokia, kad visuomenėje pasitaiko sukčių, lygiai taip pat jų būna ir sporte“, – teigė garsiausias visų laikų šuolininkas su kartimi.
Į Vilnių jis užsuko Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidento Eimanto Skrabulio kvietimu. Trumpo vizito metu S. Bubka apžiūrėjo Vingio parko stadioną ir užmetė akį į griaučius Šeškinėje, primenančius tris dešimtmečius dalijamus pažadus apie Nacionalinį stadioną.
„Suprantu, kad infrastruktūra ir jums yra skausminga tema. Stadionas yra reikalingas Lietuvai ir Vilniui. Šiais laikais jau esama pakankamai patirties, kaip efektyviai išnaudoti tokius kompleksus. Norėtųsi, kad valstybė palaikytų projektą, galbūt ir verslininkai prisidėtų“, – sakė S. Bubka.
Užsuko ukrainietis ir į Vilniaus lengvosios atletikos maniežą, kuriame pradėjo savo legendomis apipintą planetos rekordų medžioklę.
Čia būdamas dvidešimties jis peršoko kartelę, pakeltą į 5,81 m aukštį, ir pirmąsyk tapo uždarų patalpų pasaulio rekordininku. Nors šokdamas, paties S. Bubkos žodžiais, rizikavo ne tik susižaloti, bet ir užsimušti.
„Jaudinanti akimirka apsilankyti šiame manieže, kur prieš 31-erius metus prasidėjo mano didžioji sportinė karjera. Čia pirmą kartą pagerinau pasaulio rekordą – 5,81 m. Tai nutiko 1984 metų sausio 15 dieną. Todėl Vilnius ir visa Lietuva man daug reiškia tiek kaip sportininkui, tiek kaip žmogui“, – įspūdžiais dalinosi šuolių su kartimi sektoriaus caru kadaise pramintas ukrainietis.
– Išties savo pirmą rekordinį šuolį Vilniuje prisimenate taip tiksliai, lyg tai būtų nutikę vakar? – DELFI paklausė S. Bubkos
– Taip, prisimenu net ir karčių numerius. Tada pirmą kartą perėjau prie standesnių karčių, kurios reikalauja didesnės jėgos. Rizikavau – net savo gyvybe, nes perėjimas buvo sunkus, tokių karčių pasirinkimo nebuvo. Bet kai pamėginau, pakilau į visai kitą lygį.
– Ukrainoje dabar daug kam tenka rizikuoti gyvybe. Kaip tebesitęsiantis ginkluotas konfliktas ir separatizmas rytiniuose regionuose atsilieps jūsų šalies sportininkų galimybėms Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse?
– Bandome viską padaryti tam, kad sportininkai galėtų treniruotis ir dalyvauti tarptautinėse varžybose. Pernai Ukrainos olimpinis komitetas perėmė daugelį klausimų ant savo pečių, nes šalies vyriausybė neturėjo galimybių užtikrinti reikiamo sportininkų aprūpinimo. Padėjo ir IOC su prezidentu T. Bachu priešakyje bei Europos olimpinių komitetų prezidentas Patrickas Hickey. Jie skyrė mums papildomų pinigų, kuriais užkimšome skyles. Tarptautinė parama taip pat leido išvežti geriausius sportininkus iš Rytų Ukrainos, išnuomuoti jiems būstus įvairiose šalies dalyse, paremti jų šeimas ir trenerius. Darome viską, kad mūsų sportininkai ruoštųsi, kaip įprasta.
– Ar IOC leis Krymo sportininkams atstovauti Rusijai Rio de Žaneire?
– Šis klausimas pirmiausia turi būti sprendžiamas nacionalinių federacijų lygmenyje. Jeigu taip rasti sprendimo nepavyks, reikės laikytis Olimpinės chartijos ir tarptautinių federacijų taisyklių. Mes, Ukraina, jų laikysimės. Kai kurie atletai iš Krymo nusprendė atstovauti Rusijai. O tiems, kurie liko su mumis, mes skyrėme finansinę pagalbą, apie kurią jau pasakojau.
– Pretenduojate pakeisti L. Diacką IAAF prezidento poste. Kokios problemos šiandien kamuoja lengvąją atletiką?
– Problemų visada būna, bet mes iš esmės kalbame apie naują lygį. Mūsų tikslas – įtraukti kuo daugiau jaunimo, parodyti jam tinkamą kelią. Kitas uždavinys – sustiprinti nacionalines federacijas, kurių dabar turime 230, o po kelių mėnesių prisijungs dar dvi dešimtys. Esame viena didžiausių tarptautinių federacijų ir olimpinis sportas numeris vienas. Man nekyla abejonių, kad lengvoji atletika tikrai yra sporto karalienė. Esame galingi, tačiau ir konkurencija tarp sporto šakų vis labiau auga. Todėl turime dar sutvirtinti savo pozicijas. Tai galime padaryti stiprindami savo personalą, pritraukdami daugiau rėmėjų, surinkdami daugiau pajamų iš televizijos transliacijų, geriau išnaudodami naująsias technologijas. Taip pat labai populiarus klausimas apie dopingą. Per metus išleidžiame apie 3 mln. JAV dolerių, kad apsaugotume atletus nuo šio pavojaus, ir ateityje ruošiamės kovoti dar intensyviau.
– L. Diackas vadovauja IAAF jau šešiolika metų. Jums jis nė kiek neprimena S. Blatterio?
– O kodėl turėtų? Kuomet prezidento pareigas dar ėjo L. Diacko įpėdinis italas Primo Nebiolo, federacija glaudėsi dviejuose kabinetuose Londone. O šiandien turime fantastišką biurą Monte Karle, kuriame dirba 75 žmonės. Ta pati plėtra atsispindi ir IAAF finansiniuose planuose. Be to, L. Diackas nepaprastai rūpinosi vaikų lengvąja atletika, sukūrė Deimantinę lygą. Po savęs jis palieka labai daug.
– Esate tikras, kad Ciuriche įsiplieskęs FIFA korupcijos skandalas niekada nepasikartos IAAF ar IOC būstinėse?
– Visų pirma, turime žinoti visas detales apie tai, kas vyksta Ciuriche. Dabar aš nieko negaliu apie tai pasakyti, žinau tik tai, kad futbolo šeima penktadienį renkasi FIFA kongrese. Jie ir nuspręs dėl savo ateities, nes tai – jų atsakomybė.
– Jūsų nuomone, kaip giliai korupcija įsigraužusi į tarptautinę sporto struktūrą?
– Turime taisykles, kurių reikia laikytis. Jei kažkas jas pažeidžia, turi būti griežtai nubaustas. Sporto integralumas yra labai svarbus. Aš manau, kad sportas turi unikalių vertybių ir galių, kuriomis gali keisti visuomenę. Bet kartu sportas yra tos pačios visuomenės dalis. Realybė tokia, kad visuomenėje pasitaiko sukčių, lygiai taip pat jų būna ir sporte. Vieni pereina gatvę tik degant žaliam šviesoforo signalui, kiti eina ir per raudoną.