2019 m. Lietuvos rinktinės vairą perėmus Valdui Gecevičiui, M. Panovas tapo vienu iš nacionalinės komandos vedlių ir svariai prisidėjo prie ekipos triumfo paralimpiniame atrankos turnyre JAV, kur tapo rezultatyviausiu žaidėju ir padėjo iškovoti Lietuvai kelialapį į Tokijo paralimpiadą.
M. Panovas itin svarbų vaidmenį atliko ir 2019 m. Vokietijoje vykusiame Europos čempionate, kur irgi buvo neįmenamė mįslė varžovų gynybai, o mūsų šalies rinktinė iškovojo bronzos medalius.
Apie karjeros pabaigą, sprendimo motyvus, savo ateitį M. Panovas pasakojo Lietuvos paralimpinio komiteto oficialiam tinklapiui Paralympics.lt.
– Mantai, kodėl nusprendei baigti karjerą?
– Pirmiausiai dėl sveikatos, savijautos. Nugaros skausmai, kelių probemos, visi kiti dalykai. Turiu ir su nosimi problemų, reikia operacijos. Nugara ir keliai per tiek laiko susidėvėjo. Tai užsitęsusios problemos, kurios niekaip neišsisprendžia. Ne vienus metus kenčiau, bet dabar nusprendžiau, kad jau laikas baigti, kol ddar galiu išeiti iš sporto iškelta galva.
Nutariau, kad nėra čia ką vynioti į vatą, kad reikia sąžiningai sau pasakyti „užtenka“, tiesiog išeiti ir gyvenime kažką kita veikti. Kenčiu, kenčiu ir kas iš to? Fizinis skausmas kerta ir per psichologiją. Atsiranda nuovargis, susierzinimas. Skausmas persiduoda į kitus dalykus, sukelia papildomą stresą. Priėmiau sprendimą, kad nebenoriu kentėti. Noriu gyvenime veikti kažką, kas mane tenkintų ir teiktų džiaugsmą.
– Ilgai šis sprendimas brendo?
– Tai tęsėsi kelerius metus. Tos mintys formavosi, kol radau drąsos sau pripažinti, jog dabar tam yra tinkamas laikas ir nėra ko laukti. Jeigu Tokijo paralimpinės žaidynės būtų vykusios šį rugpjūtį, tai tikrai būčiau pasistengęs ir dar sportavęs. Bet kai jas nukėlė... Tai parodė, kad sportas nėra visas gyvenimas.
Tai gyvenimo dalis. Svarbi ir ta dalis, kai tau neskauda, kai tu psichologiškai jautiesi patogiai. Manau, kad šitie dalykai irgi yra svarbūs. Sunku buvo priimti šį sprendimą. Aš labai ilgai apie tai galvojau. Iš vienos pusės man šiek tiek gaila, bet iš kitos pusės man bus ramiau, jeigu aš sau pripažinsiu, kad padariau, ką galėjau, kad prisidėjau, kiek galėjau.
– Kokią matai rinktinę be savęs?
– Nežinau. Yra potencialo turinčių žaidėjų, kurie irgi gali įrodyti, kad jie verti žaisti. Nemanau, kad bus kažkas daug blogiau, jei aš nebūsiu tose gretose. Kažkada ir aš gavau šansą. Kai žaidėjas gauna pasitikėjimą, yra išleidžiamas į aikštę, o aikštėje lydi sėkmė, tada ir pats žaidėjas pradeda pasitikėti savimi, savo jėgomis. Tada viskas pradeda sektis geriau, žaidėjas atsiskleidžia.
– Bus atsisveikinimas su komanda?
– Tikriausiai ne, nes nesu tokių dalykų mėgėjas.
– Panašiai sakė Mindaugas Suchovejus, karjerą baigęs pernai. Lyg pasiliko galimybę grįžti...
