Pralaimėjo vidinę kovą
„Vieta netenkina, rezultatas – tragiškas. Nežinau, kada paskutinį kartą taip lėtai ėjau“, – iškart po finišo skausmingai atsiduso 31-erių alytiškė.
20 km sportinio ėjimo rungtyje ji užėmė 29-ą vietą. Nors tikėjosi žymiai daugiau: viltis buvo pakurstęs praėjusių metų pasaulio čempionatas Pekine (Kinija), kuriame lietuvė pakilo netikėtai aukštai – į septintą poziciją.
Rio de Žaneire B. Virbalytė-Dimšienė planavo žygiuoti savo asmeninio rekordo – 1 val. 30 min. 20 sek. – grafiku. Panašus rezultatas ir šįkart būtų jai garantavęs vietą pirmame dešimtuke. Bet.
Varžybas olimpinėje trasoje ėjikė pavadino sunkiausiomis gyvenime ir dėl to kaltino save pačią.
„Sunku buvo nuo pirmo metro. O tai – pats blogiausias įmanomas scenarijus. Negaliu teisintis karščiu – pernai Pekine parodžiau, kad sugebu eiti ir tokiomis sąlygomis. Turbūt nesusitvarkiau su savo mintimis. Pirmą kartą gyvenime sutikčiau su savo treneriu, kuris po kiekvieno starto man sako: perdegei. Šįkart – tikrai taip“, – apgailestavo lengvaatletė, nuotolį įveikusi per 1 val. 35 min. 11 sek.
Trenerio Kastyčio Pavilonio auklėtinei sunku žodžiais išreikšti, kas supančiojo kojas olimpinėje trasoje.
„Matėsi, kad daug kam sunku. Karštis tikrai buvo nežmoniškas. Kai kurios krito, buvo išvežtos. Bet ne tai buvo pagrindinis faktorius. Po finišo atrodo, tarsi būčiau „neišsikrovusi“.
Niekaip neįgavau reikiamo tempo: taip, kaip ėjau antroje distancijos pusėje, vaikštau per treniruotes. Treneris šaukė: pakeisk tempą! O aš negaliu. Šiaip kilometrą einu per 4 min. 30 sek., o čia – per 4 min. 40 sek., vėliau – dar lėčiau. Niekaip negalėjau „persijungti“. Net matydama, kaip mane lenkia silpnesnės varžovės. Viduje buvo labai sunku“, – atviravo olimpietė.
Dar sunkiau buvo kitoms Lietuvos atstovėms: 20-metė naujokė Živilė Vaiciukevičiūtė tenkinosi 56-a vieta (1:41:28), o patyrusi 33-ejų Neringa Aidietytė ginklus sudėjo pačioje distancijos pradžioje – įveikusi vos vieną kilometro ilgio ratą.
B. Virbalytės-Dimšienės treniruočių partnerę sustabdė kojos raumens trauma.
„Žinojau dar prieš varžybas, kad Neringa nefinišuos. Ji jau porą mėnesių kankinasi dėl kojos. Būtų stebuklas, jei būtų pasiekusi finišą. Pamačiusi, kaip jinai pirmame rate eina paskutinė, supratau, kad jos pasitraukimas – minučių klausimas“, – neslėpė B. Virbalytė-Dimšienė.
Olimpinis pragaras
Ji pati žaidynėse dalyvavo antrą kartą. Prieš ketverius metus Londone B. Virbalytė-Dimšienė užėmė 26-ą vietą.
Artėjant startui Rio de Žaneire ją drąsino ne tik praėjusio sezono sėkmė, bet ir palaipsniui įsibėgėjęs pasiruošimas.
„Pusę metų reikėjo kentėti. Paskui pradėjau kilti. Italijos aukštikalnėse treniruodavausi su vyrais, jie man padėjo. Tvirtai tikėjau, kad olimpiadoje galiu eiti asmeninio rekordo tempu, buvau nusiteikusi ryžtingai. Visos treniruotės rodė, kad esu pajėgi. Nenustebčiau, jei po kelių savaičių „driokstelėsiu“. Jei taip nutiktų, tai tik patvirtintų mano spėjimą, kad nesusitvarkiau su mintimis“, – svarstė B. Virbalytė-Dimšienė.
Anot sportininkės, minčių spaustuvas, į kurį įkrenta olimpinių žaidynių dalyviai, ją pradėjo veikti dar likus keliems mėnesiams iki starto.
„Kai manęs po pasaulio čempionato klausdavo, ar susitvarkysiu su laukiančiu spaudimu, neturėjau dėl to jokių abejonių. Ir nemanau, kad esu psichologiškai silpna. Bet paskutinius porą mėnesių visaip bandžiau save suvaldyti: buvo geresnių dienų, buvo ir blogesnių. O šiandien – pati blogiausia“, – tramdydama neklusnias ašaras, prisipažino ėjikė.
Treniruotes su darbu televizijoje derinančios lengvaatletės nuomone, geriausia olimpinių žaidynių būtų laukti negyvenamoje saloje, nes įprasta aplinka olimpiečiams ant nugaros užverčia per didelį svorį.
„Atrodo, kad sportininkai ketverius metus būna pamiršti, o juos prisimena tik artėjant žaidynėms. Tada visi tikisi, nori, spaudžia. Net tie, kuriuos matai gal porą kartų per gyvenimą, sako tau: parvežk medalį. Dešimt metų iš manęs nieko nesitikėjo, ir užteko vienų varžybų, kad visi patikėtų, jog aš – jau pasaulio elite. Bet taip nėra, vieno pasaulio čempionato neužtenka.
Galbūt būtų lengviau, jei visuomenė taip nespaustų. Ir visoje Lietuvos olimpinėje komandoje geriau pasirodė tie, iš kurių mažiau laukta. Bet aš suprantu, kad toks jau yra sportas. Dėl to olimpinės žaidynės – vos ne keiksmažodis. Tai – ir pragaras, ir dangus viename“, – įsitikinusi B. Virbalytė-Dimšienė.
Nerimauja dėl komandos
Nepaisant baisios savijautos po finišo, atletė buvo kupina ryžto į Olimpą kopti dar kartą. O gal net ne vieną.
„Man net pikta darosi, kai 30-ies nesulaukę sportininkai sako, kad jiems jau gana, daugiau nebenori. O aš noriu, kad sportas mano gyvenime pasiliktų kuo ilgiau. Pasisekė, kad ėjimas – ilgaamžių sporto šaka. Jeigu tik viskas bus gerai, norėčiau dalyvauti ir Tokijo žaidynėse. O mano vyras juokauja, kad turbūt ir 2024 metais pamatys mane olimpinėje trasoje“, – kalbėjo B. Virbalytė-Dimšienė.
Bet „viskas gali ir nebūti gerai“. Sportininkė nerimauja, kad pastaraisiais metais nuolat gausiausią Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės dalį sudarydavusi ėjikų komanda subyrės, ir ji liks viena kaip pirštas.
„Ir N. Aidietytei, ir Tadui Šuškevičiui, ir Mariui Žiūkui, ir man – per 30 metų. O mūsų treneriui – jau septyniasdešimt. Buvo kalbų, kad po olimpinių žaidynių jis trauksis, nors pats mums konkrečiai savo planų nepasakė. Gali būti, kad liksiu viena. O sportiniame ėjime reikalinga komanda“, – nuogąstavo ėjikė.