Neapsikentę įdėjo skelbimą
„Dėmesio! Ieškome plaukimo trenerio“, – tokia žinutė pavasarį pasirodė oficialioje LPF svetainėje internete.
Susidomėję skelbimu sužinojo, jog Šalčininkuose reikalingas specialistas, kuris galėtų mokyti vaikus plaukti ir burtų aukštesnio meistriškumo grupes. Treneriui pažadėtas ne tik „rinkos vidurkiui nenusileidžiantis“ darbo atlygis, bet ir socialinis būstas ar kompensacija už keliones iki darbo vietos.
Kas pavertė federaciją įdarbinimo agentūra?
Pasirodo, nei valstybinė Lietuvos tūkstantmečio gimnazija, kuriai priklauso keturių takų baseinas, nei Šalčininkų valdžia per 15 metų savarankiškai nesugebėjo rasti trenerio, galinčio profesionaliai mokyti plaukti.
„Trūksta rajono ir mokyklos iniciatyvos. Noras lyg ir yra, bet veiksmu jis nevirsta. Todėl esu linkęs nebelaukti ir pats imtis iniciatyvos“, – DELFI teigė LPF prezidentas Tomas Kučinskas.
Baseinas ir iki šiol nestovėjo tuščias: juo naudojasi gimnazijos mokiniai ir simbolinį mokestį mokantys miestelio gyventojai. Šalčininkų savivaldybės administracijos direktoriaus Josifo Rybako žodžiais, paskutinis klientas iš baseino išeina vėlai vakare.
Bet didžiuoju sportu tokie užsiėmimai nekvepia, o dar opesnis klaustukas T. Kučinskui – ar kūno kultūros mokytojai vaikus moko plaukti tinkamai.
„Drįsčiau suabejoti, ar vaikai tikrai išmoksta gražiai ir techniškai nuplaukti bent šimtą metrų“, – būgštavo LPF vadovas, kurio nuomone, plaukimo trenerio Šalčininkuose iki šiol neatsirado dėl to, kad baseino panaudojimu rūpinasi dvi galvos.
Lietuviams ir lenkams per sunku susitarti?
Sąskaitas už baseino eksploatacinius kaštus apmoka Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), 1997 metais įsteigusi lietuvišką gimnaziją lenkiškame Pietryčių Lietuvos pakraštyje.
Tuo tarpu jaunuosius Šalčininkų sportininkus globoja Eišiškių A. Ratkevičiaus sporto mokykla, pavaldi Lietuvos lenkų rinkimų akcijos politikų kontroliuojamai rajono savivaldybei.
„Mokykla yra lietuviška, o savivaldybė – labiau lenkiška. Todėl problemos spektras čia galbūt yra truputį platesnis nei įprastiniame rajone“, – spėjo T. Kučinskas.
Tarpininko vaidmens ėmęsis LPF prezidentas prie vieno stalo susodino ŠMM kanclerį Dainių Numgaudį ir Šalčininkų merą Zdzislavą Palevičių.
„ŠMM išlaiko baseiną ir dėl to turi didžiulių nuostolių. O savivaldybės indėlio nėra. Galėtų bent jau per vaikų mokymo programas prisidėti, bet jose Šalčininkai iki šiol nedalyvavo“, – rajono valdžią ragino T. Kučinskas.
Tuo metu savivaldybės administracijos direktorius DELFI tikino, kad rajonas pasirengęs nuo kitų mokslo metų pradžios rasti lėšų plaukimo specialistui.
„Jeigu bus parinktos tinkamos kandidatūros, mes prisiimsime etato išlaikymą. Planuojame su federacija sukomplektuoti dešimt grupių po 12-14 vaikų iš artimiausių mokyklų. Pradinis mūsų tikslas – išmokyti plaukti, bet jei federacija norės iš gabesnių vaikų formuoti aukštesnio meistriškumo grupes, valio.
Aš nepasakyčiau, kad penkiolika metų savivaldybė nieko nedarė. Tuo labiau, kad baseinas dabar buvo remontuojamas. O kai jis veikė, žmonių ten buvo daug, įskaitant organizuotas grupes. Kiek žinau, ir pensininkai ten turėjo savo užsiėmimus, ir jaunimas, ir per sveikatingumo programas buvo skirta šiek tiek lėšų. Kažkas visą laiką vyko, tik ne taip koordinuotai, kaip bus ateityje. Tikiuosi, kad visos trys šalys bendradarbiaus, ir mes po truputį išmokysime visus pradinukus plaukti“, – kalbėjo J. Rybakas.
Efektyvių baseinų – mažuma
Nors Šalčininkuose baseiną kaustęs ledas rugsėjį galbūt bus pramuštas, panašių galvosopių LPF turi ir kituose šalies regionuose.
„Deja, baseinų, kurie nešnaudojami iki galo, rajonuose yra daugiau nei dirbančių visu pajėgumu“, – konstatavo T. Kučinskas.
Kauno rajone kartojasi analogiška situacija kaip Šalčininkuose: Mastaičių baseinas priklauso valstybinei Kauno kolegijai, todėl savivaldybė imtis aktyvesnės veiklos sutiktų tik perėmusi objekto valdymą.
Savarankiškai net keturių trenerių LPF ieško Elektrėnų 50 m baseinui, kuris, T. Kučinsko nuomone, taip pat menkai išnaudojamas. Kaip ir kai kurios plaukimo bazės Panevėžyje ar Šiauliuose.
Bent iš pradžių plaukimo trenerio neturės ir rupjūtį veikti pradėsiantis naujutėlis Šilalės baseinas.
