Likus mažiau nei trims savaitėms iki Seimo rinkimų iš įvairių institucijų pasipylė menkai pasverti siūlymai suvienodinti premijas olimpiečiams ir parolimpiečiams. Tačiau ruošdamiesi kelionei į Rio de Žaneirą neįgalieji sportininkai valdžios dėmesio sulaukė gerokai mažiau. Ne tik ruošdamiesi, bet ir rengdamiesi.
Aprangas, su kuriomis Lietuvos aklųjų riedulio rinktinė užkopė aukščiausio nugalėtojų pakylos laiptelio, rezultatyviausias parolimpinio turnyro žaidėjas G. Pavliukianecas negailėdamas išdėjo į šuns dienas.
Naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį Vilniaus oro uoste parolimpiečius pasitikusi tranki orkestro muzika karjerą baigiančiam veteranui neišmušė iš galvos prisiminimų apie prakaito balas, paliktas pakeliui į pergalingą finalą.
Anot 40-mečio sportininko, bendrovė „Audimas“ komandai pasiuvo uniformas iš tokios medžiagos, kad golbolo žaidėjai rungtynių metu jausdavosi lyg gerai įkaitintoje pirtyje.
„Varžybų aprangą atsiėmėme likus gal savaitei iki išvykimo į parolimpiadą. Paaiškėjo, kad ji – visiškai mums netinkama. Per pertraukas tarp kėlinių turėdavome persirengti, nes su ta apranga „plaukdavome“, slidinėdavome. Neturėjome progos jos išmėginti bent prieš mėnesį. Mums tik paaiškino, kad „Audimas“ blogai ją pasiuvo ar kažkokių problemų turėjo, nespėjo. Bet pinigai juk buvo skirti metų pradžioje, tą aprangą buvo galima užsakyti ne paskutinį savaitgalį“, – piktinosi G. Pavliukianecas.
Peršlapusius marškinėlius lietuviai stengdavosi pasikeisti per 90 sekundžių pertraukėles tarp kėlinių ir taikydavosi neužlipti ant aikštėje prilaistyto prakaito, prašydavo teisėjų dažniau valyti parketą.
„Medžiaga – visiškai netinkama, kelnės – žieminės. Nukrenti ant žemės ir po tavimi – jau bala. Gali taip patirti traumą, mesdamas kamuolį gali slystelėti ir gauti baudinį. Vieną dėl tokios nesąmonės Justas Pažarauskas ir užsidirbo. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai“, – stebėjosi Lietuvos rinktinės puolimo lyderis, pelnęs 35 įvarčius.
O galėjo ir nesibaigti. Anot G. Pavliukianeco, parolimpiniame turnyre medalį kainuoja net ir panašios detalės.
„Galima sakyti, kad žaidžia ne apranga, o žmonės. Bet iš tokių smulkmenų susideda rezultatas. Pamėginkite pažaisti su mūsų apranga Rio de Žaneire ir tikrai pasijusite kaip pirtyje.
Reikia bent mėnesio aprangai normaliai išbandyti, pataisyti, ką reikia. O mums prieš du mėnesius atsiuntė jos nuotraukas. Mums, nematantiems žmonėms, siunčia nuotraukas ir klausia, kuri apranga tinkama. Kažkoks absurdas, negalima taip. Bent medžiagą būtų davę pačiupinėti“, – kalbėjo žaidėjas, Rio de Žaneire rungtyniavęs nepaisant trūkusios dešinės rankos sausgyslės.
Apie gilų pogrindį, kuriame palikti neįgalieji, po auksinio pasirodymo rutulio stūmimo rungtyje kalbėjo ir kitas Lietuvos atstovas Mindaugas Bilius.
Bet šiltai Vilniaus oro uoste sutiktas 34-erių lengvaatletis, anksčiau tiesiai kalbėjęs apie neįgalias neįgaliųjų sporto organizacijas, svaidytis žaibais vengė.
„Neįgalieji turi jaustis visaverčiais Lietuvos piliečiais. Medaliai gali padėti tai pasiekti. Bet dabar man reikia išsimiegoti, esu pavargęs. Nebuvo normalu, kai prieš ketverius metus iš Londono grįžome tuščiomis. Žiūrėsime, kaip bus dabar. Esmė – visuomenės suvokimas, kas yra neįgaliųjų sportas. Apie jį nebūdavo jokios informacijos. Dabar jos jau atsirado. Žmonėms reikia žinoti, kas vyksta. Bet dabar aš tenoriu grįžti namo ir išsimiegoti“, – sakė M. Bilius, Rio de Žaneire laimėjęs ir sidabrą disko metimo sektoriuje.
Beje, prieš rutulio stūmimo rungtį jam pačiam teko pataisyti Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentą Vytautą Kvietkauską, socialiniame tinkle palinkėjusį sportininkui sėkmės... disko metimo varžybose. Kokioje rungtyje iš tiesų grumsis Lietuvos rinktinės lyderis, prezidentas susivokė tik sulaukęs M. Biliaus komentaro.