Donata Rimšaitė nėra vienintelė sportininkė lietuviška pavarde, apsistojusi ne Lietuvos, o Rusijos delegacijos užimtoje Rio de Žaneiro olimpinio kaimelio dalyje.
Bet Lietuvoje dar negirdėta V. Žilinskaitės istorija – visiškai kitokia nei penkiakovininkės, 2011 metais nusprendusios pakeisti nacionalinę komandą ir persikėlusios į Maskvą.
„Ne, ne – lietuviškai aš nemoku. Kalbėkime rusiškai“, – susitikusi su DELFI žurnalistu, išsyk paprašė 27-erių rankininkė.
V. Žilinskaitė – Rusijos rinktinės senbuvė, pelniusi ne vieną apdovanojimą. 2009 metais ji tapo pasaulio čempione, ne kartą žaidė Europos pirmenybėse, o olimpinėse žaidynėse debiutavo 2012 metais Londone.
Sportininkė gimė nedideliame Urajaus miestelyje Vakarų Sibire. Visą karjerą ji praleido Rusijoje, iš kurios neketina išvykti ir artimiausiu metu. Žaidėja turi galiojančią sutartį su šalies čempionių Astrachanės „Astrachanočka“ klubu, kuriame žaidžia ir jos sesuo Jana Žilinskaitė.
„Į Rusiją iš Vilniaus atvažiavo mano senelis. Jau gyvendamas čia susipažino su mano močiute – ruse. Iš pradžių jie gyveno Uralo srityje, paskui persikėlė į Krasnodaro kraštą“, – pasakojo V. Žilinskaitė.
Rankininkės ryšys su Lietuva nutrūko anksti Anapilin iškeliavus jos seneliui. Kaip sako pati atletė, jai liko tik lietuviška pavardė pase, o visi gyvenimo planai ir interesai nuo mažumės siejosi su Rusija.
Niekuomet neteko V. Žilinskaitei ir bendrauti su Lietuvos rankinio federacijos atstovais. Nieko keisto: moterų rankinis Lietuvoje išgyvena gilią krizę, tad tarptautinėje arenoje beveik nebėra pastebimas. Ypač žvelgiant iš aukštumų, kurias užima nacionalinė Rusijos komanda.
„Žinau, kad rankinis žaidžiamas ir Lietuvoje. Bet, rodos, ne paties aukščiausio lygio. Šiaip, žinoma, būtų įdomu nuvykti, pasidairyti, susipažinti. Nė karto nesu ten buvusi“, – prisipažino V. Žilinskaitė.
Bet dabar visos jos mintys nukrypusios į artimesnį tikslą.
Klube paprastai kairiojo pusiau krašto pozicijoje rungtyniaujanti rankininkė rinktinės vyriausiojo trenerio Jevgenijaus Trefilovo nurodymu pastaruoju metu visą dėmesį skiria gynybai: budi prieš vartus ties šešių metrų linija laukdama varžovių prasiveržimų, o rusėms perėmus kamuolį bėga tiesiai prie atsarginių suolo ir užleidžia vietą atakuojančio stiliaus žaidėjai.
Gynybinių V. Žilinskaitės sugebėjimų komandai netrukus reikės dar labiau.
Rio de Žaneire nė karto nesuklupusios rusės tvirtai atžygiavo iki pusfinalių. Bet, nepaisant šešių iš eilės pasiektų pergalių, jaustis favoritėmis dar negali: naktį iš ketvirtadienio į penktadienį Lietuvos laiku vyksiančioje kovoje dėl vietos finale jų laukia dvejų pastarųjų olimpinių žaidynių čempionės norvegės.
Kitame pusfinalyje susidurs Olandijos ir Prancūzijos komandos.
Kas iš šios kompanijos iki šiol Rio de Žaneire demonstravo galingiausią žaidimą? Tokį klausimą J. Trefilovui uždavė norvegų žiniasklaidos atstovas. Ir tiesaus atsakymo nesulaukė.
„Kaipgi aš jums pasakysiu? Tas pats, lyg klaustumėte, kuris iš mūsų trijų gražesnis“, – mirktelėjęs greta buvusiam DELFI žurnalistui, temą juokais nuleido Rusijos ekipos strategas.
Kaip ten bebūtų, rankinio rinktinė kartu su vyrų tinklinio ekipa yra viena iš dviejų likusių Rusijos vilčių laimėti olimpinį auksą komandinėse sporto šakose. Šios šalies tinklininkės iškrito ketvirtfinalyje, o vandensvydininkės suklupo pusfinalyje, bet dar kovos dėl bronzos su Vengrija.
V. Žilinskaitei ir jos komandos draugėms reikia susidoroti ne tik su pečius vis smarkiau slegiančia atsakomybe, bet ir tribūnų spaudimu.
Kuomet antradienį Rusija „Future“ arenoje žaidė ketvirtfinalį su Angola (31:27), žiūrovai švilpė per kiekvieną rusių ataką, audringai palaikydami afrikietes.
„Patys matėte, kaip nusiteikusios tribūnos mūsų atžvilgiu. Šiandien jos atvirai „sirgo“ prieš mus“, – po rungtynių DELFI skundėsi V. Žilinskaitė.
Jos nuomone, publika taip reaguoja ne vien skatinama noro padėti silpnesnei komandai.
Kaip ir visi Rusijos sportininkai, rankininkės prieš olimpines žaidynes buvo atsidūrusios po padidinamuoju dopingo kontrolierių stiklu.
Likus vos savaitei iki atidarymo ceremonijos, V. Žilinskaitei teko pateikti dopingo mėginį. Startuoti žaidynėse komandai leista tik atlikus papildomus visų žaidėjų testus ir neradus draudžiamų medžiagų pėdsakų.
„Dėl šitos situacijos į mus visi žiūri kažkaip kreivai. Nors visa mūsų komanda – „švari“, niekada neturėjusi kokių nors bėdų dėl dopingo. Nežinau, man tai neatrodo teisinga. Jaučiu kažkokią rusofobiją“, – prakalbus apie beprecedentį dopingo skandalą Rusijoje, dėl kurio visai šios šalies olimpinei delegacijai buvo iškilusi pašalinimo iš žaidynių grėsmė, apmaudu dalinosi rankininkė.
Bet Rusijos rinktinei Tarptautinė rankinio federacija (IHF) galiausiai uždegė žalią šviesą. Ir jei tik kelio nepastos konkurentės, rusės nusiteikusios keliauti iki pat aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio.