Bet apie viską nuo pradžių. Prieš išvažiuojant į areną, lygiai 21 val. Lietuvos laiku visi išėjome prie viešbučio, kur jau nuo pirmos dienos plėvesavo mūsų Trispalvė ir sugiedojome himną. Na, ir dar gal tris skanduotes pridėjome visiems apstulbusiems aplinkiniams. Matyt, atrodėme jiems kaip iš kitos planetos - niekas nesuprato mūsų kalbos, iš mūsiškių gal tik pora kažkiek kalbėjo ispaniškai, tad iš šono vietiniai susidarė kažkokį mistinį įspūdį, kai veik 100 spalvotai apsirengusių žmonių vienu balsu atlieka "kažkokias apeigas". Linksma matyti tokias reakcijas, kyla noras dar kažką naujo jiems parodyti.
Nuvykus į areną buvome sutikti lygiai taip pat, kaip ir kitus kartus - su pagarba, paslaugumu. Pažiūrėjome prieš mus vykusių rungtynių pabaigą. Absoliuti dauguma norėjome pusfinalyje matyti mūsų rinktinės praėjusių metų skriaudikę Makedonijos komandą - revanšas šventas dalykas. Paradoksas, bet niekaip neprisivertėme sirgti už ją ir mėgavomės gražiu Dominikos Respublikos komandos bei jos lyderio Francisco Garsios žaidimu. Iš to, ką mačiau, galiu pasakyti, kad nebus lengva vyrams šeštadienį...
Apie tai, kad oficialiuose krepšinio turnyruose organizatoriai sutrumpina Lietuvos himną - "išmeta" trečiąjį stulpelį - jau niekam ne paslaptis ir nebestebina (visuomet jį sudainuojame visi ir iki galo!), bet, kas nutiko penktadienį grojant mūsų himną, sunku net aprašyti... Viena pirmųjų nerašytų garbės kodekso taisyklių yra gerbti himną, nesvarbu, tavo komandos jis ar priešininkų. Per veik 10 metų važinėjimo paskui rinktinę net seniausi mūsų aistruoliai neprisimena tokio akibrokšto - švilpimo ir tyčiojimosi skambant himnui. Ir tas himnas - Lietuvos... Nejučia pajunti tokį gailestį ir panieką taip darantiems žmonėms, kad sportinį pyktį tai bent padvigubina! Taip įvyko ir vakar. Ne juokais supykome dar neprasidėjus rungtynėms ir visas 2 valandas taip "atkalėme" būgnus, "išrėkėme" balsus, kaip nedarėme jau bent kokius metus.
To, kas vyko arenoje, aprašyti neįmanoma. Dvi valandos pilnos emocijų - džiaugsmingų šūksnių, nusivylimo keiksmų, pagaliau - padėkos vyrams išraiška. Parašysiu vienu žodžiu - tai nerealu! Praėjus keletui minučių po pergalės pagalvojau - štai dėl ko aš čia važiuoju! Štai dėl ko taupau pinigus ir atostogas, štai dėl ko mušu būgną, štai dėl ko tai - mano gyvenimo dalis. Minutės, valandos po įtemptų, bet laimėtų rungtynių, adrenalinas bei palaimos jausmas, štai, kas yra pagrindinis mūsų aistruolių motyvatorius!
Vėl visa arena buvo prieš mus. Ir šįsyk sirgo dvigubai energingiau - ne, tai ne puertorikiečiai (jų buvo tik gal koks 100 ir jie sudarė labai gerą įspūdį), tai vietiniai, venesueliečiai. Jie kaltino mus, kad jų komanda iškrito iš turnyro, pasirodo, kaltino dar ir dėl to, kad mūsų komanda specialiai pralaimėjo Nigerijai tam, kad eliminuotų Venesuelą. Absurdo teatras. Bet arena taip ūžė, kad tik Lietuvoje ar kokioje Graikijoje tai gali patirti.
Matėme savo adresu mestų visokių gestų - ir vidurinių pirštų kombinacijas, ir delnu perbrauktų kaklų. Kaip ir visada - nė vienas iš mūsų neatsakėme tuo pačiu. Mūsų pozicija - aikštelėje įrodysime, kokioms skylėms tie jų pirštai yra skirti. Ir įrodėme.
Beje, naudodamasis proga noriu perduoti linkėjimus nuo viso mūsų būrio Linui Kunigėliui - Linai, esi drąsus ir šaunuolis! Ne kiekvienas drįsta tiesą pasakyti viešai, ir dar tokiu tonu!
Į autobusus mus lydėjo jau gal 50 kareivių, bet didelio reikalo tam nebuvo - vietiniai čia daugiau rėkia, nei imasi veiksmų - labai greitai po rungtynių arenos prieigos ištuštėjo, visi išsiskirstė namo.
Prieš rungtynes su Puerto Riku sakiau, kad jos - svarbiausios šiame turnyre (ketvirtfinalis visuose turnyruose yra vienas svarbiausių - nuo jo klaidų daryti komanda tiesiog nebeturi teisės). Šeštadienį sakau, kad svarbiausios - šiandien. Tikiu, kad padėsime vyrams tašką padėti ir išvengti prievolės žaisti dar vienerias sekmadienį. Kad ir kaip norėtųsi atsirevanšuoti Nigerijai. Lietuva, mes su Tavimi!