Keliai skiriasi
Vilniuje rudenį iškils privati arena, po kurios stogu bus įrengta net 16 badmintono aikščių.
Vasarą sostinėje duris turėtų atverti ir nauja badmintono akademija – jos kūrimo planus puoselėja pajėgiausias per visą istoriją šalies žaidėjas K. Navickas.
Tačiau tuo pat metu nepastebimai griūva pagrindinis lietuviško profesionalaus badmintono forpostas.
K. Navickui antrą kartą iš eilės nepavyko peržengti olimpinės atrankos slenksčio. Tarptautinės badmintono federacijos (BWF) reitinge 98-ą vietą užimantis kaunietis eilėje į Rio de Žaneirą liko ketvirtas už brūkšnio.
„Prisiimu kaltę – jeigu nepatekau, pats esu kaltas. Kita vertus, jaučiu, kad iš savo pusės padariau viską, ką galėjau. Buvo šiokių tokių problemų, apie kurias nenorėčiau kalbėti neatslūgus emocijoms. Sportas kartais būna labai skaudus ir sudėtingas. Aukščiausiame lygyje daug lemia ir sudedamosios dalys, komanda. Esu pasiruošęs sportuoti toliau, bet tik su gera profesionalų komanda ir finansiniu užnugariu“, – bevaisį bandymą prasimušti į antrąsias karjeroje žaidynes ir ateities planus komentavo K. Navickas.
Ką turėjo omenyje kalbėdamas apie problemas ir karjeros tęsiniui iškeltą sąlygą, 32-ejų badmintonininkas nenorėjo detalizuoti.
Bet jo ilgametis treneris J. Špelveris tiesus: amžinas nepriteklius grasina išskirti duetą.
Medalis nepraturtino
Kitaip nei K. Navickas, J. Špelveris nebemato šviesos tunelio gale. Ir gegužės pradžioje paaiškėjus, kad gabiausias jo auklėtinis liko už olimpinių žaidynių borto, treneris pranešė nebeketinantis savo paties lėšomis dengti einamąsias išlaidas.
„Jokių pykčių tarp mūsų nėra. Tiesiog pasakiau Kęstui: pavargau, nebepajėgiu, man atsibodo kišti pinigus. Ką, man paskutines kelnes nusimauti, banką apiplėšti? Pinigų nėra, palaikymo iš miesto negaunu. Antrus metus iš eilės dantis sukandęs ieškau, iš kur gauti bent plunksninukų. Metai iš metų visi sakydavo: Špelveris kaip nors apsisuks. Ir apsisukdavau. Bet dabar rėmėjų neberandu. Daugiau per galvą nebesiversiu – pervargau juodai, pakaks“, – atsiduso specialistas.
Kaune dirbantis treneris neatlaikė, ant jo nugaros suvirtus daugeliui nusivylimų.
Prieš metus K. Navickas pasiekė skambiausią karjeros laimėjimą – pirmosiose Europos žaidynėse Baku (Azerbaidžanas) iškovojo bronzą. J. Špelveris tikėjosi, kad medalis palengvins dalią, bet nutiko priešingai. Anot jo, Kauno savivaldybės parama badmintonui šiemet sumenko kone perpus – iki 3,9 tūkst. eurų.
„Galvojau, kad po Europos žaidynių kas nors pasikeis. Pasikeitė – tapo dar blogiau.
Suskaičiavau, kad per 26-erius nepriklausomybės metus savo sportininkų treniruotėms nemokamai esu gavęs 40 dėžučių plunksninukų. Taupant tiek užtenka trims mėnesiams. O viena dėžutė dabar kainuoja 30 eurų. Įsivaizduojate, kokia matematika? Kur dar rakečių tempimas, stygos. Nieko už dyką negaunu, viską reikia pirkti, net už salių nuomą primokėti“, – skundėsi treneris.
Jis pripažįsta, kad pakelti rankas privertė ir K. Navickui nepasisekusi olimpinio kelialapio medžioklė.
„Tie pralaimėjimai mane pakirto. Nesakau, kad esu žlugęs žmogus. Ne. Bet supraskite. Kas aš, mazochistas? Turiu sukišti treniruotėms paskutines savo santaupas?“ – rankomis skėsčiojo J. Špelveris.
Siūlo trauktis
Žvelgdamas į ateitį, K. Navickas tikina tebeturintis ambicijų ir potencialo profesionaliame sporte.
„Sudėtingos traumos sutrumpino man ligšiolinę karjerą. Todėl, nors esu 32-ejų, sportu dar nepasisotinau. Ir šiemet buvo labai gerų pergalių prieš stiprius varžovus, kurios man pačiam parodė, kad turiu potencialo. Visą karjerą buvau profesionalas, prisižiūrėjau, o dabar turiu daug patirties ir gerai pažįstu savo kūną. Turiu dar daug noro sportuoti, treniruotis“, – teigė badmintonininkas.
Bet J. Špelveris ragina tris operacijas ir ilgus reabilitacijos periodus iškentusį auklėtinį mesti iliuzijas į šalį.
„Kam dar tempti gumą? Nesąmonė. Manau, kad jam nebereikėtų galvoti apie profesionalų sportą. Bent jau aš perspektyvos nematau. Nebemato jos ir federacijos valdžia“, – dėstė specialistas.
Tokį patį patarimą J. Špelveris teigia davęs kitai savo auklėtinei – A. Stapušaitytei.
Nors 79-ą vietą BWF reitinge užimanti 30-metė lietuvė trečią kartą karjeroje pateko į olimpines žaidynes, J. Špelveris nepuoselėja didelių vilčių, kad Rio de Žaneire jai pavyks sublizgėti.
„Akvilės toks amžius, kai jau reikia eiti gimdyti, o ne toliau sportuoti. Bet ji nori tęsti. Gerai, tegul. Bet aš tikrai jau vynioju meškeres“, – kategoriškas J. Špelveris.
Išeičių nėra?
Niūrios mintys neapleidžia J. Špelverio ir prabilus apie viso šalies badmintono ateitį.
„Trys jauni žmonės Klaipėdoje, kurie dar nepažaidžia, ir penki Kaune – štai ir visas badmintonas Lietuvoje“, – ranka numoja trijų dešimtmečių darbo stažą sukaupęs treneris.
Jo nuomone, šalyje vietos liko tik mėgėjų badmintonui, o profesionalus sportas pasmerktas vegetuoti.
„Susiradai salytę, susimokėjai, pakvietei 20 mėgėjų vienu metu, ir kišenėje lieka krūvelė pinigų. Jokios atsakomybės, jokių sugebėjimų tam nereikia. Visa Lietuva tokiu keliu ir nuėjo. Bet čia – ne profesionalus sportas.
Europoje yra 51 badmintono federacija, ir dvidešimt iš jų turi nacionalinius treniruočių centrus, išlaikomus valstybės. Galėtume ir mes geriausius lietuvius sutraukti į vieną vietą, apgyvendinti, duoti inventorių, parsivežti vieną kitą nebrangų trenerį iš Indonezijos ar Indijos, vežioti į varžybas. Bet esu paskaičiavęs, kad metams tai kainuotų bent 0,5 mln. eurų. O federacija gauna 22 tūkstančius. Ką mes su tokiais resursais padarėme per visus tuos metus, buvo žygdarbis“, – vertino J. Špelveris.
Ir ateityje, jo nuomone, niekas keistis neturėtų – bent jau į gerą pusę.
„Kęstas nori treniruoti, nori Vilniuje kurti akademiją. Puiku. Bet kai susidurs su realybe, pamatys, kaip viskas sudėtinga. Ir jaunimas dabar nekoks. Netikiu, kad Kęstas ras antrą tokį Navicką“, – fatališka gaida užbaigė badmintono senbuvis.