Vidurinių klasių moksleivė 2011-aisiais ėmė stebinti visus, įskaitant ir Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, kuris, sunku tuo patikėti, tačiau likus metams iki Londono žaidynių Rūtos pavardės net nebuvo įtraukęs į išplėstinį Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatų sąrašą.

Prabėgo aštuoneri ypatingi metai ir ratas apsisuko: R. Meilutytė likus maždaug 14 mėnesių iki Tokijo olimpiados pradžios ne mažiau nelauktai pati išsibraukė iš jo.

Per tą laiką šimtus interviu išdalinusi plaukikė susilaiko ir nuo galbūt paskutinės išpažinties žiniasklaidai, bet tai suprantama: 22-ejų metų mergina pasiruošusi pradėti naują gyvenimo etapą ir nebenori būti vadinama Auksine žuvele, Lietuvos torpeda, Terminatoriumi ar net Plaukutyte, kaip į ją per pamokas mokykloje kreipdavosi geografijos mokytoja.

Visgi net jei tai iš tiesų jau yra viskas jos profesionalios sportininkės karjeroje, Rūta, kaip ir tas legendinis Chuckas, jau tikrai suskaičiavo iki begalybės – tiek rezultatų, tiek ir visai mūsų šaliai suteiktų emocijų prasme. O mes galime jai tik labai žemai nusilenkti bei nuoširdžiai padėkoti už tą privilegiją, kurią visi turėjome gyvendami tuo pačiu laiku, kaip ir ji.

„Kai Rūta laimėjo tą prakeiktą aukso medalį ir visi pradėjo ieškoti sąsajų su ja – kai kurie mano draugai staiga prisiminė, kad jie irgi kažkada lankė plaukimo treniruotes, kai kurie sakė, kad Rūtą pažįsta ar yra matę, kai kurie pasakojo, kad kartu su ja mokėsi – pagalvojau: ką gi aš turiu su ja bendro? O mes nesvietiškai panašūs. Mes turime tą patį čempionišką pėdos dydį – 43-ią.

Rūta, sveikinu tave, tiesą sakant, net ne su medaliu. Sveikinu visus, kad tos mergaičiukės dėka mes pasijutome taip pat gerai, kaip per Kalėdas, Mindaugines ar Naujuosius metus – vieni ir vieningi“, – per 2012 m. vasarą Vilniaus rotušės aikštėje vykusią iškilmingą jauniausios per visą istoriją Lietuvos olimpinės čempionės sutikimo šventę apkabinęs ją šiltai tarė Marijonas Mikutavičius.

Tik dėl tos mergaičiukės tą trečiadienio vakarą į sostinės širdį sugužėjo tūkstančiai šiaip jau krepšinio šalimi laikomos valstybės gyventojų. Tik dėl tos mergaičiukės Marijonas pakeitė „Trijų milijonų“ eilutes „Net jeigu ir vėl/Tik per klaidą netapom mes čempionais“ į „Nes mes šiandien vėl/Iš tikrųjų, garbės žodis, tapome čempionais“. Ir tik dėl tos mergaičiukės vieną 2019-ųjų gegužės trečiadienį visa Lietuvos šiek tiek nuliūdo.

Ne, visai ne dėl to, kad mums vis dar būtų negana Rūtos medalių ir rekordų ar mes jaudintumėmės dėl jų skaidrumo, o todėl, kad mums dėl tos mergaičiukės, kuri spinduliavo tokį gyvenimo džiaugsmą, juoką ir pozityvumą, kad juo užkrėtė visą Lietuvą, kažkiek neramu.

Nė vienam sportininkui, net ir baigiančiam karjerą būnant 44-erių metų, tas atsisveikinimas su didžiuoju sportu nėra toks paprastas ir neskausmingas kaip spragtelėjimas pirštais. O mūsų Rūtai dar tik viso labo 22-eji.

„Noriu patirti paprastus dalykus, augti, geriau suprasti save ir mane supantį pasaulį“, – sako ji.

Ir mums telieka tuo tikėti bei linkėti, kad R. Meilutytei tie kiti dalykai teiktų tokį patį gyvenimo džiaugsmą, kokį teikė pirmieji laimėjimai baseine, pirmieji pamušti Lietuvos rekordai ir pirmasis karjeros interviu, duotas 2011-ųjų vasarą ja visada tikėjusiam portalui DELFI likus dar beveik metams iki viską pakeitusių Londono žaidynių.

Išskirtiniai šlovės dar nenuvargintos 14-metės Rūtos atsakymai – apie pirmas pergales, didžiausias svajones ir Lietuvos pilietybę.

– Sveika, Rūta! Labai norėjome pakalbinti tave po tavo tiesiog įspūdingo pasirodymo jaunimo olimpiniame festivalyje Trabzone, kuriame buvai bene ryškiausia žvaigždė tarp visų sportininkų. Ar pati tikėjaisi tiek medalių ir ar spėjai skaičiuoti, kiek Lietuvos rekordų pagerinai?

– Na, nežinau, nelabai galvojau, kad turiu būtinai tuos medalius laimėti. Svarbiausia man buvo pagerinti savo asmeninius rezultatus. Treniravausi labai atkakliai, tad giliai tikėjau, kad galiu tai pasiekti. Manau, rezultatus lėmė treniruotės ir nusiteikimas – vienos sėkmės priežasties tikrai nėra. Žinau, kad kiekviename plaukime pagerinau Lietuvos rekordus, bet to nesureikšminu.

– Tavo rezultatas 100 m plaukimo krūtine finale buvo 1 min. 07,96 sek. Jis net dviem sekundėms geresnis nei prieš metus. Kaip tau pavyko tiek daug patobulėti? Ir kiek per laiką, likusį iki olimpiados, dar gali pagreitėti šioje distancijoje?

– Per tuos metus pasunkėjo treniruotės ir aš pati paaugau nemažai, tai turbūt irgi lėmė gana daug. Tačiau kuo rezultatas yra geresnis, tuo sunkiau jį dažnai pagerinti, todėl nemanau, kad kitą vasarą sugebėčiau šią distanciją nuplaukti per 1 min. 05 sek. Man bus svarbiausia pagerinti savo asmeninį rezultatą ir įvykdyti olimpinį normatyvą.
Jonathanas Ruddas ir Rūta Meilutytė

– Pekino olimpiadoje 100 m plaukime krūtine bronzos medalį laimėjusi austrė Mirna Jukič atplaukė per 1:07.34 min. Tau iki šio rezultato jau dabar trūksta tik pusės sekundės. Ar tai reiškia, kad Londone gali visus nustebinti?

– Šiuo metu plaukimo rezultatai labai sparčiai gerėja ir kiekvienais metais rezultatai vis geresni ir geresni. Nemanau, kad Londono olimpiadoje tam, kad laimėčiau medalį, pakaktų atplaukti ir per 1 min. 06 sek. (auksą garantavo 1:05.47 – DELFI). Man didžiausias laimėjimas Londone būtų patekti į į finalą, o paskui – tiesiog atiduoti visas jėgas ir, kaip jau bus, taip. Bet jei papulčiau į finalą, būtų daugiau nei nerealu!

– O ar nebus keista dalyvauti olimpiadoje ir varžytis su suaugusiomis plaukikėmis būnant tik 15-os metų?

– Dar negaliu pasakyti, ar bus keista, ar nebus, nes pirma turiu dar kartą įvykdyti normatyvą, taigi nenoriu užbėgti įvykiams už akių. Bet jeigu patekčiau, manau, be abejo, būtų keista ir jaudulys stovint tarp elito plaukikių būtų žymiai didesnis.

O medalių olimpiadoje yra laimėję ir jaunesni sportininkai nei 15 metų. Esu girdėjusi, kad buvo 11 ar 12 metų berniukas, kuris laimėjo medalį Graikijoje (1896 metų Atėnų olimpiadoje 10-metis graikų gimnastas Dimitrios Loundras su šalies rinktine užėmė trečią vietą tarp trijų komandų – DELFI). Tik žinoma, tai buvo prieš labai daug metų.

– Ar tai, kad žmonės į tave gali pradėti dėti daug vilčių, tavęs neslėgs?

– Kai žmonės per daug tikisi, kartais atsiranda spaudimas, bet, kaip jau sakiau, jeigu aš ir nieko nepasieksiu Londono olimpiadoje (į kurią man dar reikės patekti), bet nors truputį pagerinsiu savo geriausią asmeninį rezultatą, nebūsiu nusivylusi – man juk bus tik 15 metų ir visos olimpiados dar tik prieš akis.

– Užsienio spaudoje sklando gandai, kad tu neva gali priimti Didžiosios Britanijos pilietybę ir atstovauti šalies, kur dabar ir gyveni, rinktinei. Ar tame yra tiesos?
– Galiu nuraminti ir pasakyti, kad taip tikrai niekada nebus – aš to niekada negalėčiau padaryti. Man atstovauti Lietuvai yra didžiausia garbė ir aš noriu užaugusi garsinti Lietuvos vardą, o ne kokios Didžiosios Britanijos. Ir niekas manęs net nebando įkalbinti arba siūlyti keisti pilietybę – juk treneriui, kuris su manimi dirba, visai nesvarbu, ar aš anglė, ar aš lietuvė.

– Tavo treneris Johnas Ruddas – britas. Kaip treniruojatės ir ką jis sako apie Londono olimpiadą?
– Esu labai patenkinta savo dabartiniu treneriu. Jis, be abejo, prisideda prie mano rezultatų. Treniruojamės visada taip pat: atkakliai, kiekvienoje treniruotėje vis ką nors naujo pridedu arba stengiuosi pagerinti tai, ką jau moku. Treneris tiki, kad Londone aš galiu patekti į finalą.

– Nuo kelerių metų užsiimi plaukimu? Ir kaip manai, iš kur tas tavo neįtikėtinas talentas?

– Lankyti plaukimą pradėjau, kai man buvo 7-eri metai – taigi lygiai prieš septynerius metus. Na, aš pati nelabai galiu atsakyti, nes pati nežinau, tiesiog darau tai, ką sugebu geriausiai, skiriu tam labai daug laiko ir taip jau išeina, kad rezultatai yra tokie, kokie jie yra dabar. O šiaip tai nežinau: manau, norint ką nors pasiekti, visada reikia įdėti labai daug pastangų ir laiko.

– Rūta, o kas tave labiausiai įkvepia? Ir kas yra tavo sporto idealai?

– Mano mėgstamiausi sportininkai yra Michaelas Jordanas, Usainas Boltas, Cristiano Ronaldo, Ianas Thorpe'as ir Michaelas Phelpsas. O įkvepia tai Chuckas Norrisas. Net ant savo treniruočių plaukimo lentelės esu užsirašiusi: „Ch. Norrisas suskaičiavo iki begalybės... Dukart“ (šypsosi).

– Ačiū už atsakymus. Ir prisidedame prie visų sveikinimų! Tu – tikra šaunuolė!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (130)