Šiais metais jis tapo prestižinio 127 km kalnų bėgimo „Trans Grancanaria“ nugalėtoju ir pasiekė rekordą – trasą įveikė per 14 val. 23 min. ir 41 sek.
G. Grinius sako, kad bėgimas pakeitė jo gyvenimą ir padėjo susidoroti su sunkiomis situacijomis.
„Po misijos Irake jaučiausi blogai – kartais be priežasties supykdavau ant savo vaikų, pasakydavau šiurkštesnį žodį. Kai pradėjau bėgioti, nebeliko barnių, pradėjau ramiau į viską reaguoti“, – pasakojo sportininkas ir dalinosi patarimais, kaip sportą įtraukti į kasdienį gyvenimą.
- Kuo jus sužavėjo bėgimas?
- Tikiu, kad bėgdamas kiekvienas kažką atranda: vieniems patinka varžytis, kitiems – siekti rezultatų. Man bėgimas – tai meditacija ir atsipalaidavimo būdas. Žinoma, yra ir daugiau privalumų: sportuojant mažėja kūno svoris, o tai leidžia lengviau judėti. Būna ir taip, kad darbe iškilus nesklandumams, išeinu bėgioti ir randu problemos sprendimo būdą.
- Kaip iš paprasto bėgiko tapote ultramaratonininku?
- Su bėgimu taip jau būna: kuo daugiau bėgi, tuo labiau norisi didinti „dozę“. Todėl bandydamas plėsti savo galimybių ribas, pradėjau bėgti didesnius nuotolius. Pirmas didesnis bėgimas buvo su „Šviesos kariais“. Nuo Nidos iki Būtingės nubėgome 101 kilometrą. Šiam bėgimui aš specialiai nesiruošiau, tai buvo spontaniškas sprendimas. O po jo prasidėjo atstumų didinimas, kurį iš dalies vadinu savęs atradimu. Tik pradėjęs bėgioti, per savaitę nubėgdavau ne daugiau nei 400 km, o per dieną – 15-20 km. Šiuo metu nubėgu nuo 600 iki 900 km per mėnesį.
- Kaip savo organizmą pripratinote prie krūvio?
- Manau, kad bet kuris iš mūsų, užsibrėžęs tikslą, jį tikrai galėtų įgyvendinti. Vis dėlto pripratimas prie fizinio krūvio – labai individualus dalykas. Pavyzdžiui, aš treniruodamasis per mėnesį nubėgu apie 600 km, mano konkurentai – ne mažiau nei 1000 km, nors mūsų rezultatai yra panašūs. Daug priklauso ir nuo valios, ir nuo paties žmogaus savybių, fizinio pasirengimo. Jeigu jis buvo sportininkas, tokiam žmogui bus daug lengviau pasiruošti maratonui nei tam, kuris didžiąją dienos dalį praleidžia biure.
- Kaip ruošėtės varžyboms – ar konsultavotės su treneriais, specialistais?
- Tik pradėjęs bėgioti daug informacijos radau internete. Nesinaudojau asmeninio trenerio paslaugomis, tačiau turėjau kelis draugus, kurie buvo profesionalūs sportininkai. Jie pasidalijo savo patirtimi ir davė tikrai gerų patarimų. Bendravau ir su sporto medicinos specialistais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Vis dėlto svarbiausia man – įsiklausyti į savo kūną. Jis pats jaučia, kada reikia sustoti, kada pailsėti, o kada – geriau visai nebėgti.
- Ar bėgiojimas „suryja“ daug laiko?
- Be abejonės, toks sportas imlus laikui, bet visa tai susiję su dienos planavimu ir priklauso nuo požiūrio. Aš žiūriu į bėgimą ne kaip į darbą, o malonumą, atsipalaidavimo būdą. Vieni mieliau renkasi sėdėti prie televizoriaus ekrano, o aš verčiau tą valandą bėgioju.
- Iš kur semiatės jėgų varžybų metu?
- Daugiausia jėgų varžybų metu teikia motyvacija. O ši motyvacija – šeima, laukianti kiekvienoje „maitinėlėje“. Tiesa, žodį „maitinėlė“ išrado ne kalbininkai, o mano sūnus. Taip jis vadina sustojimo stoteles, kuriose sportininkams tiekiamas vanduo, gaivinami gėrimai ir užkandžiai. Nors nuskambės keistai, bet bėgdamas įprasto maisto nevalgau. Kad nepritrūkčiau energijos, trasoje valgau sportininkams skirtus specialius želė formos užkandžius, dažnai geriu ir „Coca-Cola“.
- Kaip manote, ar lietuviai – bėgiojanti tauta?
- Trejus paskutinius metus negyvenau Lietuvoje, o grįžęs – nustebau: atsirado tiek daug bėgiojančių žmonių! Lietuvoje organizuojami tikrai dideli maratonai ir bėgimai, tikiuosi, kad ateityje jų tik daugės.