Be legendinių sportininkų, šią galimybę turėjo kiti du lietuviai – šeimų krepšinio turnyro įkūrėjas Kazimieras Budrys ir telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ vadovas Antanas Zabulis.
Paskutinis iš lietuvių prie olimpinio deglo prisilietęs Miuncheno žaidynių čempionas Modestas Paulauskas pasakojo patyręs nežemiškų emocijų: „Neįmanoma pavadinti šito dalyko. Prisiminiau, kiek žmonių sutiko Gagariną po pirmojo skrydžio aplink žemę. Mes irgi panašiai jautėmės - kaip kosmonautai, sugrįžę į Žemę“.
Legendinis krepšininkas palygino deglo nešimą su pačio pasirodymu olimpinėse žaidynėse. Jis teigė, kad skirtumas didžiulis, tačiau estafetėje teigė sulaukęs daugybę dėmesio – žiūrovai fotografavo, kėlė taures ir sveikino bėgikus.
Tuo tarpu plaukikei B. Statkevičienei tai jau antras kartas, kai ji susiduria su olimpiniu deglu. Prieš 1980 metų Maskvos olimpiadą sportininkė mokėsi būtent šiame mieste ir tik išėjusi iš bibliotekos atsidūrė priešais olimpinę ugnį. Jau tada atletė teigė patyrusi nepakartojamų emocijų, bet šįkart negalėjo sulaikyti ašarų.
„Dar nepradėjus nešti deglo, o pro autobuso langą matydama susirinkusius žmones aš nesusilaikiau, man pradėjo ašaros byrėti. Aš nuleidau akis, kad tik niekas nepamatytų, bet netrukus pamačiau, kad visi autobuse verkia“, - pasakojo ji.
Lietuviai olimpinius deglus paėmė iki Londono likus pusantro šimto kilometrų. Kiekvienas ugnį nešė po 300 metrų. Dalyviai teigė, kad tas atstumas atrodė labai ilgas kol nešė kiti, tačiau patiems paėmus deglus, jis tuoj pat prabėga.