Kelerius metus aktyviai bėgiojantis K. Rimkus nedalyvavo Kauno maratone, bet turėjo kitų bėgimo planų. Tai nebuvo treniruotė, tačiau ir ne varžybos. Kaip jis pats prisipažino, balandžio 22-ąją leidosi „į baisiausią nuotykį“, kokį sau yra susigalvojęs: bėgte įveikti atstumą nuo Klaipėdos iki Vilniaus be poilsio ir be miego.
Planas pavyko iš dalies, bet, anot K. Rimkaus, yra ką papasakoti ir kuo pasigirti. Karoliui teko stoti po 208 kilometrų, vietoje planuotų 338-ių.
„Na, reikia būti adekvačiu ir prieš save patį – 208 irgi yra daug ir turiu kuo pasidžiaugti“, – pasakojimo pradžioje prisipažįsta K. Rimkus.
Bėgimo mėgėjas kelerius metus vijosi vieną tikslą – įveikti maratoną greičiau nei per tris valandas.
„Kuomet pavyko, galvojau, na, kas toliau? Sunkoka rasti motyvacijos gerinti rezultatą keliomis minutėmis, pavyzdžiui, maratoną įveikti per 2:50 val. Juo labiau kai per metus, įskaitant visus pasiruošimus, turi tik du bandymus. Skirti visą šį laiką dėl kelių minučių neskambėjo viliojančiai.
Taigi, ėmiau sukti kitą mintį, ir iki šiol pamenu žmonos veidą, kai pasakęs „noriu pasidalinti savo planais, bet gal prieš tai tu prisėsk“ informavau, kad bėgsiu 100 km“, – pasakoja K. Rimkus.
Karolis savo pasakojime detaliai atskleidžia pasiruošimą „šiam nuotykiui“, kauptą patirtį ir dalinasi paties bėgimo įspūdžiais iki pat paskutinio 208-ojo kilometro.
K. Rimkaus pasakojimas
Ultrapatirtys
Raumenys irgi turi atmintį, jei ją taip galima pavadinti, ir jei ne itin seniai bėgai, pavyzdžiui, maratoną, antras bus lengvesnis, trečias dar labiau ir t.t.
Po pirmo savo maratono prasižergęs šlubčiojau pusę savaitės. Prieš mėnesį bėgau maratoną kaip treniruotę, o po to tiesiog ėjau ramiai į darbą. Gal panašiai raumenys būtų pasirengę nubėgti ir kokius 50 kilometrų, bet šuolis nuo 42 iki 100 km yra daugiau nei dvigubas. Baisu buvo galvojant, kas laukia.
Besiruošiant man net netoptelėjo mintis, kad tokį dalyką galima daryti varžybose. Važiuoti į užsienį, bėgti ratu kažkokiam parke, dar su rizika, kad dėl COVID varžybas gali atšaukti (čia 2021 m. pavasarį)? Na ne, taip jau buvo nutikę besiruošiant maratonui, tad teko spręsti situaciją ir pasidaryti savo trasą. Juk svarbiausia pačiam žinoti, kad savo tikslus pasiekei.
Dėl to ir 100 kilometrų pasirinkimas buvo aiškus – parbėgsiu iš Kauno į Vilnių. Didžiule motyvacija buvo ir tai, kad visą likusį gyvenimą, važiuodamas autostrada, galėsiu sau priminti, kad aš šitą atstumą esu nubėgęs. Tokias patirtis noriu kolekcionuoti.
Taigi, prabėgus 100 km iš Kauno, vėliau 150 km iš Panevėžio, tuomet 200 km iš Šiaulių, ėmiausi to, ko labiausiai bijojau, bet ir labiausiai norėjau: Klaipėda – Vilnius.
Jei šimtas atrodė daug, tai čia jau ir man pačiam skambėjo truputuką nesuvokiamai. Autostradomis bėgti negalima (o ir nesinorėtų), žvyrkeliu bėgti nėra labai malonu, tai susižymėjus visą trasą gavosi apie 330 km. Paskaičiavau, kad ties 337.5 būtų lygiai 8 maratonai iš eilės, kas skambėjo smagiai, dėl to suapvalinau ir užsifiksavau tikslą nubėgti 338-is kilometrus. Oi, tas maksimalizmas.