LPF atstovai teigia, kad rajonų valdininkams trūksta išmonės, kaip privilioti specialistus į provinciją. Bet kartu jie pripažįsta ir kitą tendenciją: plaukimo trenerių Lietuvoje vis mažėja.
Rinktinės treneris – išimtis iš taisyklės
LPF viceprezidentė Ilona Zuozienė yra Lietuvos sporto universiteto (LSU) treniravimo mokslo katedros docentė.
Šiemet diplomuotais plaukimo treneriais tapo vos du LSU studentai, baigę ketverius metus trukusią specializuotą mokslo programą. O sovietmečio pabaigoje, kaip pamena I. Zuozienė, tokių būdavo net per dvidešimt.
„Nepriklausomybės pradžioje baseinai sunkiai laikėsi, jų nedaug beliko. Jaunimas, suvokdamas, kad neturės darbo vietų, rinkosi kitas specialybes. O tie, kurie baigdavo studijas, negaudavo atitinkamo darbo. Dabar situacija pasikeitė iš esmės: atsirado naujų baseinų, pavyzdžiui, Šalčininkuose, Pasvalyje, Šilalėje. Bet tuose rajonuose nėra plaukimo tradicijų, todėl nėra ir specialistų“, – DELFI aiškino I. Zuozienė.
Pasikviesti „legionierių“ iš kitų miestų nėra taip paprasta. Nemažai potencialių plaukimo trenerių renkasi studijas ne Lietuvoje, o JAV, kiti įsidarbina plaukimo instruktoriais privačiuose didmiesčių sporto klubuose.
Tokių kaip Lietuvos plaukimo rinktinės vyriausiasis treneris Žilvinas Ovsiukas nėra daug. 37-erių specialistas užaugo Šiauliuose, mokslus krimto Kaune, o sėkmingą karjerą susikūrė Anykščiuose.
Tris medalius praėjusių metų Europos čempionate susigraibiusio Giedriaus Titenio treneris dar būdamas trečiakursis atvažiavo į bendrabutį Anykščiuose ir šioje „siauruko“ stotelėje dirba iki šiol.
Bet keltis gyventi į provinciją panori retas. Tiesa, paskatinti persigalvoti gali valstybės siūloma parama.
Į valstybės finansuojamą vietą neįstoję studentai, neišgalintys per metus atseikėti daugiau kaip 3 tūkst. eurų už plaukimo trenerio studijas, gali sudaryti keturšales sutartis, kurios įtraukia universitetą, mokslus apmokėsiančią ŠMM ir būsimą darbdavį, įsipareigojantį užtikrinti studentui darbo vietą.
Vis dėlto plaukimo trenerių tokia galimybė nemasina.
„Daugiausiai tokių sutarčių sudaro lengvosios atletikos, rankinio, krepšinio specialistai, o plaukimo – nelabai. Aišku, pradedančių trenerių algos nėra didelės. Bet taip turbūt yra visose srityse, ir bendrame kontekste tas trenerio atlyginimas nėra toks jau prastas. Tam, kad priviliotų daugiau jaunų žmonių iš didžiųjų miestų, rajonai ir patys turėtų pasiūlyti jiems daugiau socialinių garantijų. Pavyzdžiui, skirti gyvenamą plotą, sudaryti sąlygas dirbti visu etatu ar paieškoti papildomų pajamų šaltinių“, – patarimus dalino I. Zuozienė.
Vaikams duodame daugiau žalos nei naudos?
Jaunas treneris, negaunantis priedų už kvalifikacines kategorijas ar į šalies rinktines patenkančius sportininkus, biudžetinėje sporto mokykloje gali uždirbti nuo 330 iki 600 eurų per mėnesį. Beje, tik tuo atveju, jei pavyksta surinkti pakankamą vaikų skaičių.
Bet T. Kučinskas teigia žinantis būdą, kaip specialistams užtikrinti daugiau darbo, o savivaldybes priversti patikėti investicijų nauda.
„Su Vyriausybe ir ŠMM sutarėme didinti vaikų mokymo plaukti programos apimtis. Pernai apmokėme daugiau nei 3 tūkst. vaikų. Jei finansavimas bus padidintas, šį skaičių norime padvigubinti“, – sakė LPF prezidentas.
Papildomos pamokos ir stovyklos vaikams, sveikos gyvensenos propagavimas tarp gyventojų padėtų spręsti kitą problemą – baseinų komunalines išlaidas.
„Visos savivaldybės patiria nuostolių dėl baseinų – vidutinis 25 m ilgio baseinas per metus kainuoja apie 150 tūkst. eurų. Bet jame iki pietų nieko nevyksta, tik tuščiai stovi vanduo. Be to, valdytojai galvoja, kad vasarą išlaikyti baseiną pernelyg brangus malonumas, todėl užsidaro – šiai dienai turime tragediją. Bet jei patys baseinai būtų aktyvesni, rastų sprendimų, kaip pritraukti lankytojų visus metus. O trenerio darbo vietos savikaina, palyginus, yra labai nedidelė“, – dėstė T. Kučinskas.
Anot jo, ruošiamasi keisti ne tik vaikų mokymo plaukti programos mastą, bet ir jos sudėtį: mokymai truktų dvigubai ilgiau nei dabar.
„Mano manymu, tai, kas buvo vykdoma iki šiol, davė daugiau žalos nei naudos. Vaiką tik išmokydavo laikytis vandenyje. Jis nebebijodavo vandens, bet nemokėdavo elgtis krizinėse situacijose. Tuomet geriau jau visai nelipti į vandenį. Norime, kad vaikas išmoktų visko, ko prireikia kilus nenumatytam pavojui, tarkime, srovei ar duobei pasitaikius“, – aiškino T. Kučinskas.