– Manau, kad ta kažkokia galimybė yra žmogui reikalinga. Palikti sau galimybę sugrįžti yra taip pat svarbu kaip ir priimti sprendimą išeiti. To neatmetu ir nežinau, kaip gyvenimas gali pasisukti. Gal po kiek laiko visai kitaip viskas atrodys.
– Golbolą žaidei dvylika metų. Kuris momentas buvo džiaugsmingiausias?
– Man džiaugsmingiausios akimirkos yra išeiti į aikštę ir ištraukti komandą iš sunkių situacijų. Man tai yra patys svarbiausi momentai. Net ne tie euforiniai, kai laimi auksą. Jie irgi labai svarbūs ir kelia nuostabius prisiminimus, bet man smagiausi momentai, kai treneris pasitikėdavo sudėtingose situacijose ir išleisdavo į aikštę, sakydamas: „eik, Mantai, aš tavimi pasitikiu.“
Ir kai man pasisekdavo, kai aš persverdavau rezultatą... Tai tiesiog neįkainojamos akimirkos. Tai davė patirties, pasitikėjimo sporte ir apskritai gyvenime. Aš tai atsiminsiu visada. Man labiausiai patikdavo padėti komandai, kai būdavau reikalingas. O ne tiesiog išeiti į aikštę, kai viskas sekasi ir sakyti: ai čia aš dar prisidedu keliais taškeliais, aš irgi esu nuostabus (juokiasi – red.).
– Kas toliau?
Turiu ramiai apsispręsti, ko aš noriu iš gyvenimo, ką noriu veikti. Nenoriu skubėti ir savęs spausti. Vienas dalykas, apie kurį galvoju, tai aš noriu susirasti darbą, kuris mane tenkintų kuriame galėčiau save realizuoti. Mėgėjiškai judėti, sportuoti vis tiek norėčiau. Sėdėti ir nieko neveikti – ne mano būdui. Aš labai daug mėgstu vaikščioti, nueinu 10-12 kilometrų per dieną. Man labai patinka eiti ir apie nieką negalvoti. Šeima mane labai palaiko. Žmonos palaikymas padėjo ir iki šiol padeda. Ji mane supranto ir žino, ką aš išgyvenau, kas man svarbu ir koks aš esu.
Pagrindiniai Manto Panovo laimėjimai:
- 2009 m. Europos čempionato auksas
- 2010 m. Pasaulio čempionato auksas
- 2013 m. Europos čempionato auksas
- 2015 m. Europos čempionato bronza
- 2016 m. Paralimpinių žaidynių auksas
- 2019 m. Europos čempionato bronza
Valdas Gecevičius, Lietuvos golbolo rinktinės treneris:
„Manto sprendimas buvo labai netikėtas. Ypatingai tokiu momentu, kai laukia Tokijo paralimpinės žaidynės. Jis buvo vienas komandos lyderių ir labai gerai žaidė praeitą sezoną. Jo labai reikėjo komandai, čia nėra jokių kalbų. Kaip aš sakau: trise prieš du nežaisime. Aišku, kažkas turės užimti Manto vietą. Vis tik komandos lyderis yra komandos lyderis. Reikės laiko, kad atsirastų kitas. Šiai dienai tai – didelė netektis Lietuvos rinktinei. Pasakiau Mantui, kad jis bus visada laukiamas.“
Paulius Kalvelis, Lietuvos paralimpinio komiteto generalinis sekretorius:
„Žinia netikėta, bet turime gerbti Manto sprendimą. Jo vaidmuo rinktinėje pastaraisiais metais buvo akivaizdus – lyderio vaidmuo. Mantas golbolui atidavė daug metų ir sveikatos, suteikė mūsų sporto aistruoliams gausybę teigiamų emocijų. Už tai Mantui nuoširdžiai dėkojame ir linkime jam sėkmės. Trenerio Valdo Gecevičiaus ir visos komandos laukia nemažas iššūkis iš naujo sustyguoti žaidimą, bet tikiu, kad per daugiau kaip metus iki paralimpinių žaidynių bendromis jėgomis tą pasieksime.“