Prieš bėgimą
Apie pasiruošimą galima būtų atskirą knygelę išleisti. Maršruto dėliojimas naudojant kelias žemėlapių programas. Važiavimas visą kelią pirmyn ir atgal sužymint palydos sustojimų vietas. Bėgimo trasos problemų sprendimas – vien čia kiek iššūkių, nes kas žemėlapyje atrodo neblogai, galimai eina pro kelis vienkiemius, kur stoviniuoja dideli palaidi šunys, arba, pavyzdžiui, vieninteliai iš Kėdainių ir Ariogalos vedantys tiltai – uždaryti. Sustoji su mašina, išsitrauki kompiuterį, ir ieškai alternatyvų.
Kur dar pusmetis pasiruošimo treniruotėse, mityboje, net miege ir kofeino dozavime. Paskutinę savaitę tiesiogine to žodžio prasme bandžiau persimiegoti (taip daro dažnas ultrabėgikas) ir nebegėriau gėrimų su kofeinu nuo priešpiečių, kad kai vidurnaktį lūžinėsiu bebėgdamas, energinis gėrimas suveiktų stipriau.
Paskutinį mėnesį prieš bėgimą nebuvo dienos, kad nepraleisčiau kelių valandų vienaip ar kitaip besiruošdamas bėgimui (neskaičiuojant pačių treniruočių 6 kartus per savaitę, vidutiniškai po 20 km per dieną). Na, ir išaušo balandžio 22-oji.
Bėgimo diena
Su žmona nuvykome į Klaipėdą. Dieną prieš laikiausi carb-loading tradicijos, t.y. valgyti patiekalus su kuo daugiau angliavandenių. Dažniausiai tai būna makaronai, tik šįkart pasirinkau porą picų be sūrio.
Kėliausi 4-ą ryto, kad startuočiau 5-ą.
Visi šie mano tarpmiestiniai bėgimai nebūtų įmanomi be žmonos ir draugų palaikymo. Taip, pavyzdžiui, atrodo sustojimų planas pirmiems 170 kilometrų:
Tikrai svarsčiau visuose sustojimuose pasirengti užkandžių ir vandens maišelius, užmaskuoti juos žolėmis, ir naktį prieš bėgimą išslapstyti kelyje. Taip galėčiau visą maršrutą įveikti visiškai vienas, be niekieno pagalbos. Tokios mintys kyla tuomet, kai suprantu, jog prašau draugų skirti savo šeštadienį 200 km važiuoti autostrada, tuomet 7 valandas pralūkuriuoti kelkraščiuose, ir po to 150 km važiuoti atgal namo. Yra delegavimas ir yra pagalbos prašymas, tai pastarasis man yra gerokai sunkesnis.
Dėl to nesilioviau kiekviename sustojime dėkoti draugams, bet tuo pačiu ir supratau, kad be jų rasti tiek motyvacijos būtų labai sunku. Varžybose matai kitus bėgikus, skamba muzika, atkarpos sužymėtos. Gali kartais ką nors aplenkti, gali pasikabinti kažkam iš paskos. Čia bėgi vienas. Jei ne draugai, kurie pasako „nesustok“ ir pašaukia pavymui, reiktų jau ne geležinės, o platininės motyvacijos.
Dėl to stengiausi bent jau kuo vėliau paprašyti jungtis į pagalbą. Maratoną iš esmės įveikiau be jos, tiesa, 25-ame kilometre turėjau pasislėpęs vieną maisto paketėlį. Tuomet jau prasideda žmonos palyda.
Pirmi 50 km yra ganėtinai lengvi. O nuo tada ir prasidėjo sunkumai. Čia verta atkreipti dėmesį, kodėl balandžio pabaiga yra geriausias laikas tokiam bėgimui Lietuvoje, nes:
Yra pakankamai laiko pasiruošti. Visa žiema, kai per šalta varžyboms ir iššūkiams, bet galima treniruotis, ir tuomet pusė pavasario, puikiai tinkančio intensyviausiam treniruočių etapui.
Pakankamai ilga diena. Naktį bėgti nesinori, tai kuo daugiau šviesos, tuo geriau.
Temperatūra. Galima tikėtis naktį lengvo minusiuko, o dieną ne daugiau kokių 10-13 laipsnių.
Prieš kelis metus į tą savaitgalį iš birželio net atkėlė Kauno maratoną: tam, kad žmonės gerintų savo pasiekimus.
Nuo 11 valandos iki beveik 8 vakaro saulė kaitino nesislėpdama nė už vieno debesėlio. Temperatūra pasiekė 20 laipsnių, o visą laiką buvimas ant asfalto tikrai nepadėjo. Jei balandžio mėnesį bėgant pro ledinį upelį norisi į jį įšokt, tai jau tikrai per karšta.
Sustojimuose jaučiau lengvą galvos svaigimą, kuris vėliau intensyvėjo. Beveik jokio suplanuoto maisto nebesinorėjo, suvalgiau vieną šokoladinį saldainį iš keletos kilogramų prisipirktų, ir mieliau valgiau dėl visa ko nusipirktų sušių ir braškių, nei planuotų guminukų ir kito cukraus kupino maisto. O jų reikia, nes angliavandeniai yra kuras, be kurio toli nenubėgsi.
Alkanas nebuvau, kalorijų ir cukraus suvalgydavau tiek, kiek ir reikėjo, tačiau savijauta buvo prastoka. Draugai atkalbino nuo sustojimo ir ties 140-u, ir ties 160-u kilometru, kol galiausiai saulė ėmė leistis ir sveikata pasitaisė. Tęsiau.
Bėgimo naktis
Pabandysiu nupasakoti jausmą. Naktis, mėnulis jaunatyje, tad yra beveik aklinai tamsu. Nė vieno automobilio. Esi beorėje tamsioje erdvėje, matai tik žvaigždes viršuje (bet į viršų nežiūri) ir asfaltą po kojomis, kurį apsišvieti bėgimo lempa. Kas šalia kelio gali nebent atsiminti iš to karto, kai pro čia važiavai dieną. Visiška tyla.
Nebėra jokių minčių, esi arčiausiai meditacijos, kaip turbūt įmanoma būti. Laikas lekia, jei apie jį nepagalvoji, arba stovi vietoje, jei lauki kol laikrodis supypsės po dar vieno prabėgto kilometro.
Kartais apie tai, kad esi pasaulyje, primena šunų lojimas pakelėje. Įsitempi ir klausai, ar garso šaltinis artėja. Jei ne – šuo voljere ar prie būdos, jei garsas intensyvėja, pulsas iškart kyla ir bėgi šonu, kad pasišviestum ir pastebėtum, kiek agresyviai pribėgęs prie tavęs šuo los ir ar bandys įsisegt į koją, ar ne.
Na, ir taip eina naktelė, kol laikrodis pypteli ties 200-uoju kilometru. Jau įveikta daugiau, nei kada esu nubėgęs. Didelis džiaugsmas, o su juo kartu ateina ir suvokimas – liko dar beveik 140 km. Atrodo, kad kūnas truputuką atsipalaiduoja ir ima pykinti.
Neabejoju, kad pagrindinė to priežastis yra išvargimas nuo karščio ir neplanuoti mitybos pokyčiai. Dar po poros kilometrų pribėgu draugų ekipažą, ir sakau „žinokit man bloga, tuoj vemsiu ir nebegaliu bėgti. Stabdome.“
O draugus iš anksto šiek tiek apmokiau. Paprašiau mano silpnumo akimirką priminti man, kad jei sustosiu – turbūt vėliau gailėsiuosi. Ir šauna draugas frazę: „O gal tu bėk toliau, mes pavažiuosime iš paskos, jei apsivemsi, tai bent apsivemsi bebėgdamas“. Savotiškas šitas sportas, sutinku.
Pabėgęs vos 10 metrų visą skrandžio turinį palieku ant asfalto. Iki šiol niekad nebuvau bėgimo metu vėmęs, nors žinau, kad ultramaratonuose tai nėra kažkas labai neįprasto. Tačiau nežinojau, kaip galiu tam pasiruošti, tad jaučiau, kad jau viskas.
Laikrodis rodo, kad nubėgta 202.8 km. Na, suapvalinsiu iki 203 ir gana, pagalvoju, ir dar pradedu bėgti ristele tuos porą šimtų metrų.
Mano didelei nuostabai sveikata pasitaiso ir jokio svaigimo nebelieka.
