Šimtą kilogramų sveriantis 195 cm ūgio naujasis pasaulio čempionas pasakojo apie savo kelią iki šios viršūnės. „Patyriau daug traumų, tačiau jos manęs neatbaidė nuo dvikovų sporto. Atvirkščiai, traumos, nesėkmės tik dar labiau uždegė siekti pergalių“, − pasakojo 24 metų sportininkas.
- Jūsų ūgis savaime diktuoja klausimą: ar bandėte žaisti krepšinį?
- Taip, tėvai nuvedė į krepšinio treniruotes, nes matė, kad būsiu aukštas. Bet manęs, vaiko, krepšinis nesudomino: krepšinio aikštelėje nesisekė, todėl mečiau šią šaką. Nuo 6 metų pradėjau lankyti kovinio sporto būrelius.
Iš pradžių buvo dziudo. Tačiau labai greitai susilaužiau ranką ir jau po pusės metų mečiau šį sportą. Tada pradėjau lankyti karatė shidokan treniruotes. Sportavau metus, dalyvavau varžybose ir pralaimėjau. Tai labai paveikė psichologiškai. Sakiau: viskas, nebenoriu sportuoti. Tačiau po metų tėvas nuvedė į muay thai (Tailando bokso) klubą. Man ten patiko disciplina. Jau buvau paauglys, pradėjau labiau domėtis sportu, ėmiau dalyvauti varžybose. Taip ir įsisukau.
Vaikystėje tėvas vis spaudė sportuoti. Kai pradėjau dažnai dalyvauti varžybose, tapau sportininku profesionalu, tėvas ėmė atkalbinėti, ragino sustoti, pamąstyti, kam man to reikia. Tada jau buvau pagavęs azartą, niekas negalėjo manęs sustabdyti.
Tėvas pats sportavo jaunystėje, mokėsi savigynos,kovų sporto, dalyvavo varžybose. Aš pasukau tuo pačiu keliu.
- Turnyre Vengrijoje per tris dienas įveikėte tris varžovus. Ar tai pareikalavo daug jėgų ir ištvermės?
- Nebuvo lengva. Fiziškai kovos išsekina, tačiau organizmas per treniruotes jau būna pripratęs prie tokio krūvio.
Labiausiai slėgė nervinė įtampa. Kai jaudiniesi, dingsta ir apetitas. Tačiau reikia tai įveikti. Padeda patirtis, išmoksti, kaip nusiraminti. Labiausiai slegia atsakomybė treneriams, draugams. Jie tiki, kad aš galiu nugalėti, todėl bijau juos nuvilti. Turiu susikaupti ir mąstyti, kad tai darau dėl savęs, ne dėl kitų. Tada įtampa sumažėja.
Visi sportininkai turi savo nusiramino būdų. Vieni skaito knygą, kiti meldžiasi. Kartą buvo įdomu matyti, kaip marokiečiai meldžiasi, pritūpę ant rankšluosčių. Man patinka klausytis muzikos, žaisti žaidimus telefonu, minutėlei snustelėti. Man tai sekasi gerai, lengvai užmiegu(juokiasi).
- Ar prieš varžybas nujautėte, kad turite galimybių laimėti?
- Buvo tokių minčių. Prieš metus Serbijoje dalyvavau pasaulio čempionate. Koviausi su serbu, kuris paskui laimėjo visas kovas ir tapo čempionu. Serbui pralaimėjau taškais, nors kova buvo apylygė. Varžybos vyko Serbijoje, tai galėjo lemti teisėjų sprendimą.
Manau, kad WAKO varžybose nėra daug juodo teisėjavimo, kaip pasitaiko komerciniuose turnyruose, kur palaikomi saviškiai. WAKO teisėjaujama profesionaliai, bet visko pasitaiko.
Iš trijų varžovų sudėtingiausia buvo kovoti su čeku pusfinalyje. Jis yra sunkesnis už mane, buvo gerai pasirengęs. Nuolat mane spaudė į kampą, bandė nokautuoti pavieniais smūgiais. Judėdamas aplink, stengiausi techniškai pelnyti taškus. Planas suveikė.
Finalas su ukrainiečiu baigėsi labai greitai. Varžovas buvo gerai psichologiškai nusiteikęs, užsivedęs, tačiau padarė klaidų, aš tuo pasinaudojau. Ėjau į priekį, pataikiau keliu į galvą ir pasiunčiau į nokdauną.
- Ar tapus pasaulio mėgėjų čempionu, dar yra motyvacijos siekti pergalių?
- Žinoma. Vyksta įvairios WAKO varžybos, komerciniai turnyrai. Nesinori sustoti, kai tiek metų sportuoju.
- Ar tapęs pasaulio čempionu gavote piniginį prizą?
- Ne, tik titulą. Nors kartais WAKO turnyruose skiriami ir piniginiai prizai. Kitame turnyre numatytas prizas – 5 tūkst. eurų už pirmąją vietą.
- Kaip patenkama į Pasaulio kikbokso organizacijų asociacijos (WAKO) pasaulio kikbokso taurės varžybas? Ar yra kokie atrankos kriterijai?
- Į pasaulines varžybas atrenka nacionalinės kikbokso federacijos. Į tokias varžybas tikrai nepatenka žmonės iš niekur.
-Kaip vyksta jūsų treniruotės?
- Likus dviem mėnesiams iki varžybų prasideda fizinis pasirengimas, „užkrovimas“, kaip mes sakome. Daug dirbame su svoriais, ugdome sprogstamąją jėgą, dalyvaujame funkcinėse treniruotėse. Kai iki varžybų lieka mėnuo, akcentuojame greitį, techniką, sparingo treniruotes, ugdome ištvermę.
Likus savaitei iki varžybų krūvis yra sumažinamas, kad kūnas pailsėtų. Po savaitės įgaunama geriausia forma, tada jau važiuojame kaltis (juokiasi).
- Ar turite kontroliuoti savo svorį?
- Manjo nereikia mažinti. Kai sveri daugiau nei 91 kg, svoris gali didėti ir iki 120 kg. Yra ir tokio svorio kovotojų, pats su tokiu kovojau. Sunku, priešininkas mato, kad esi lengvesnis ir nuolat spaudžia, tačiau yra tam tikros technikos, kaip tokiu atveju elgtis. Į tokį sportininką gali atsitrenkti kaip į sieną.
Ir pats esu svėręs 115 kg. Tada pajauti, kad gali spausti varžovą, bet sumažėja greitis ir ištvermė. Įsitikinau, kad man geriausiai sekasi, kai sveriu 98−100 kg.
- Planuojate pereiti į profesionalus. Kas tada pasikeis?
- Jau ir dabar dalyvauju komerciniuose profesionalų turnyruose. Juose teko rungtis apie 20 kovų. Kaip sekėsi? Visaip. Esu patyręs nokautą kovodamas su labai stipriu priešininku, esu ir pats nokautavęs.
Ten šiek tiek skiriasi taisyklės, kovojame be apsaugų, tik su pirštinėmis. Dar skiriasi raundų trukmė. Mėgėjų varžybose kovojama 3 raundus po 2 min., profesionalų varžybose −po 3 min. Kartais rengiami 5 raundai po 3 min. Tada jau sunku.
- Ar būnant profesionalu, įmanoma iš šio sporto gyventi?
- Lietuvoje nelabai, užsienyje – įmanoma. Ten neblogai mokama už kovas: galima gauti ir 5 tūkst. eurų. Žemesnio rango kovotojai gauna po 1 tūkst. eurų. Tačiau visada yra rizika patirti traumą ir iškristi iš rikiuotės pusei metų. Tada gali atsisveikinti su varžybomis ir pinigų neuždirbsi.
Dalyvavau turnyre Lenkijoje. Gavau 400 eurų ir telefoną, kainavusį maždaug 600 eurų. Atlygis gal ir geras, bet kiek sveikatos paaukoji, kiek kainuoja gydytis traumas, vartojami papildai.
- Ar turite lygiaverčių partnerių Lietuvoje?
- Sparingo partnerių Lietuvoje turiu,jų yra ir Kauno „Otso“ klube, kuriame treniruojuosi. Rengiame bendras treniruotes su vilniečiais.
- Ar jūsų sporte dažnos traumos?
- Daug patyriau. Kartą kovojant lūžo ranka, bet tada dėl adrenalino antplūdžio nesupratau, kas įvyko. Tik nusiėmęs pirštinę pamačiau, kad ranka kreiva, lūžo delnakaulis. Kartą kojų sąnariai buvo išsukti, teko operuoti. Kitą sykį per treniruotę lūžo šonkaulis, pradūrė plautį.
Muay thaiyra žiauresnis sportas nei kikboksas. Ten daugiau leidžiama, galima alkūne galvą prakirsti, daug kartų smūgiuoti keliu.
Teko ir boksuotis. Dalyvavau dešimtyje kovų, 7 ar 8 laimėjau. Gerai sekėsi, patiko. Perpratau techniką. Bet kikboksas labiau patinka, gerai dirbu kojomis. Boksuojuosi tik dėl kitokios patirties įgijimo, įvairovės.
Traumos neatbaidė nuo dvikovų sporto. Atvirkščiai – pralaimėjimai dar labiau padidina motyvaciją, norisi dar daugiau sportuoti, eiti į priekį. Kuo daugiau nesėkmių patiri, tuo labiau nori įrodyti, ką gali.
- Ar sunkus sportininko režimas?
- Reikia pasišvęsti. Turiu eiti anksti miegoti, anksti keltis. Po rytinės treniruotės esi išsunktas, reikia valgyti tam tikrą maistą, kad greičiau atgautum jėgas. Po darbų važiuoji į vakarinę treniruotę. Ilgainiui įpranti prie tokio režimo.
Galiu valgyti iš esmės bet ką, man nereikia kontroliuoti svorio. Tačiau stengiuosi valgyti kokybišką maistą, jei pavalgau prastesnio, taip ir jaučiuosi – nekokybiškai. Stengiuosi negailėti pinigų žuviai, jautienai, šviežioms daržovėms. Tačiau retkarčiais valgau ir kiaulieną, picas, kotletus, cepelinus. Bet tik kartą per savaitę.
Turiu draugę. Ji mane labai palaiko, nedraudžia sportuoti. Sako, kad tai geriau nei šlaistytis gatvėmis. Ji ir mano maistu pasirūpina, ir režimą reguliuoja – viską sudėlioja į savo vietas. Stengiasi, kad mano rezultatai būtų geri.
- Ką veikiate be sporto?
- Dirbu IT srityje: teikiu programavimo, priežiūros paslaugas, konsultuoju. Jokių mokslų nesu baigęs, esu savamokslis. Visą laiką domėjausi kompiuteriais. Turėjau draugą, kuris mokėjo programuoti ir mane to mokė. Buvo įdomu, gerai sekėsi, netrukus pradėjau dirbti su užsieniečiais.
IT specialistams nebūtina darbo ieškoti užsienyje, ir čia yra, ką veikti, galima neblogai uždirbti. Jei moki angliškai, gali susirasti darbo, užsakovų užsienyje.