Dabar pagrindinis V. Kalinino dėmesys nukreiptas į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Jis viliasi, kad į olimpiadą turėtų patekti trys penkiakovininkai – kelialapį jau turi Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, dėl jo dar kovoja Justinas Kinderis, Ieva Serapinaitė, Karolina Gužauskaitė ir Gintarė Venčkauskaitė.
„Labai smagu, kai pergalę pasiekęs sportininkas už tai padėkoja. Neapsakomas jausmas, kai po olimpinių žaidynių mūsų šalies olimpiniai didvyriai nuo oro uosto iki miesto centro vežami atviru autobusu. Jiems ploja ir jais didžiuojasi visa Lietuva. Kaip federacijos generalinis sekretorius tris kartus važiavau tokiu autobusu ir didžiavausi, kad pasirinkau būtent šį darbą ir šią sporto šaką“, – sako Lietuvos nusipelnęs treneris, nuo 1996-ųjų stebėjęs visas vasaros olimpines žaidynes. Matė Lietuvos penkiakovininkų triumfą Atėnuose (Andrejaus Zadneprovskio sidabrą), Pekine (Edvino Krungolco sidabrą ir A.Zadneprovskio bronzą) ir Londone (L.Asadauskaitės auksą).
LTOK žurnale „Olimpinėje panoramoje“ V. Kalininas sugrįžta į savo...
...jaunystę
„Augau Kaune. Būdamas vaikėzas nuo ryto iki vakaro gainiodavau futbolo kamuolį. Mūsų gatvėje gyveno ir boksininkas Henrikas Virpša, kuris mus bandė sudominti boksu. Tačiau ši sporto šaka man nepatiko. Į šiuolaikinę penkiakovę atėjau su klasės draugu Viktoru Ponamariovu, kuris gyveno penkiakovininko Jono Rapalio, kvietusio lankyti šios sporto šakos pratybas, name.
Buvome pasiųsti pas Viktorą Želvį, tuometį Kauno sporto halės direktorių ir vieną pirmųjų Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės trenerių. Pradėjome šaudyti, plaukti, o fechtuotis mokė treneris Antanas Vainorius.
Grupėje treniravosi ir fechtuotojas Algimantas Stasiukynas, kuris mus barė, kai į trenerį kreipdavomės „treneri“, o ne „tamsta treneri“. Tos pastabos buvo teisingos, nes auklėjamasis darbas turi prasidėti nuo persirengimo kambario. Tarp trenerio ir auklėtinių turi būti atstumas. Treneris yra Mokytojas iš didžiosios raidės.
Buvau šiuolaikinės penkiakovės ir fechtavimosi šalies jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų rinktinių narys. Man fechtavimasis ypač patiko. Kai studijavau Kūno kultūros institute, šiuolaikinės penkiakovės specializacijos nebuvo. Vieni treniruočių draugai pasirinko plaukimą, o aš – fechtavimąsi. Šios sporto šakos paslapčių institute mane mokė puikus treneris Juozas Subačius.
Tapau Lietuvos jaunimo ir suaugusiųjų čempionu fechtuojantis špaga. 1963 m. per SSRS tautų spartakiados komandines jaunimo fechtavimo varžybas pralaimėjome tik maskviečiams ir tapome vicečempionais.
Įvykdžiau abiejų sporto šakų sporto meistro normas: 1966 m. penkiakovės, o 1971 m. – fechtavimo. Kai manęs paklausia, kaip geriausia fechtuotojui apsiginti, atsakau: žengti žingsnį atgal. Tai padarius varžovas tikrai nepasieks atlikti dūrio. Dirbdamas treneriu tą kartoju ir savo auklėtiniams.
Man iš pradžių nesisekė bėgti. Perskaičiau garsaus Naujosios Zelandijos bėgikų trenerio Arthuro Lydiardo patarimus ir pagal juos pradėjau treniruotis. Labai patobulėjau, buvau vienas greičiausių tarp Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės meistrų.
...darbus
Baigęs Kūno kultūros institutą 1969-aisiais atvažiavau dirbti į Vilniaus vaikų ir jaunių sporto mokyklą šiuolaikinės penkiakovės treneriu. 1971 m. buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos, po poros metų grįžau. Tapau Lietuvos fechtavimosi špaga šalies čempionu.
Norėjau dirbti fechtavimo treneriu, bet man niekas nedavė etato. Ir toliau dirbau šiuolaikinės penkiakovės treneriu. Dėl to tikrai nesigailėjau. Tada Vilniuje buvo trys penkiakovės treneriai – Simas Žekonis, Jevgenijus Kliosovas ir aš. 1978–1987 m. buvau Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės jaunimo, 1983–1996 m. – suaugusiųjų rinktinių vyr. treneris.
Dabar Vilniaus miesto sporto centre dirbu kartu su sūnumi Artūru, sportininkus mokome šaudymo, plaukimo, fechtavimosi ir bėgimo rungčių, o su jojikais dirba Gediminas Pikūnas ir Dalia Budavičiūtė.
Nepasisekė mano kartos sportininkams, nes vėlai atsiskyrėme nuo Sovietų Sąjungos. 1979–1989 m. turėjau labai stiprią penkiakovininkų grupę, iš kurios išskirsčiau Algį Mikutį, Arūną Aiduką, Arūną Baranauską, Konstantiną Vasiljevą, Pavelą Makarovą. Vėliau treniravau Vladimirą Močalovą, Tomą Narkų, Vladimirą Dolgovą, Alfredą Balsį, Gintarą Staškevičių, dar vėliau – Donatą Rimšaitę ir didelį būrį aukštos klasės sporto meistrų.
Dabar su penkiakovininkais dirbu šešias dienas per savaitę ir tik sekmadieniais, jei nebūna varžybų, galiu šiek tiek pailsėti. Ateinu anksti ryte ir išeinu apie septintą vakaro. Nuo 1987-ųjų dar dirbu Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generaliniu sekretoriumi, tad darbų iki kaklo, faktiškai dirbu be atostogų.
Baigiu treniruotę, atlekiu į kabinetą ir sėdu prie kompiuterio. Viską susitvarkau ir vėl lekiu į treniruotę. Jeigu reikia, dirbu ir šeštadieniais, sekmadieniais. Esu darboholikas.
Anksčiau ketverius metus į darbą kasdien važinėdavau iš Graužinių kaimo Molėtų rajone, kur gyvenau, o dabar trečius metus gyvenu Vilniuje.
Buvo labai gaila skirtis su Pekino olimpinių žaidynių dalyve Donata, kurią treniravau nuo mažų dienų, po to ją perėmė Jurijus Moskvičiovas. Buvusi mano auklėtinė sulaukė gero pasiūlymo iš Maskvos ir išvažiavo. Bet nuoskauda liko. Dėl to, kad išsiskyrėme, jaučiuosi šiek tiek kaltas – gal jai buvau per griežtas.
Pernai pradėjau galvoti, gal laikas viską palikti ir garbingai išeiti, juolab kad ir šeima ėmė priekaištauti. Tačiau viską gerai pergalvojęs nusprendžiau palaukti 2017-ųjų, kai vyks nauji federacijos rinkimai. Tada ir apsispręsiu.
Jeigu sveikata bus ne ta, rinksiuosi tik trenerio darbą. Su sūnumi Artūru turime subūrę gabių vaikų grupių. Kas svarbiausia mūsų darbe? Kad sportininkai džiugintų gerais rezultatais – tai pati didžiausia laimė ir atpildas už sunkų darbą.
Didelis mano pomėgis – teisėjavimas. Teisėjavau Maskvos olimpinėse žaidynėse, SSRS ir pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionatuose. 1993 m. man buvo suteikta tarptautinė teisėjo kategorija.
1988-aisiais, kaip šiuolaikinės penkiakovės atstovas, buvau deleguotas į LTOK atkuriamąjį suvažiavimą. O 2012 m. buvau išrinktas LTOK vykdomojo komiteto nariu. Esu ir Lietuvos sporto federacijų sąjungos vykdomojo komiteto narys.
...šeimą
Mano 70 gyvenimo metų praskriejo lyg meteoritas. Užaugo dvi dukros ir sūnus, turiu šešis anūkus. Dėl savo šeimos galėčiau viską atiduoti.
Vienas anūkas, penkiolikmetis Leonardas Kalininas, kaip ir aš jaunystėje, lanko fechtavimosi treniruotes, tapo Lietuvos jaunučių čempionu. Labai noriu, kad jis ateityje pasektų mano pavyzdžiu ir taptų treneriu.“