Baldus pristačiusios firmos darbuotojai dar įvažiuodami į kiemą per langą jau šaukė, kad didelį pirkinį nešime tik iki pirmojo aukšto, taigi teko pasinaudoti lietuvišku išradingumu ir „įkišti“ baldus per langą.
Ramiai sekmadieniui praslinkus, sulaukėme pirmadienio rungtynių su Tunisu. Jos ir vėl buvo antroje sesijoje, taigi anksčiau vykome į olimpinį miestelį. Olimpinėje krepšinio arenoje dar spėjome pažiūrėti paskutinį Australijos ir Rusijos ekipų labai įtempto ir gražaus susirėmimo kėlinį, kurį mūsų kaimynai Rytuose pralaimėjo.
Bilietai ir šį kartą buvo išmėtyti chaotiškai, man teko sėdėti visiškai vienam, pakankamai išskaidytas šįkart buvo ir pagrindinis palaikymo komandos branduolys. Tik paskutinėse vieno sektoriaus eilėse pavyko susiburti didesniam būriui lietuvių aistruolių. Taigi sirgti buvo neįprasta ir kiek liūdna, bet užtai šį kartą galėjau atlikti keletą eksperimentų, kurie tikrai pravers varžybose ateityje.
Juk vienas sėdėdamas galėjau įvertinti, ar užvedantieji lietuvių sirgaliai esantys kitame arenos gale girdisi, ar vienodai gerai skamba kiekviena skanduotė. Belieka pasidžiaugti, kad girdėjosi visos skanduotės net ir priešingame arenos gale. Galbūt kiek prasčiau girdėjosi „Ant kalno mūrai“, bet šauksmas „Lietuva, Lietuva“ visais atvejais skambėjo puikiai ir kartais tikrai galėdavai pasijusti kaip namuose, kaip Lietuvoje, kai šią skanduotę pasigaudavo įvairiose arenos vietose sėdintys Lietuvos aistruoliai.
Kalbant apie tai, kas dėjosi aikštelėje, tai turiu pasakyti, kad rungtynės tikrai nebuvo gražios. Per pirmą kėlinį pelnyti septynis taškus, ypač kai juos uždirba vienas ir tas pats žaidėjas, šiuo atveju Rimantas Kaukėnas – tikrai nėra normalu. Vyrai atsigavo tiktai paskutiniame kėlinyje, kur palaužė Tuniso komandą, kaip neabejotinai silpnesnę.
Per ankstesnes rungtynes su amerikiečiais tikrai buvo gražu stebėti lietuvių žaidimą, bet per pirmuosius tris rungtynių su tunisiečiais kėlinius žaidimas buvo prastas. Toks banguotas Lietuvos rinktinės žaidimas turbūt labiausiai ir neramina krepšinio aistruolius.
Na, bet trečiadienį vyks kitos rungtynės su Rusija ir turime susikaupti naujai kovai. Trečiadienį neturime kitos galimybės – privalome laimėti dėl išlikimo žaidynėse ir mes tą padarysime.
P. S.: šį kartą Petras Leščinskas turėjo bilietą į rungtynes, bet nusprendė rungtynėse nedalyvauti, nes dėl plačiai aprašyto incidento Petras morališkai nekaip jautėsi ir į olimpinį kaimelį nevažiavo norėdamas išvengti tolesnių nesusipratimų ir iš piršto laužtų kaltinimų.
Kol kas nėra jokių žinių nei apie dingusius Petro daiktus, nei apie apeliacijos pateikimo tvarką. Kol kas nepavyksta prisiskambinti ir Petro advokatei, bet tikiuosi, kad šį vakarą tai pavyks ir jau kitame dienoraščio įraše galėsiu pateikti daugiau detalių.
O dabar ką, broliai ir seserys, susikaupiame ir laikome sukryžiuotus pirštus – trečiadienį mes ir vėl parodysime, kaip žaisti gerą krepšinį!