Persimainė po nelaimės
„Mindaugui lūžis įvyko tada, kai jis, atsigavęs po labai sunkios avarijos, pajuto įsipareigojimą prieš likimą, kuris jam leido likti gyvam“, – po Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių rutulio stūmimo rungties ištarė M. Biliaus treneris Rimantas Plungė.
Jaunystėje lengvąją atletiką tik laisvalaikio užsiėmimu laikęs šiaulietis į sportą pasižiūrėjo kitomis akimis tuomet, kai stojo prieš didžiausią gyvenimo išbandymą.
Šeši mėginimai „Joao Havelange“ stadiono rutulio stūmimo sektoriuje naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį nebuvo sunkiausia ką tik inauguruoto parolimpinio čempiono užduotis. Kaip nebuvo ir pasirodymas disko metimo rungtyje praėjusią savaitę, kuomet M. Bilius laimėjo sidabrą.
„Mindaugas yra šaunuolis. Nuoseklus darbas jam atnešė deramą atlygį“, – kalbėdama su DELFI, mylimojo rezultatais didžiavosi 34-erių sportininko žmona Sima Bilė.
Bet šis darbas prasidėjo ne einant į dešimtą vidurinės mokyklos klasę gimtuosiuose Šiauliuose, kuomet futbolą dievinęs M. Bilius susidomėjo ir lengvąja atletika.
Vėliau buvęs trenerės Irinos Michejevos auklėtinis išvyko gyventi į JAV ir sportu užsiėmė tik savo malonumui. Iki nelaimės, privertusios iš naujo lipdyti dužusio gyvenimo šukes.
Trenkėsi į autobusą
Trejus metus pasimokęs Šiaulių universitete kūno kultūros ir sporto pedagogikos, M. Bilius metė studijas ir išvyko ieškoti platesnių galimybių Užatlantėje. Vaikinas dirbo, kūrė savo verslą, priprato prie amerikietiško gyvenimo būdo ir užsiliko ne trims mėnesiams, kaip planavo iš pradžių, o aštuoneriems metams.
Veikiausiai būtų likęs ir ilgiau, jei ne avarija Kalifornijoje, sujaukusi visus planus ir vos nenusinešusi gyvybės.
2009-ųjų lapkritį M. Biliaus vairuojamą automobilį kliudė kita transporto priemonė, jis vertėsi ir trenkėsi į šalikelėje stovėjusį autobusą.
Prabėgus dviems savaitėms šiaulietis nubudo ir sužinojo susilaužęs 27 kaulus – nuo šonkaulių iki žastikaulio. Į smegenis buvo išsiliejęs kraujas, o gydytojai per avariją sumaitoto vairuotojo tikimybę išgyventi iš pradžių vertino vos 10 proc.
Ligoninėje M. Bilius gulėjo tris mėnesius, galėdamas tik telefonu pabendrauti su tėvais Lietuvoje.
Tuomet jis nusprendė grįžti ir gimtinėje tęsti reabilitaciją – iš naujo pradėti gyvenimą lyg kūdikis, turintis išmokti žengti pirmąjį žingsnį.
Į maniežą – vos paeidamas
2010-ųjų pradžioje parvažiavęs namo M. Bilius gydėsi Palangos reabilitacijos ligoninėje, o grįžęs į Saulės miestą išdygo lengvosios atletikos manieže.
Kaip prisimena Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centro direktorius Tolvydas Skalikas, leidimo lankytis sporto bazėje paprašęs buvęs centro auklėtinis dar net negalėjo tvirtai vaikščioti.
Bet jau veržėsi į varžybas. Tik šįkart – neįgaliųjų.
Kairę koją ir ranką sunkiau valdantį vyrą gydytojų komisija priskyrė lengvaatlečių, turinčių cerebrinio paralyžiaus sukeltų sutrikimų, klasei.
Labai greitai Lietuva pasidarė per maža 192 cm ūgio tvirtai suręstam, užsispyrusiam ir užsidegusiam „naujokui“ – 2011 metais jis jau rungėsi tarptautinėje arenoje ir iškovojo kelialapį į Londono parolimpines žaidynes.
„Visuomet jausdavausi sveikiausias tarp savo grupės narių. Bet, numetęs diską, suvokdavau, kad rezultatai gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos pasiekdavau būdamas sveikas. Tačiau po truputį su tuo susitaikiau“, – mintis, graužusias vėl ėmus aktyviai treniruotis, prisiminė M. Bilius, Londone rutulio stūmimo rungtyje užėmęs šeštą, o disko metimo sektoriuje – devintą vietas.
Naujas etapas – Kaune
Į naują veiklą jis įsitraukė visa galva: užbaigė kadaise apleistas sporto pedagogikos studijas, kartu su treneriu Deimantu Jusiu įkūrė neįgaliųjų sporto klubą „Šiaulietis“.
Dažnai lankytis tekdavo ir Druskininkuose, kur viešbučio administracijoje dirbo M. Biliaus išrinktoji Sima Giržadaitė.
