Kartu su odinės pirštinės meistrais kauniečiu Daugirdu Šemiotu ir vilniečiu Jaroslavu Jakšto olimpiadoje dalyvausiantis dviejų Europos jaunių čempionatų prizininkas E. Kavaliauskas (svorio kategorija iki 64 kilogramų) nenorėtų iš Pekino grįžti nepatyręs pergalės džiaugsmo.
– Egidijau, ką pirmiausiai pagalvojote, kai Atėnuose laimėjote pusfinalio kovą ir užsitikrinote kelialapį į Pekino olimpiadą?
– Sunku papasakoti... Kada nors tapti olimpiečiu buvo mano svajonė. Vos tik pradėjęs sportuoti fantazuodamas pasakiau sau, kad būtų puiku išmėginti jėgas olimpinėse žaidynėse anksčiau, nei paaiškės, jog atėjo laikas pakabinti pirštines ant vinies. Be to, labai norėjau nuvykti į Kiniją. Man ši šalis visada buvo paslaptinga, mokykloje nemažai apie ją skaičiau. Ką gi, viskas sutapo taip, kad dalyvausiu olimpiadoje, kuri vyks Kinijoje.
– Arti svajonės buvote ir pirmajame atrankos turnyre Italijoje. Kalbama, jog tąkart kelią į finalą jums užkirto tai, kad pusfinalyje susitikote su vengru Giulajumi Kate, kuris turi įtakingą užnugarį tarptautinėse bokso mėgėjų organizacijose.
– Kai Italijoje sužinojau varžovus, pamaniau, kad finalą tikrai pasieksiu. Visi priešininkai buvo žinomi, su kai kuriais iš jų ne kartą kovojau. Nežinau, ar vengrui kas nors padėjo iš šalies, bet jis – įveikiamas oponentas.
– Kur buvo sunkiau boksuotis – Italijoje ar Graikijoje?
– Nedaug trūko, kad po varžybų Pescaroje būčiau nuleidęs rankas. Atrodė, negailėjau savęs, o tikslo nepasiekiau. Buvau pradėjęs abejoti, ar Atėnuose galėčiau pasirodyti geriau. Kamavo didelė įtampa, naktimis ilgai neužmigdavau, bet įveikiau italą, po to moldavą. Sėkmė įkvėpė, užvirė ambicijos. Dar nugalėjau gruziną bei galiausiai – kroatą.
Sunkiausia buvo su Gruzijos boksininku – jis vyresnis, tvirtai sudėtas. Italijoje jaučiausi ramiau, nes iš manęs nedaug kas laukė pergalių, o prieš kelionę į Graikiją buvo akivaizdu, kad su manimi jau siejamos didelės viltys. Tai papildomai įpareigojo stengtis.
– Treneris Jurijus Kolyčevas papasakojo, kad iš paskutinio atrankos turnyro grįžote traumuotas. Kas atsitiko?
– Per dvikovą su Italijos boksininku susižeidžiau nykščius, tačiau tai – mano silpnoji vieta, ne pirmas kartas. Po to per sparingo susitikimą moldavas kažkodėl labai stipriai smūgiavo į krūtinę. Sumušimas buvo stiprus, giliai kvėpuojant tebeskauda iki šiol. Kovodamas su gruzinu išvengiau smūgio į smakrą, tačiau varžovas pataikė į gerklės sritį. Užgniaužė kvapą, vos baigiau ketvirtąjį raundą. Nieko, namuose atsigausiu, į Pekino žaidynes vyksiu sveikas.
– Kodėl buvo nutraukta jūsų finalinė dvikova su Airijos sportininku Joe Johnu Joyce’u?
– Mes abu nenorėjome atskleisti kozirių, nes gali būti, kad susitiksime Pekino ringe. Taip elgėsi dauguma finalininkų. Su airiu surengėme tik nedidelę žvalgybą. Pirmąjį raundą baigėme lygiosiomis 2:2, o antrajame mano sekundantas paprašė nutraukti susitikimą, juo labiau kad iš tikrųjų jaučiau kovų su moldavu ir gruzinu pasekmes. Beje, Joyce’as – aukšto lygio meistras, tačiau manęs nenustebino.
– Kaip boksuojatės su vyresniais ir labiau patyrusiais varžovais?
– Jaunimo turnyruose pasikliaudavau jėga ir jos dažniausiai pakakdavo laimėti. Vėliau treneris įspėjo: kai pereisiu į vyrų grupę, vien stiprių smūgių neužteks, teks keisti taktiką. Taip ir padarėme. Treniruotėse pradėjome daugiau dėmesio skirti technikai, greičiui.
– Turėjote pavyzdį?
– Nuo pirmosios treniruotės „Gongo“ klube man labai patiko Daugirdo Šemioto stilius. Norėjau būti panašus į jį staigumu, lankstumu.
– Kokiu rezultatu olimpiadoje būtumėte patenkintas?
– Norėčiau laimėti pirmąsias dvi kovas. O gera pradžia tikriausiai uždegtų siekti daugiau.