R. Javtoką stabdė ne tik pražangos, bet ir čiurnos skausmai
Komplikuota pradžia, pragiedruliai antrajame kėlinyje, sekinančios lenktynės po pertraukos ir nervus dilginanti mačo atomazga – olimpinės atrankos turnyro ketvirtfinalio akistatoje tarp Lietuvos ir Puerto Riko rinktinių, pasibaigusioje lietuvių pergale 76:72, intrigos neturėjo pritrūkti net patys didžiausi adrenalino mėgėjai.
Visus turimus ginklus išsitraukusios komandos pliekėsi iš paskutiniųjų. Lietuvos ekipos aikštės pusėje pirmame kėlinyje siautė įžaidėjas Jose Barea. Kai šis pasitraukė į antrą planą, prabilo kitas gynėjas Carlosas Arroyo ir puolėjas Alexas Galindo.
Lietuvius mačo pradžioje traukė Mantas Kalnietis ir Jonas Mačiulis, sėkmingai į žaidimą įsijungė Paulius Jankūnas, po pertraukos palengva įsismagino Linas Kleiza bei Rimantas Kaukėnas, o lemiamu metu savo svarų žodį tarė Šarūnas Jasikevičius.
Nebuvo tik vidurio puolėjų indėlio: prieš 222 cm ūgio monstrą Peterį Ramosą pakaitomis stoję Robertas Javtokas ir Jonas Valančiūnas jau trečiame ketvirtyje buvo prasižengę po keturis kartus bei per visą mačą taip ir nepelnė nė taško. Maža to, R. Javtoką užklupo ir sveikatos problemos: rinktinės kapitonui prieš rungtynes ėmė skaudėti čiurną, todėl ant parketo jis žengė suleidus vaistų injekciją.
„Robertas kovėsi, ir už tai esu jam dėkingas, bet antroje rungtynių dalyje jam jau buvo sunku judėti“, – apgailestavo K. Kemzūra.
Tačiau situacijos diktuojamas sprendimas sumažinti aikštėje žaidžiančio penketo ūgio vidurkį lietuviams ne tik nepakenkė, bet ir atnešė netikėtos naudos.
Trenerio sumanymas pasiteisino
Sužaidus 12 min. į aikštę pirmą kartą žengęs sunkusis krašto puolėjas Darius Songaila vaizdo nesugadino ir gindamasis tapo sunkiai įmenamu galvosūkiu varžovų priekinės linijos žaidėjams.
„Darius turi tokią savybę: jis moka žaisti prieš aukštus vidurio puolėjus. Pažiūrėkite, kaip jis dirbo gynyboje: tai iš priekio, tai iš nugaros. Jis žino, kaip ir kur atsistoti, nes kitos išeities žemesniam žaidėjui paprasčiausiai nėra. Darius atliko milžinišką darbą: dėl jo žaidimo mes iš minuso išgavome pliusą“, – 34 metų 204 cm ūgio veterano indėliu džiaugėsi K. Kemzūra.
Iš viso D. Songaila aikštėje praleido 16 min., per kurias pelnė 3 taškus ir atkovojo 5 kamuolius, tačiau daugiausiai pasiekė stabdydamas oponentų aukštaūgius.
Krepšininkas, kuris įprastai lietuvių rotacijoje būna tik 9-as ar 10-as, savo žaidimo tarsi demonstravo, kad yra vertas vietos rinktinėje. Nors pasirengimo ciklo metu jis rungtyniavo blankiai, K. Kemzūra sprendimą įtraukti D. Songailą į galutinę ekipos sudėtį aiškino būtent noru rezerve turėti patyrusį atsarginį, reikalui esant galintį pavaduoti tikrus vidurio puolėjus.
– Kada supratote, kad šiandien gausite daug žaisti? – po dvikovos su Puerto Riku paklausėme D. Songailos
– Kai išėjau į aikštę. Jonui (Valančiūnui) ir Robiniui (R. Javtokui) nepasisekė dėl pražangų. Bet žaidžiant mažesne sudėtimi mums sekėsi netgi geriau.
– Daugiausia trenerio komplimentų po rungtynių teko jums...
– Vienas rungtynių nelaimėsi – aikštėje žaidėme penkiese. Visų rungtynių vienas žaidėjas juk neištemps. Šiandien reikėjo visų pagalbos.
– Kai žaidėjai užsisėdi ant suolo, žengti į aikštę jiems būna sunku. Kaip tai pavyko jums?
– Mes, sėdėdami ant suolo, labai daug šokinėjame. Kiekvieną kartą, kai komandos draugas įmeta, mes pašokame. Taip ir apšyli (juokiasi – DELFI).
– Ar jums labai neįprasta buvo žaisti vidurio puolėjo pozicijoje?
– Viso pasirengimo ciklo metu tekdavo joje parungtyniauti. Nuo pat pradžių treneris sakė, kad reikės žaisti ir vidurio puolėjo, ir sunkiojo krašto puolėjo pozicijose. Rinktinėje tokia užduotis man nėra nauja, tik klubuose nerungtyniauju vidurio puolėju.
– Šįkart jums teko grumtis su ypač aukštu varžovu – P. Ramosu.
– Žinoma, ūgis yra privalumas, bet varžovas buvo ne toks mobilus. Mūsų gynybos planas buvo puikiai paruoštas, ir mes jį įvykdėme.
– Kas buvo sunkiausia rungtynėse su Puerto Riku?
– Visas mačas buvo labai sunkus. Pabaigoje – taip pat, bet mes buvome profesionalūs ir vykdėme planą. Niekas pernelyg nepanikavo – padarėme taip, kaip reikėjo.
– Galima sakyti, kad pastaroji pergalė šią vasarą yra labiausiai komandinė?
– Taip, nes nebuvo vieno žaidėjo, kuris labai išsiskirtų – visi prisidėjo. Vis dėlto mūsų žaidimas dar nėra toks, kokį galime demonstruoti.
– Daug metų žaidžiate su Š. Jasikevičiumi. Ar jis dar nustebina jus patį?
– Ne, puikiai žinau, ką jis gali. Be to, treneris jį tinkamai išnaudojo: leisdavo atsikvėpti, kad kojos būtų šviežesnės, ir mesdavo į kovą tada, kai reikėdavo. Kaip visada, savo metimus jis pataikė.
– Ar ketvirtfinalyje pademonstruoto žaidimo užteks pergalei prieš Dominikos respubliką pusfinalyje?
– Reikia toliau gerinti žaidimą. Kuo toliau nueini, tuo būna sunkiau. Lengviau tikrai nebus. Kol kas mes leidžiame pelnyti per daug lengvų taškų, reikia gerinti ir puolimą, greitas atakas.