2014 metais Sočyje ir 2018-aisiais Pjongčange startavusi 25-erių vilnietė bent kol kas trečiojo kelialapio medžioklę pristabdė ir visą dėmesį sukoncentravo į studijas bei trenerės darbą. Būtent pastarasis jaunąją kalnų slidininkę atvedė į Lozaną.
Trečiųjų žiemos olimpinių žaidynių Lietuvos delegacijoje I. Januškevičiūtė užima kalnų slidinėjimo komandos vienos iš trenerių pareigas. Į Šveicarijos Alpes mergina atvyko kartu su savo auklėtiniu 16-mečiu Vakariu Jokūbu Lapieniu iš Vilniaus, kurį oficialiai treniruoja nuo rugsėjo.
Tiesa, abu kalnų slidininkai pažįstami jau iš anksčiau – dar besiruošdama savo startams Ieva treniruodavosi kartu su jaunuoju Vakariu.
„Kai esi sportininkas – už tave dažniausiai viskas jau būna apgalvota, tereikia tik apie startus galvoti“, – paklausta apie pagrindinį skirtumą tarp sportininkės ir trenerės pareigų plačiai šypsojosi I. Januškevičiūtė.
Slidinėjimo klubui „Snow bees“ priklausanti olimpietė šiuo metu dar Lietuvos sporto universitete studijuoja kineziterapiją ir jau šią vasarą atsiims bakalauro diplomą. Tiesa, savo ateitį su kalnų slidinėjimu susieti norinti mergina dar nėra tikra, kuriuo keliu pasuks, ir pripažįsta – patirtis Lozanoje jai padės atsakyti į šį klausimą.
Po pirmos dienos jaunimo olimpinių žaidynių sūkuryje LTOK.lt su I. Januškevičiūtė kalbėjo apie naują amplua, trijų veiklų žongliravimą, 2022 metų Pekino olimpines žaidynes, augantį kalnų slidinėjimo jaunimą ir ateities planus.
– Ar jau spėjai pajusti pagrindinius skirtumus, kai į olimpines žaidynes atvyksti kaip sportininkė ir kaip trenerė?
– Kai esi sportininkas, turi daugiau laiko apsižvalgyti aplinkui, pabendrauti, o kaip treneris turi daugiau rūpesčių: reikia suorganizuoti treniruotes, garantuoti inventoriaus atvykimą į vietą ir viską apmąstyti – reikia galvoti ne tik apie save, bet ir apie sportininką. O kai esi sportininkas – už tave dažniausiai viskas jau būna apgalvota, tereikia tik apie startus galvoti (šypsosi).
– O ar jauti malonumą būdama kitoje pusėje?
– Čia kitaip, bet tikrai smagu (juokiasi).
– Startuodami sportininkai jaučia atsakomybę, bet treneriams ji – dviguba. Ar tai jaučiasi?
– Taip, atsakomybės daugiau, nes nesinori, kad sportininkas turėtų problemų.
– Papasakok, kaip atsidūrei trenerės amplua?
– Vakarį pažįstu jau iš anksčiau – jis atvažiuodavo su manimi kartu pasitreniruoti. O dėl trenerės pozicijos... Gavau pasiūlymą iš slidinėjimo klubo ir jį priėmiau...
– Ilgai svarstei ar sutikai akimirksniu?
– Šis pasiūlymas nebuvo iš niekur – ir aš, ir klubas jau apie tai galvojo. Iš pradžių viskas vyko juoko forma, kol galiausiai virto realybe (šypsosi).
– Daugelis atletų dar sportuodami jaučia, kad galėtų arba negalėtų vieną dieną tapti treneriais. O tu iš anksto žinojai, kad pasuksi šiuo keliu?
– Ne. Manau, kad galiu tai daryti, tačiau šis darbas užkrauna labai daug atsakomybės, nes esi atsakingas už kitą sportininkų – jo rezultatai priklauso nuo tavo organizacinių dalykų. Ši sprendimų našta yra gana sudėtinga.
– Ar ir toliau matai save trenerės vaidmenyje?
– Negaliu sakyti nei taip, nei ne. Kol kas man tai patinka, aš tuo mėgaujuosi. Bet niekada negali žinoti. Kartais norisi ir nuo sporto pailsėti, nes anksčiau tik sportavau, o dabar ir sportuoju, ir treniruoju – daug metų neturėjau atotrūkio nuo šios sporto šakos ir apskritai profesionalaus sporto. Savo malonumui sportu užsiimu labai dažnai, sportas iš mano gyvenimo niekada neišeis, bet profesionalus sportas, kai dirbi su žmonėmis... Norisi kartais to atstumo.
– Žinau, kad ir studijuoji kineziterapiją. Kodėl būtent ši specialybė?
– Ilgai svarsčiau... Bet vėliau supratau, kad visa tai susiję, o ir pati ne kartą buvau susidūrusi su kineziterapeutais – aplink visada buvo šios srities žmonių, todėl pasirodė įdomu tai mokytis. Bet ne tik todėl, kad tai gali tapti profesija, bet ir todėl, kad pačiam naudinga tokius dalykus žinoti. Visiškai iš smalsumo.
– Studentė, sportininkė, trenerė – kaip visa tai pavyksta suderinti?
– Tai yra sekinantis dalykas (juokiasi). Per daug amplua, bet viskas – dėl bendro tikslo. Studijos yra tam, kad neužsilikčiau vien sporte, nes norisi žiūrėti į ateitį, turėti kažkokį dalyką šalia ir nebūti vienpusišku žmogumi. O trenerės darbas – tam įtaką daro aplinkybės: žiemos sporte turi užsiimti ir kažkokia papildoma veikla, kad iš finansinės pusės būtų paprasčiau gyventi.
– Treneriams dažnai nepatinka, kai sportininkai viso savo dėmesio 100% nesukoncentruoja sportui. O kaip tavo treneris reaguoja, kai žongliruoji trimis veiklomis?
– Dabar aš esu laisvas paukštis – sportinėje karjeroje vis dar palaikau sportinę formą, bet šiuo metu tai yra labiau palaikomasis režimas.
– Tokį pasirinkimą lėmė tai, kad nori susikoncentruoti paskutiniams metams universitete ar kažkokios kitos priežastys?
– Kažkada ateina tas momentas, kai reikia pailsėti. 7-8 metus įtemptai sportavau, daug laiko buvo ne namie praleista, todėl norisi šiokių tokių pokyčių. O ir nauja karta auga...
– Iki 2022 metų žiemos olimpinių žaidynių Pekine liko dar dveji metai. Ar ir po poilsio jas matai savo pagrindiniame tiksle?
– Kol kas apie tai negalvoju. Galbūt po kažkiek laiko viskas apsikeis, bet dabar tikrai negalvoju.
– Sakai, kad turime naują augančią kartą. Ar ją jau galime pamatyti startuojančią Pekine?
– Turime labai stiprų sportininką Andrejų Drukarovą, kuris Lietuvoje praleidžia labai nedaug laiko, nes studijuoja Šveicarijoje ir sportuoja Italijoje. Jis – geras pavyzdys visiems mūsų sportininkams, juolab, kad jaunesni sportininkai turi geresnes sąlygas nei kad turėjau aš. Ir treneriai dabar labiau patyrę, daugiau žinių turi – kalnų slidinėjime jau yra pramintas reikiamas kelias. Tiek aš, tiek kiti sportininkai esame padarę daug klaidų ir iš jų yra pasimokyta, o dar turint tokį pavyzdį kaip Andrejus – tai puikus postūmis siekti aukštų rezultatų.
– Asmeniškai treniruoji Vakarį, o ir Smiltę gerai pažįsti. Koks šių jaunuolių potencialas?
– Abu yra labai motyvuoti ir daug treniruojasi, tačiau, aišku, kai kuriais atvejais trūksta patirties, ypatingai kalnų varžybų patirties. Bet tą patį galima būtų pasakyti apie visus jaunus sportininkus – jie dar turi laiko įgyti reikiamos patirties. Iš tikrųjų labai sunku vertinti juos – aš jiems galiu patarti, padėti, bet ne užsiimti vertinimu.
– Pati turi Europos jaunimo olimpinio festivalio ir net dvejų olimpinių žaidynių patirties. Ar šis bagažas prideda autoriteto, palengvinančio darbą su jaunais sportininkais?
– Tikrai padeda, bet pasiekimai būna autoritetas tik pačioje bendro darbo pradžioje, nes vėliau viskas atsiremia į bendravimą. Su vienu sportininku gali atrasti ryšį, su kitu – ne: juk nebūtinai olimpinis čempionas bus pats geriausias treneris ar geriausius patarimus dalins. Labai svarbu asmeniškumas, darbas, analizė – svarbu suprasti, koks sportininkas yra, kad galėtum pritaikyti savo žinias būtent jam. Ne kiekvienas kalnų slidininkas yra vienodas, todėl negalima su jais vienodai dirbti.
– Ką Vakarės ir Smiltės karjeroms duos startai Lozanoje? Ir kokią įtaką tavo asmeninei karjerai turės ši trenerės patirtis?
– Nesvarbu, kokia bus varžybų baigtis – jos jiems tik į naudą. Vien tik psichologiškai įveikus tokį renginį, kitos varžybos jau nebeatrodo tokios didelės ir baisios. Jos tikrai suteikia psichologinę stiprybę. Bent jau man po pirmų olimpinių žaidynių, kurios nebuvo labai sėkmingos – antrose mano pasiruošimas ir psichologinė būklė buvo visiška kita, nes jau turėjau vaizdą, kaip viskas gali vykti ir kaip turėčiau elgtis. Tai manau, kad ir Vakariui su Smilte šie startai duos paskatinimą ir padrąsinimą sportuoti toliau. O man, kaip trenerei... Nežinau, pažiūrėsiu, ar sugebu gerai atlikti trenerės pareigas tokioje aplinkoje, nes viena yra suktis Lietuvoje, o kita – tokio rango renginiuose (šypsosi).