Pasakau draugams, kad dar už kelių kilometrų pasitiktų, ir tuo metu paieškotų internete, ką man dabar daryti su tuščiu skrandžiu. Aš bandau varyti toliau.
Bet bebėgant jaučiu, kaip su skrandžio turiniu dingo ir jėgos kojose. Nuovargio pojūtį pakeitė tuštuma jose. Dar kartą suvokiu, kad man liko 130 kilometrų. Nenoriu nieko valgyt, bet reikia.
Sunku judėti. Bandau sugalvoti tarpinių tikslų – gal pabėgėti, kad būtų 24 valandos? Bet iki to irgi 4.5 val. liko. Gal nors iki 222 ištempti? Bet kas iš to, tiesiog gražesnis skaičius. Suprantu, kad čia ir pakaks. 208-ame kilometre sėdu į automobilį ir važiuojam namo.
Po bėgimo
Kai atsitraukiu ir pagalvoju, gal vis dėlto ir neblogai čia viskas pavyko. Taip, iki Vilniaus jėgų neužteko, bet ir sunkinančių aplinkybių buvo, o net jų nepaisant, sugebėjau rimtai pagerinti savo asmeninius rezultatus.
- – 19:44 val. palaikyt 5:42 min./ km tempą.
- – Pagerinti savo 100 km rezultatą 39 min. (8:40 val.), 200 km – 1:07 val. (18:42 val.)
- – Pirmą maratoną iveikti per 3:23 val.
Nors bėgau „tik“ ~20 valandų, tai yra 7-as geriausias 24 valandų bėgimo rezultatas Lietuvoje. Na, ir būkime objektyvūs – nubėgti po 200 km ne vieną, o du kartus gyvenime, ir dar per tuos pačius metus, gal ir visai neblogas pasiekimas.
Džiugina ir atsigavimas, nes po paskutinio 200 km bėgimo kitą dieną vykau į traumatologinį, o po to išbėgau tik po trijų savaičių. Po šio bėgimo nepraėjus dviem paroms jau vaikštau po namus ir smalsumo vedamas net pabandžiau ristele prasibėgti po saloną – įmanoma, nors dar ir nelabai norisi.
Kam to reikia?
Jei skaitydami susimąstėte, kam jam to reikia, tai žinokite, nesate vieni. Pagalvoju ir aš. Turbūt dalis yra to, kad noriu turėti smagių atsiminimų.
Tokių, kaip „toliausiai Lietuvoje be poilsio nubėgęs žmogus“ prie „jo muzika buvo pakelta į kosmosą“ ir „per 8 mėnesius apkeliavo aplink pasaulį“. Man tai skamba įdomiai, o tokio įdomumo dalykai patys nenutinka, jiems reikia pasiruošti, juos sunku įgyvendinti.
Galbūt kita dalis yra iš noro šiek tiek labiau įprasminti gyvenimą. Yra daug dalykų, kuriuos darome be konkrečių tikslų, tiesiog dėl proceso ar malonumo. Yra ir daug gražių tikslų, kurių mes siekiame – užauginti vaikus, susikurti namus, padaryti pasauliui daugiau gėrio nei žalos. Juos irgi pasiekti nelengva ir jiems lygiai taip pat galima iškelti klausimą „kam to reikia?“
Dėl to jaučiu džiaugsmą žinodamas, kad pusę metų ruošiuosi kažką padaryti, tuomet padarau, ir tuomet galiu džiaugtis tuo, ką padariau.
Anksčiau, būdamas diskomforte, primindavau sau, kad „ei, tu nutranzavai beveik iki Afrikos miegodamas krūmuose prie degalinės, šiuo metu tikrai nėra blogiau, nei buvo tada“.
Dabar, kai sunkiau išlaikyti pastovumą kituose savo siekiuose ar sunkiau motyvuoti save padaryti kažką, ką norėčiau, galėsiu sau primint „juk nubėgai 208 kilometrus, nejau negali pabaigt šito darbo?“ Sunkiau gyventi, kai įkvėpimui ir motyvacijai lauki postūmio iš išorės ar idealiai susiklostančių aplinkybių, todėl tokių patirčių bagažas užgrūdina ir sustiprina. Gal tame ir yra bėgimo prasmė.