Sūnūs koreguoja grafiką
Geriausiai V. Čmilytė pailsi būdama su savo vaikais. „Galbūt būtų smagu pailsėti kur nors prie jūros, kur smėlis, grynas oras. Tačiau ne visada tai pavyksta. Todėl po varžybų stengiuosi kuo greičiau grįžti namo ir būti su savo mažyliais. Namie būna prisikaupę užtektinai rūpesčių, kurie greitai užgožia nuovargį“, – pasakojo praėjusią savaitę antrą kartą Europos vicečempione tapusi V.Čmilytė.
Ji pripažino, kad šįkart į namus Šiauliuose grįžo beveik išsekusi. Prieš varginantį Europos čempionatą Plovdive (Bulgarija) sportininkė su Sankt Peterburgo moterų komanda dar kovojo Rusijos komandų varžybų čempionate.
Tokie ilgi išsiskyrimai V. Čmilytei ir jos sūnums – itin sunkūs: „Per paskutinį mėnesį namie buvau tik kelias dienas. Tai didžiausia sporto blogybė. Tačiau šioje situacijoje yra ir pliusų. Būna ir taip, kad po kelis mėnesius praleidžiu namuose, neturiu eiti į nuolatinį darbą. Tuomet turiu daugiau laiko vaikams nei kitos mamos.“
Kad išsiskyrimai su šeima netaptų kankinantys, geriausia Lietuvos šachmatininkė atidžiai renkasi varžybų grafiką. „Stengiuosi vengti ilgų varžybų. Jei jos nėra svarbios ar man įdomios, renkuosi šeimą“, – aiškino V. Čmilytė, iki liepos mėnesio neplanuojanti žaisti jokiame turnyre.
Seks tėvų pėdomis?
V. Čmilytei pastaruoju metu vis lengviau paaiškinti Aleksandrui ir Dmitrijui, kodėl juos palieka po kelias savaites. Abu sūnūs jau pradėjo mokytis šachmatų paslapčių.
„Nesakyčiau, kad jie jau žaidžia rimtai, greičiau dar tik stumdo figūras, – kalbėjo V. Čmilytė. – Aišku, jie apie šachmatus supranta tikrai daugiau nei kiti keturmečiai ar šešiamečiai. Tačiau, manau, kad mes tikrai neversime jų tapti profesionaliais šachmatininkais. Kai ateis laikas, sūnūs apsispręs patys. Bet jie auga tokioje aplinkoje, todėl šansai, kad taps šachmatininkais, yra dideli.“
Tai, kad vaikai pradėjo žaisti šachmatais, V. Čmilytę labiausiai džiugina dėl vienos priežasties: „Jie jau nemažai supranta, kas vyksta lentoje. Džiaugiuosi, kad vaikai žino, ką veikia jų mama.“
Triumfavo po nemigo nakties
Pati V. Čmilytė šachmatais pradėjo žaisti panašaus amžiaus, kokio dabar yra jos sūnūs. Netrukus atėjo ir pirmoji reikšminga pergalė – 1993-iaisiais lietuvė tapo Europos čempione tarp mergaičių iki 10 metų.
Nuo to laiko sportininkė prikaupė gausybę titulų. Vien šiemet šiaulietė tapo Švedijos vyrų, Vokietijos ir Rusijos moterų komandų čempionatų laimėtoja, tačiau neseniai Bulgarijoje iškovotas Senojo žemyno pirmenybių sidabro medalis jai – vienas brangiausių per karjerą.
„Gal todėl, kad šį medalį iškovoti buvo labai sunku. Čempionatas buvo labai aukšto lygio – Plovdive susirinko beveik visos pirmojo Europos dvidešimtuko žaidėjos. Be to, jaučiausi pavargusi, pirmenybių viduryje pralaimėjau kelias partijas ir, atrodė, kad medalių pasiekti nebepavyks. Tačiau baigiantis čempionatui kažkur savyje suradau jėgų“, – džiaugėsi V. Čmilytė.
Šešioms šachmatininkėms surinkus po 8 taškus, paskutinę čempionato dieną buvo surengtas greitųjų šachmatų ir žaibo turnyras. Naktį prieš svarbiausias kovas lietuvei taip ir nepavyko sudėti bluosto.
Stresas buvo didžiulis, nors V. Čmilytė, tarsi, turėjo jaustis užtikrintai – pernai ji buvo iškovojusi Europos greitųjų šachmatų čempionato auksą. „Nepasakyčiau, kad greitieji šachmatai yra mano stichija, – kuklinosi Europos vicečempionė. – Apskritai mėgstu pagalvoti ilgiau.“
Plovdive Lietuvos šachmatininkė pralaimėjo tik ukrainietei Katerinai Lachno, tačiau pabrėžė, kad ši sportininkė nėra neįveikiama. „Manau, kad mes, penkios šešios šachmatininkės, esame panašaus pajėgumo. Viskas priklauso tik nuo to, kaip stabiliai pavyksta žaisti visų varžybų metu. Šįkart Lahno buvo stabiliausia, nepralaimėjo nė vieno mačo. O man stabilumo pritrūko dėl nuovargio“, – sakė V. Čmilytė.
Šachmatininkai – kaip visi
Nepaisant pralaimėjimo, V. Čmilytė su K. Lachno palaiko gerus santykius. Plovdive su daugeliu varžovių lietuvė vakare gerdavo arbatą, o kitą dieną kelias sekinančias valandas grumdavosi dėl pergalės prie lentos.
„Didžioji dalis mano draugų yra šachmatininkai. Daugelį jų pažįstu po 10–15 metų. Kai taip ilgai bendrauji, geri santykiai susiklosto natūraliai. Mes sugebame atskirti gyvenimą prie šachmatų lentos ir pakilus nuo jos“, – tikino V. Čmilytė, vis dėlto pridūrusi, kad ir tarp šachmatininkų pasitaiko nemalonių asmenybių.
Visuomenėje paplitusi nuomonė, kad šachmatininkai yra kvaištelėję ekscentrikai, kaip, pavyzdžiui, pernai miręs pasaulio eksčempionas Bobby Fisheris arba aktoriaus Johno Turturo suvaidintas personažas kino juostoje „Lužino gynyba“. Kaip yra iš tiesų?
„Tai tik mitas, kad šachmatininkai yra „priplaukę“. Jei tokių ir pasitaiko, tai tikrai ne daugiau, nei tarp kitų profesijų žmonių, – nusijuokė V. Čmilytė. – Kita vertus, galbūt šachmatininkų keistenybes lengviau pastebėti. Tarkime, bėgikas nubėga distanciją ir viskas baigta, o šachmatininko elgesį gali stebėti penkias šešias valandas. Per tiek laiko pamatai kiekvieną smulkmenėlę.“
Lyčių skirtumai prie lentos
Ar geriausiai Lietuvos šachmatininkei nėra apmaudu, kad moterims šioje sporto šakoje skiriama gerokai mažiau dėmesio nei vyrams?
„Tam yra objektyvios priežastys. Vyrai šachmatininkai yra pajėgesni, turi geresnius reitingus – pirmajame šimtuke šiuo metu tėra vienintelė moteris (vengrė Judit Polgar – red. past.). Todėl moterų ir priziniai fondai, ir dėmesys mažesni. Vis dėlto manau, kad mes pačios galime keisti situaciją. Kuo daugiau moterų žais stipriai, kuo geresnis bus jų reitingas, tuo labiau didės dėmesys“, – įsitikinusi V. Čmilytė.
Šiaulietė pati nebijo mesti iššūkių vyrams, ir tai daro sėkmingai – 2000 ir 2005 metais ji tapo Lietuvos vyrų čempionato laimėtoja. Norėjo dalyvauti ir šiemet, tačiau sutrukdė pernelyg įtemptas grafikas.
V. Čmilytė pripažino, kad moterims su vyrais varžytis nelengva. Vyrams net sudėtingiausiomis akimirkomis nekrusteli joks veido raumenėlis, o moterims daug sunkiau nuslėpti emocijas.
„Moterys lengviau išsiduoda. Tačiau aš varžovių reakcijų specialiai nestebiu. Pati stengiuosi žaisti kuo ramiau“, – vieną savo treniruočių krypčių atskleidė šachmatininkė.
Aukso kasyklų nerado
Nors titulų ir pergalių netrūksta, šachmatai V. Čmilytei nesupylė aukso kalnų. „Norėtųsi važiuoti į stovyklas prie jūros, kad galėčiau geriau pasirengti svarbiausioms varžyboms. Deja, nėra už ką. Būtų dar sunkiau, jei negaučiau paramos išvažiuojant į svarbiausias varžybas, – aiškino V. Čmilytė. – Man labai padeda Šiaulių sporto skyrius, Vilniaus olimpiečių centras. Šachmatų federacijos galimybės ribotos, tačiau suprantu, kad tam yra objektyvių priežasčių, jie patys sunkiai verčiasi. Džiaugiuosi nors tuo, kad žaidžiant nereikia lįsti į skolas.“
Ji džiaugėsi, kad šiemet vienas bankas skyrė 5000 litų naujam kompiuteriui įsigyti: „Mums, šachmatininkams, kompiuteris yra svarbiausias pasirengimo įrankis. Aišku, iškart po trenerio.“
Nepaisant sunkumų, V. Čmilytė šachmatus vadina savo profesija. Pernai Rygos universitete sportininkė įgijo ir dar vieną – baigė anglų kalbos bakalauro studijas. Tačiau šio diplomo šiaulietei dar kurį laiką neprireiks.
„Kol kas toliau nestudijuosiu, nes visą laiką noriu skirti šachmatams. Prie lentos dar turiu ko siekti“, – tvirtino viena geriausių pasaulio šachmatininkių.