20-mečiui Artūrui Liepai startai Lietuvoje kelia gerus prisiminimus. Latvis triumfavo 2022 m. Panevėžyje vykusiame Europos jaunimo taurės etape (super sprinto nuotolyje), šiemet jis nugalėjo Trakuose (olimpinėje distancijoje, 1500 m plaukimas/ 40 km dviračiu/ 10 km bėgimas), nors jose prakaitą liejo prabėgus vos kelioms paroms po Europos žaidynių.
Lietuvos triatlono federacija pajėgiausius atletus į atvirą šalies čempionatą rugsėjį viliojo piniginiais prizais. Progos pakovoti ir dėl pergalės, ir dėl prizų rugsėjo antrą sekmadienį nepraleido būrys latvių, kurių gretose atvyko ir A. Liepa.
Didelės konkurencijos nesulaukęs pajėgiausias Latvijos triatlonininkas olimpinę distanciją įveikė per 1 val. 57:36 min. ir užtikrintai iškovojo pergalę.
Antrą vietą užėmęs Lukas Prokopavičius trasą įveikė per 2 val. 3:05 min., trečias – Mantas Jablonskis (2:06:12 val.).
Panašia persvara latvis nugalėjo ir Trakuose, kur liepos pirmą sekmadienį olimpinį nuotolį įveikė per 1 val. 58:09 min. bei L. Prokopavičių lenkė beveik 5 minutėmis (2:02:57 val.).
Kartu šalies čempionatu Panevėžyje paminėta 40-ies metų sukaktis nuo pirmųjų triatlono varžybų, surengtų Aukštaitijos sostinėje. Lietuva buvo vos 5-oji šalis pasaulyje, surengusi triatlono varžybas. Startavusiųjų būryje buvo ir 25-erių Vidmantas Urbonas, vėliau stebinęs pasaulį ultra nuotoliuose.
Jam iki šiol tebepriklauso dvidešimtgubo ultratriatlono (76 km plaukimas/ 3600 km dviračiu, 844 km bėgimas) planetos rekordas, pasiektas dar 1998 m. Meksikoje. Po dešimtmečio iš jo estafetę perėmė jo auklėtinė Alina Ranceva, ne kartą po pasaulio dvigubo ultratriatlono taurės varžybų ar planetos čempionatų lipusi ant prizininkių pakylos.
Šiemet ji tapo pirmąja lietuve, įveikusia trigubą ultratriatloną. Solidžiais rezultatais „Ironman“ (3,6 km/ 180 km/ 42 km) varžybose šalies triatlono bendruomenę džiugina Tomas Burbulis, Marijus Butrimavičius ar Edgaras Deduchovas.
Tačiau per 40-metį Lietuva neturėjo savo stipraus atstovo olimpinės distancijos (1,5 km/ 40 km/ 10 km) elito gretose: eilę metų lietuviai – ypač kuklūs tarptautinėse trasose. Šie metai – ne išimtis: Europos žaidynėse startavę L. Prokopavičius ir Igoris Kozlovskij dviračių rungtyje lyderių buvo aplenkti ratu ir pagal taisykles turėjo trauktis iš varžybų trasos. Toks pat likimas ištiko ir Unę Narkūnaitę.
Po Panevėžyje uždaryto triatlono sezono vienas varžybų organizatorių V. Urbonas pasidalino mintimis apie šalies triatlono situaciją, bet pokalbis pradėtas nuo Tautvydo Grabausko pasiekimo: jis antrasis po V. Urbono lietuvis, kuris rugsėjo viduryje įveikė dvidešimtgubą ultratriatloną.
– Ar nebuvo baimės, jog T. Grabauskas ar kuris kitas dalyvis pagerins jūsų 1998-aisiais pasiektą pasaulio rekordą?, – Delfi paklausė V. Urbono.
– Jau laikas būtų tą padaryti. Per ketvirtį amžiaus dviračių technika šuoliavo septinmyliais žingsniais pirmyn. Sunku lyginti dviračius, kuriais riedėjome 1998-aisias ir kokiais dabar varžosi atletai. Lygiai taip pat ir su bėgimo bateliais ar hidrokostiumais.
Pirmiausia, džiugu už Tautvydą, kuris įveikė tą distanciją.
Užmesdavau akį į rezultatus, mačiau, jog austrė Alexandra Meixner demonstravo gerą tempą. Iki bėgimo rungties atrodė, jog ji galėtų kėsintis į pasaulio rekordą. Man atrodo, jog ji dviračių rungtį įveikė net geriau nei aš.
Jei ji būtų bėgusi taip, kaip aš Meksikoje – po tris maratonus per dieną, tada būtų realu gerinti mano rezultatą.
Bet triatlonas susideda iš trijų rungčių ir bėgime austrė susidūrė su problemomis.
Mačiau, jog prancūzas Goulwennas Tristantas nuo mano rezultato atsiliko daugiau nei pusę savaitės, apie 4-ias paras, Tautvydas – apie 5 paras.
Sakyčiau, dabartiniai dalyviai neturėjo tokio griežto grafiko, kurio laikiausi aš: vidurnaktį ėjau miegot, o antrą nakties keldavausi toliau minti ar bėgt. Dvi valandos poilsio ir nė minutės ilgiau. Tai gal ir padėjo pasiekti tą rekordą.
Ta mano taktika – jokia paslaptis, daug kartų pasakota ir ne kartą aprašyta, tik įgyvendinimas yra kitas klausimas.
– Lietuva prieš keturis dešimtmečius buvo viena pirmųjų šalių, kurioje pradėtos rengti triatlono varžybos, mūsų šalies atletai pradedant jumis turi įspūdingų pasiekimų ultra triatlono nuotoliuose, o kodėl kuklūs rezultatai – olimpinėje ir sprinto distancijose, kodėl nėra jaunuolių, galinčių pretenduoti į olimpines žaidynes?
– Pirmiausia, tai labai populiari sporto šaka, kurioje vyrauja milžiniška konkurencija.
Žiūrint į geriausiųjų rezultatus, kažkoks kosmosas, nesuvokiama. Pasaulio elitas po plaukimo ir dviračio rungties bėga tokiais greičiais, kurie yra siekiamybė pajėgiausiems Lietuvos lengvaatlečiams. Plaukime nenusileidžia stipriausiems Lietuvos plaukikams.
Galbūt Lietuvoje trūksta tos konkurencijos, trūksta daugiau tokio lygio atletų, kaip L. Prokopavičius. Beje, Lukas šiemet buvo įveikęs tą patį A. Liepą.
Kalbėjau su L. Prokopavičiumi, sakė, vasarą turėjo darbą, mažiau laiko skyrė treniruotėms, dėl to nepavyko sudaryti didesnės konkurencijos A. Liepai.
– Masiškumo prasme, prisimenant 2015, 2016 metus, mėgėjų gretos triatlone ūgtelėjo kartais, kodėl kiekybė nelemia kokybės?