Pasiekęs Gibraltaro sąsiaurį gruodžio 6-ąją lietuvis baigė sudėtingą Afrikos žemyno etapą.
Gruodžio 19-ąją ristele bėgant Kasteljono provincijoje ugniagesys įveikė savo 4000-ąjį kilometrą.
O tai galime vadinti pusiaukele iki Lietuvos: prieš žygio pradžią A. Ardzijauskas buvo suskaičiavęs, kad jam iš viso nuo Dakaro iki Vilniaus teks įveikti 7985 kilometrus.
Tačiau antroje šio Lietuvos šimtmečiui skirto žygio pusėje lengviau tikrai nebus. Iki vasario 16-osios lieka beveik du mėnesiai arba daugiau nei pusšimtis dienų, per kurias teks įveikti dar tiek pat – beveik 4 tūkstančius kilometrų.
Tai reiškia, kad be poilsio dienų Aidas vidutiniškai turės nubėgti po 70 kilometrų.
Jei dabar Ispanijoje dienomis vyrauja švelni ir ypač palanki bėgimui keliolikos laipsnių šiluma, nežinia, kokie orai Aidą pasitiks įveikiant per Italiją, Austriją besidriekiančius Alpių kalnus.
Dėl to ultramaratonininkas po Afrikos nedžiūgavo: lengvų kilometrų nėra, kiekvienas yra tokio pat ilgio, Senajame Žemyne ar Afrikoje – reikia juos įveikti.
Lygino su Mirties slėniu: ten buvo lengviau
Afrikos kaitra – jau praeitis, o geresnės eismo sąlygos Europoje leidžia galvoti apie didesnį tempą.
Spalio 24-tą dieną startavęs iš Senegalo sostinės Dakaro Aidas Afrikoje praleido beveik pusantro mėnesio.
Per 43 dienas Juodajame žemyne lietuvis įveikė daugiau nei 3100 kilometrų.
Senegalas alsavo karščiu, Mauritanijos pakrantėse teko kovoti su priešpriešiniu vėju, Vakarų Sacharos dykynėse stabdė smėlis, Maroke teko įveikti Atlaso kalnų masyvą.
„Prieš lipdamas į lėktuvą tikėjausi, kad Afrikoje bėgti bus sunku. Bet iš tiesų buvo labai sunku. Jeigu sunkumą reikėtų įvertinti balais – rašyčiau 10 iš 10. Alinantis karštis, dažnai viršijęs 40 laipsnių pagal Celsijų, vėjas, prasti keliais, didžiulis eismas“, – prisiminė A. Ardzijauskas.
Būtent Vakarų Saharos ir Maroko keliai turėjo giliai įsirėžti į Aido atmintį. Nuo lapkričio 7-osios, kuomet kirsta Mauritanijos siena, nuo Vakarų Sacharos pirmųjų kilometrų iki Gibraltaro sąsiaurio lietuvis bėgo beveik mėnesį.
„Maroką galima dalinti į kelis etapus. Pietinėje šalies dalyje – taip vadinamoje Vakarų Sacharoje – vien smėlynai, aplink – nė gyvos dvasios, tuščia, per visa regioną – vos keli didesni miestai.
Maroko pradžia, kuri dabar priklauso Vakarų Sacharai, labai prasta. Tik labai daug mašinų. Bėgau tuo keliu, kur eina pagrindinis eismo srautas, nuo 5-ių vakaro vilkikų vilkstinės priminė nesibaigiančią laidotuvių procesija. Ir blogiausia, kad visi važiuoja arba be šviesų, arba su ilgosiomis.
Vyravo dideli vėjai. Papuolė kelios dienos pavėjui, bet teko bėgti ir prieš vėją. Kaip juokaudavome, jausmas toks, lyg fenas į veidą pūstų karštą vėją.
Maroko centrinėje dalyje driekiasi Atlaso kalnų grandinė. Būdavo, kad 10-12 kilometrų bėgi į kalną, o vėliau tiek pat – nuokalnė.
Atimdavo labai daug jėgų, bet vaizdai neatperkantys. Keletą kartų įbėgęs į kalnus galvojau, kad jau tikslas pasiektas, bet po kelių kilometrų priekyje už serpantino pasirodydavo dar viena įkalnė.
Iš esmės man į kalną bėgti buvo lengviau, nei leistis nelygia kelio danga į apačią. Priežastis paprasta – keliai labai siauri, o serpantinuose posūkių metu neretai vidinė kelio pusė skirdavosi nuo išorinės, toks gana status kampas – lyg dviračių treke. Bėgant visada vieną koją buvau priverstas statyti žemiau už kitą.
Kelis kartus slystelėjau, lengva nebuvo. Be to, keliu važiuodavo vilkikai, už jų – ilgos mašinų kolonos“, – Aidas prisiminė bėgimą Maroko kalnais.
Afrikoje lietuvis savo bėgimą pradėdavo 6 ryto ir bėgdavo iki priešpiečių. Tada stodavo 4-5 valandų poilsiui ir dienos miegui, mat vidurdienį ekvatoriuje saulė užkaitindavo taip, kad stovint vietoje prakaitas žliaugdavo. Po pietų tęsdavo kelionę ir iki vakaro iš viso nubėgdavo apie 70 km atstumą.
„Tik apie sveikatą nenorėčiau išsiplėsti, nes čia, žinote, labai greitai galiu prisikalbėti“, – paklaustas apie savijautą ir nuovargio simptomus atsakė A. Ardzijauskas, prasitaręs, kad po dienos dozės kilometrų skųstis nemiga negalėtų – kelios minutės lovoje ir iškart bėgikas panyra į svarbias miego valandas.
Paprastai Aidas naktį miegui skiria bent jau po 7-ias valandas. Jei nepavyksta tiek pailsėti naktį, nuovargis po dienos, kitos apie tai primena.
„Galioja maždaug toks principas: jei noriu, kad rytoj jausčiausi gerai, turiu pagalvoti, ką ne taip padariau vakar ir tą kompensuoti ar ištaisyti šiandien.
Jei prasčiau ar trumpiau pamiegojau, sunkiau bėgsis, daugiau reikia pastangų, energijos. Viskas nusitęsia ir supranti, kad teks gerą valandą bėgti sutemus, o tai yra labai sunku.
Blogiausia Afrikoje tai, kad nebuvo vėsių dienų. Lietų matėme tik dvi dienas, tikėjausi, kad jo bus daugiau,“ – įspūdžius iš bėgimo Juodajame žemyne reziumavo A. Ardzijauskas, pripažinęs, kad tai buvo sunkiausias jo bėgimas.
„Netgi kai bėgau per Ameriką, Mirties slėnis neatrodė toks sudėtingas, nes jis tebuvo 200 ar 300 km ilgio. O čia – daugiau nei 1000 km tokiomis sąlygomis. Jei klaustum ar dar kartočiau šį žygį, dabar atsakyčiau – tikrai ne,“ – pridūrė jis.
Puldavo šunys
Paskutinis tūkstantis kilometrų Afrikoje vis tik buvo lengvesnis nei startas. Marokas – Šiaurės Afrikoje, ten vyravo ne tokie karšti orai. O kadangi ši valstybė – šalia Europos, bėgant vis šiauriau joje po truputį keitėsi ir aplinka.
„Kai pakilom į tikrąjį Maroką, atsirado daugiau kelių, vilkikų srautas išsiskirstė. Bėgimui pasirinkau regioninį kelią palei Atlanto vandenyną, tai ten srauto išvis nebuvo, tiesiog malonu bėgti. Vėliau, artėjant prie Kasablankos keliai tik gerėjo, ir kuo arčiau Europos – tuo geriau,“ – paskutinį tūkstantį kilometrų apibūdino Aidas.
„Pagrindiniai užpuolikai – tai šunys, kurių Maroke yra begalė. Dieną jie slapstydavosi, o vakarop išlįsdavo paloti. Jei koks agresyvesnis – pakelės pilnos akmenų, bet mes susitardavome“, – šypsojosi Aidas.
Nieko keisto, kad bėgant Afrikoje lietuvį palydėdavo keisti, nuostabos kupini vietinių žvilgsniai.
„Kelis kartus vilkikų vairuotojai vandens pasiūlė, gyvenviečių šalikelėse vietiniai prabėgant kartais kažką sušukdavo, nesuprasdavau tik ar piktai, ar iš džiaugsmo. Dažniausia jų reakcija – nuostaba, kad kažkas apskritai čia bėga tokiu keliu“, – pasakojo bėgikas.
Maroke Aidas sutiko ir lietuvių kompaniją.
„Ko gero, jie žinojo, kad tuo keliu aš bėgu. Mane galima sekti internete, kas kelias minutes atsinaujina duomenys. Stabtelėjo, užkalbino mane, pasikalbėjome gerą pusvalandį. Jie verčiasi automobilių prekyba Afrikoje. Beje, lietuvių pakankamai daug ir Mauritanijoje, šioje šalyje verslą plėtoja žinoma lietuvių kompanija“ , – kalbėjo A. Ardzijauskas.
Europoje ketina bėgti greičiau
Pirmoji diena bėgant Europoje, Ispanijoje, atrodė tarsi kitas pasaulis. Keliai turi pusantro metro pločio šalikelę, vairuotojai važiuoja tvarkingai, netrukdo bėgti. O Afrikoje teko dalintis važiuojamąja kelio dalimi su visais kitais eismo dalyviais, kuriems bėgantis lietuvis visiškai nebuvo įdomus.
Arba bėgti šalia kelio per smėlį, akmenis, kriaukles ir kitokias šiukšles, skleidžiančias nemažą smarvę.
Į Ispaniją persikėlęs lietuvis iškart sutiko ir pirmąjį kitą bėgiką: tiksliau – bėgiojančią prancūzę. Iki tol perbėgęs daugiau nei 3 tūkst. km per Afriką jis suskaičiavo vos 4 dviratininkus.
Lyginant su Afrika dienotvarkė Europoje kardinaliai nesikeitė.
„Bėgimo laiko netrumpiname. Apie 6 ryto startuoju ir bėgu iki 8-9 vakaro. Tikiuosi per tą laiką nubėgti daugiau kilometrų. Labai lengva nebus, nes Ispanijos pradžia kalvota.
Ar džiaugiuosi įbėgęs į Europą? Na, taip. Tačiau nedaug, nes žiūriu į ateitį ir žinau, kas laukia kertant Italijos ir Austrijos pasienį,“ – apie Alpes pagalvojo A. Ardzijauskas.
Ispanijoje lietuvis stabiliai per parą įveikia apie 70 kilometrų. „Viskas pagal planą“, – tvirtina bėgikas.
Šiuo metu Aidas Katalonijos regione, penktadienį bėgo Barselonos miestu ir sparčiai artėja link Prancūzijos pasienio. Toliau maršrutas veda link Monako, Italijos, jei orai leis, kirs Austriją, Lenkiją ir galiausiai vasario viduryje pasieks Lietuvą.
Yra ir atsarginis variantas, jei Alpių kalnai nebūtų draugiški bėgikui iš Lietuvos.
„Galbūt teks bėgti iš Italijos į Slovėniją, ir tik tuomet į Austriją. Jei žiema bus labai šalta, liksime Vengrijoje ir bėgsime iki Čekijos, o Austriją aplenksime.
Tuomet jau būtų Čekija, Lenkija, ir, galiausiai, Lietuva. Jei dar bus likę laiko, darysime ratuką ir Lietuvoje“, – apie maršrutą, kuris priklausomai nuo oro sąlygų gali kisti, kalbėjo A. Ardzijauskas.
Jo buvimo vietą ir maršrutą gyvai galima sekti šioje svetainėje www.aidasardzijauskas.com. Joje galima ir prisidėti prie Aido žygio paremiant jo idėją: Lietuvą su šimtmečiu pasveikinti 100 dienų bėgimu nuo Dakaro į Vilnių.