Netrukus būsimas parolimpinis čempionas persikraustė arčiau širdies draugės ir įsikūrė Kaune, bokso žvaigždžių kadaise garsintame Šančių mikrorajone. Lengvaatletis Vytauto Didžiojo universitete ėmė krimsti tarptautinių santykių studijas, be to, toliau gilino žinias Lietuvos sporto universitete, mokydamasis turizmo ir sporto vadybos. Laikinojoje sostinėje pastaraisiais metais gyvena ir jo žmona, vadovaujanti vienam Kauno senamiesčio viešbučių.
Nuolatinis M. Biliaus kompanionas yra ir R. Plungė, talkinantis parolimpiečiui jau penkerius metus.
72-ejų rutulio stūmimo veteranas kadaise pats skynė pergales Lietuvos ir SSRS čempionatuose, vėliau treniravo tokius sportininkus kaip Austra Skujytė ar Vaclovas Kidykas.
Auksą nori išdalinti likimo pakeleiviams
Į Rio de Žaneirą M. Bilius keliavo jau būdamas tvirtu pretendentu į medalius – tokį statusą suteikė Europos ir planetos čempionatuose, pasaulio neįgaliųjų žaidynėse pelnyti apdovanojimai, pagerintas Senojo žemyno rutulio stūmimo rekordas. Ir kruopštus pasirengimas – ruošdamasis sezonui M. Bilius kartu su sveikaisiais atletais keliavo į treniruočių stovyklą Portugalijoje.
Pats sportininkas buvo tiesus ir pareiškė, kad į parolimpiadą važiuos turėdamas tikslą tapti čempionu.
Savo užduotį M. Bilius paaiškino ne tik asmeninėmis ambicijomis – anot jo, aukso medalis reikalingas visam Lietuvos neįgaliųjų sportui.
„Turiu daug idėjų, ką ir kaip pakeisti Lietuvoje, kad neįgalūs sportininkai būtų labiau vertinami. Manau, kad neįgaliesiems Lietuvoje apskritai skiriama per mažai dėmesio. Psichologiškai jie yra daug stipresni nei sveiki žmonės. Tačiau netgi neįgaliųjų treneriai už darbą negauna atlyginimų. R. Plungė man padeda tiesiog iš geros valios“, – yra sakęs M. Bilius.
R. Plungės ir M. Biliaus nesaisto jokios oficialios sutartys – treneris dalyti patarimų metimų aikštėje greta S. Dariaus ir S. Girėno stadiono sportuojančiam auklėtiniui keliauja per pietų pertraukas. O į Rio de Žaneirą išvažiavo darbovietėje paprašęs neapmokamų atostogų.
Už dyką, bet ne veltui – taip bendradarbiavimą apibūdino pats R. Plungė.
Dar vienu absurdišku nesusipratimu tapo Lietuvos parolimpinio komiteto prezidento Vytauto Kvietkausko žinutė socialiniame tinkle prieš auksinį M. Biliaus pasirodymą. Sėkmės pastarajam V. Kvietkauskas palinkėjo disko metimo varžybose. O kokioje rungtyje iš tiesų grumsis Lietuvos rinktinės lyderis, prezidentas susivokė ir pasitaisė tik sulaukęs paties M. Biliaus komentaro.
Nepaisant visko, parolimpinis čempionas nusiteikęs kelti neįgaliųjų sportą iš pogrindžio.
„Šis medalis laimėtas ne man pačiam, o visai šaliai ir visiems neįgaliems. Aš tikiuosi, kad bus įmanoma pakeisti tai, kas dedasi Lietuvos neįgaliųjų sporte. Stengsiuosi dėl to, kad jis įgautų kažkokią prasmę. Medalis nėra prasmė. Prasmė yra tai, kad atvažiuoja ir varžosi žmonės – be rankų, be kojų“, – po pergalingo pasirodymo parolimpiniame disko metimo sektoriuje emocingai kalbėjo M. Bilius.
Pats lengvaatletis šią prasmę suvokė tuomet, kai išėjęs iš ligoninės palatos pradėjo savo antrą gyvenimą – pamažu, remdamasis į sienas ir turėklus, bet vis tvirčiau sekdamas naujus siekius, kuriuos jam padovanojo sportas.
„Anksčiau mano pagrindinis tikslas buvo uždirbti kuo daugiau pinigų ir gerai gyventi. Nors net nesuvokiau, ką iš tikrųjų reiškia geras gyvenimas. Amerikoje įvykusi autoavarija viską apvertė aukštyn kojomis. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad esu pats laimingiausias žmogus. Esu laimingas, kad studijuoju, kad galiu sportuoti“, – prieš keletą metų sakė M. Bilius.
Rio de Žaneire jis tapo vos trečiuoju parolimpiniu čempionu Lietuvos istorijoje. Po du aukso medalius iškovojo Aldona Grigaliūnienė (1996 m. šuolis į tolį ir 2004 m. rutulio stūmimas) ir Malda Baumgartė (1996 m. disko metimas ir rutulio stūmimas).
2012 metų Londono parolimpiadoje lietuviai liko be medalių.
M. Biliaus apdovanojimas ir džiaugsmo ašaros skambant Lietuvos himnui nuo 5:55 min.: