Pasaulyje itin garsus čiuožimo treneris, NHL Stanley taurės laimėtojas, supažindinti su šia sistema atvyksta ir į Lietuvą. Vasario 18–22 dienomis Sostinės ledo ritulio akademijoje Vilniuje B. Tsintsadzė ledo ritulio paslaptis atskleis ne tik perspektyviems lietuviams, bet ir Austrijos, Latvijos, Jungtinės Karalystės jaunimui.
B – balansas (angl. – Balance).
E – efektyvumas (Efficiency).
S – greitis (Speed).
A – judrumas, vikrumas (Agility).
Tai – keturi kertiniai sistemos B.E.S.A. komponentai, kuriuos pagerinti buvęs dailiojo čiuožimo atstovas B.Tsintsadzė siekia, nesvarbu, dirba su pasaulio ledo ritulio žvaigždėmis ar pradedančiaisiais ritulininkais.
Vienas geriausių visų laikų Lietuvos rinktinės gynėjų A. Katulis, kurio įkurtoje akademijoje treniruotes ves garsusis gruzinas, ant ledo visuomet išsiskyrė greičiu ir gera technika – jam pasisekė, kad vaikystėje pakliuvo į tinkamų trenerių rankas ir šie nukreipė teisingu keliu.
„Tai – labai svarbu. Būtent tinkamos čiuožimo treniruotės ledo ritulyje padeda siekti gerų rezultatų“, – įsitikinęs 49 metų B. Tsintsadzė.
Savo sistemos pagrindus gruzinas sieks atskleisti ir per stovyklą vasarį Sostinės ledo ritulio akademijoje. Pirmąją dieną B. Tsintsadzė skirs balansui ir supratimui, kur yra svarbiausia balanso vieta tarp klubų ir pečių.
Antroji diena bus skirta efektyvumui ir suvokimui, kaip naudotis mažesniosiomis kūno dalimis, pavyzdžiui, kulkšnimis, riešais, galva, kaklu, alkūnėmis, keliais.
Trečioji diena bus skirta greičiui, kuris iš esmės yra tinkamas balanso ir efektyvumo panaudojimas. Greitis nedidėja dėl didesnio kartojimų skaičiaus ar sunkesnio darbo – būtina žinoti, ką kartoji ir kodėl.
Ketvirtoji diena bus skirta vikrumui. Lengviausias būdas paaiškinti, kas tai yra, suvokti, kaip vairuojamas automobilis mechanine pavarų dėže. Kaip jungiamos pavaros, kad automobilis judėtų greičiau ar lėčiau, kad greičiau keistų kryptį. Vikrumas šiaip neatsiranda. Tai – balanso, greičio ir efektyvumo kombinacija.
Paskutinę dieną bus prisiminti visi B.E.S.A. sistemos komponentai ir surengtos improvizuotos stovyklos dalyvių rungtynės, skatinančios žaidėjus panaudoti naujus įgūdžius, įgytus šioje stovykloje.
Vaikystėje pats ledo ritulį žaidęs, vėliau čiuožėju tapęs B.Tsintsadzė, baigęs sportininko karjerą pradėjo treniruoti ledo ritulį žaidžiančius vaikus. Darbas su jaunimu jam iki šiol mielas ir svarbus, nors jau daugiau kaip dešimtmetį gruzinas dirba ir su NHL žvaigždėmis. Pokalbis su B.Tsintsadze – ne tik apie išskirtinę treniruočių sistemą, bet ir apie tai, kaip jo treniruotes vertina garsiausi pasaulio ledo ritulininkai.
– Ar Lietuvoje lankysitės pirmąsyk?
– Apie 1990-uosius, kai pas jus vyko revoliucijos, Vilniuje būdavau labai dažnai. Tuomet buvau jaunas čiuožėjas ir atvykdavau čiuožti. Vaikystėje sportuoti pradėjau nuo ledo ritulio, tačiau išaugau aukštas ir mane atidavė dailiajam čiuožimui. Mūsų stovyklos vykdavo Vilniuje ar Taline.
Nors buvau čiuožėjas, ledo ritulys visuomet buvo mano širdyje. Tad, kai 1997 metais atvykau į Ameriką, sukūriau savo ledo ritulio treniruočių sistemą ir grįžau į ledo ritulį.
– Tačiau prasibrauti į stipriausią pasaulio ledo ritulio lygą NHL, matyt, nebuvo lengva?
– Jei turi tikslą, viziją, jei kažko atkakliai sieki, visada pavyksta. Pats turėjau labai stiprius trenerius, tad iš jų įgytas žinias norėjau perduoti vaikams. Tačiau Amerikoje vaikai šiek tiek išlepinti, jie turi pinigų ir pripratę prie gero gyvenimo, tad nenori kentėti, kad pasiektų rezultato. Jie viską daro dėl malonumo.
– O mes augome sovietų sistemoje ir visada norėjome rezultato – dėl ko daugiau dirbti, jei ne dėl rezultato?
– Amerikoje grįžau prie vaikystės meilės – ledo ritulio. Pradėjau nuo nulio, pakeičiau pačiūžas, žiūrėjau daug rungtynių, ieškojau, ko žaidėjams reikia, kuo galėčiau jiems padėti.
Gyvenau Filadelfijoje, ten buvo Pitsbergo jaunimo komanda. Ledo ritulininkai paprašė padėti jiems lavinti greitį. Kai mano darbo rezultatas tapo akivaizdus, manimi susidomėjo ir treneriai. Vaikinai jiems mane rekomendavo. 2005 metais mane pakvietė į profesionalų komandą – didžiam treneriui Micheliui Therrienui parodžiau, ką sugebu ant ledo, jam patiko ir jis man pasiūlė sutartį su „Pittsburgh Penguins“
2009 m. „Penguins“ laimėjo Stanley taurę, aš irgi gavau čempiono žiedą. Dirbau ir su Jevgenijumi Malkinu, ir su Sergejumi Gončaru, ir su Sidney Crosby, ir su Krisu Letangu.
Vėliau man sutartį pasiūlė „Boston Bruins“, tad porai metų persikėliau į Bostoną.
Dabar ketvirtus metus dirbu viename geriausių Šveicarijos klubų „Davos“. Tačiau daug keliauju, treniruodamas jaunimą. Pavyzdžiui, prieš dieną grįžau iš Kolorado, ten skridau iš Rusijos.
– Kaip sukūrėte unikalią treniruočių sistemą čiuožimui?
– Sugalvojau milijoną pratimų, pavyzdžiui, balansui gerinti. Ledo ritulyje, kaip ir apskritai gyvenime, be balanso nieko gera nenuveiksi. Jei neturi balanso, galima sakyti, turi didelį trūkumą. Todėl turiu daug pratimų, kad žaidėjai ant kojų būtų labiau užtikrinti, kad būtų stabilūs, galėtų geriau manevruoti. Juk ledo ritulys – toks greitas žaidimas, kad turi tvirtai jaustis ant kojų, žaisdamas neturi net susimąstyti, kaip palaikyti balansą.
Arba, pavyzdžiui, efektyvumas. Tai toks dalykas, kad jei čiuoži neteisingai, jei žaisdamas eikvoji papildomas jėgas, tu esi niekam nereikalingas.
Pažiūrėkite į didžiuosius ledo ritulininkus – J.Malkiną, S.Crosby, Patrice’ą Bergerone’ą, Bradą Marchandą – su jais dirbu ir jie efektyvūs pirmiausia dėl to, kad nepavargsta, gali žaisti visas 60 minučių be sustojimo, nes jei teisingai naudoji savo kūno dalis – kelius, dubenį, galvą, rankas, net – akis, tu esi efektyvus. Tai svarbu, kad išsaugotum jėgas, kad baterijos nenusėstų.
Arba greitis. Šiuolaikinis ledo ritulys yra labai greitas. Jei nesi greitas, tau laikas eiti į pensiją. Treneriams reikia labai greitų ir manevringų žaidėjų. Tuo pačiu – subalansuotų, efektyvių.
Be judrumo irgi – nė iš vietos. Yra pėdų darbas, kai keiti kryptį iš kairės į dešinę, kai didini ar mažini greitį. Kaip, pavyzdžiui, kai įsėdi į „Ferrari“ – pirma pavara, antra, trečia, ketvirta. Taip ir ledo ritulyje.
Pats sugalvojau šią sistemą ir džiaugiuosi, kad ji visiems patinka.
– Pagal šią sistemą treniruosite ir stovykloje Vilniuje?
– Treniruoju daugelyje pasaulio šalių: Šveicarijoje, Kanadoje, JAV, Rusijoje, dažnai atvykstu į Latviją. Pagal tą pačią sistemą treniruoju ir jaunimą, ir ledo ritulio žvaigždes. Noriu pažiūrėti į jūsų jaunimą ir su juo padirbėti, duoti jiems supratimą, kaip ir ties kuo labiausiai reikia dirbti, kad dar labiau tobulėtum.
– Dirbote su geriausiais pasaulio žaidėjais. Ar yra skirtumas, treniruoti žvaigždes ar jaunimą?
– Didelis skirtumas. Man didelė garbė dirbti su žvaigždėmis. Pavyzdžiui, S.Crosby – auksinis vaikinas. Jis laimėjo viską, kas įmanoma: triskart tapo NHL čempionu, dusyk – olimpiniu čempionu, sykį – pasaulio čempionu. Atrodo, jam ir taip viskas duota, kam dar stengtis? Bet priešingai, tokios žvaigždės dirba vis daugiau ir daugiau.
O jaunimo irgi turiu talentingo, bet jam turiu padėti tobulėti, kiek tai įmanoma. Jaunimu labai tikiu, jis geras, tik reikia jam parodyti teisingą kryptį. Jauni žaidėjai patys pastebi skirtumą po darbo su manimi.
Ir aš pats stengiuosi nestovėti vietoje. Nemąstau, kad štai, gyvenimas man nusisekė, laimėjau Stanley taurę, kad nebereikia nieko daugiau daryti. Dirbu labai daug, miegu po kelias valandas. Nes manimi tiki daug žmonių.
– Dirbate su skirtingomis ledo ritulio mokyklomis. Kuo jos skiriasi?
– Švedai, rusai ar kanadiečiai žaidžia taktiškai skirtingą ledo ritulį, o aš – pasaulio žmogus – dirbu su visais ir akcentuoju šiuolaikinį ledo ritulį: greitą, efektyvų. Jei tu gerai čiuoži, jei tu mėgsti šį sportą, tavęs niekas nesustabdys.
Tačiau daug vaikų kenčia vien dėl to, kad netaisyklingai čiuožia, jų judesiai neteisingi. Svarbu ne tik mokyti technikos, bet ir paaiškinti, kodėl vienas ar kitas judesys svarbus, kaip jis veikia. Manau, kad turiu Dievo dovaną bendrauti su jaunimu.
– Tarp jūsų auklėtinių – amerikiečiai, kanadiečiai, rusai, latviai, šveicarai. Ar yra skirtumas tarp jaunimo meistriškumo skirtingose šalyse?
– Yra. Vien Toronte ledo ritulį žaidžia pusė milijono vaikų. Kai tą pačią šaką treniruojasi tūkstančiai bendraamžių, nori nenori tampi mašina – daug dalykų darai automatiškai, todėl pas kanadiečius ledo ritulys tikrai geras.
Žinoma, daug priklauso nuo žmonių savybių. Latviai – sunkesnė tauta, juos reikia stumti į priekį. Dievinu Minską ir baltarusius. Neseniai iš ten grįžau. Dirbu su KHL žaidėjais. Jie – geri vaikinai. Tik daug juokiasi – toks jų mentalitetas.
Man smagu, kad jaunimas manimi tiki, o aš stengiuosi jo nenuvilti. Jei atvykstu penkioms dienoms, stengiuosi per tas penkias dienas pakeisti jų gyvenimą ir, ačiū Dievui, man tai sekasi. Reikia vaikus gerbti ir mylėti, nes jie mūsų ateitis. O mes senatvėje galėsime mėgautis rezultatais. Ir jie mūsų perduotą patirtį vėliau perduos kitiems.
– O kas tarp ledo ritulininkų bendra skirtingose šalyse?
– Visi myli ledo ritulį.
– Kada reikia pradėti žaisti ledo ritulį, kad taptum geru žaidėju?
– Vaikystėje. Tačiau svarbiausia teisingai išmokyti vaiką čiuožti. Įdiegti jam pagrindus – balanso, pavyzdžiui. Kai ant ledo jautiesi tvirčiau, tampi agresyvesnis. Tačiau svarbiausia nesupainioti vaikų. Treneriui net reikia nusileisti iki jų lygio, kad jie pamiltų šį sportą. Reikia juos ir barti, ir mokyti, bet, svarbiausia, dirbant jausti malonumą. Vaikų neapgausi.
– Esate griežtas treneris?
– Esu geras žmogus, bet labai griežtas treneris. Ant ledo noriu, kad visi dirbtų kaip šveicariški laikrodžiai. Ir jaunimas dirba. Net jei treniruotėje 30 žmonių, galite išgirsti skrendančią musę.
– Ar jau teko dirbti su lietuviais?
– Buvau stovykloje Latvijoje, ten buvo du labai geri berniukai lietuviai. Kelias dienas su jais dirbau ir jie pamatė didelį skirtumą tarp to, kaip čiuožė anksčiau ir kaip čiuožia po mano treniruočių. Tikiuosi, kad ir stovykla Sostinės ledo ritulio akademijoje jaunimui bus itin naudinga.